Dabar populiaru
Publikuota: 2019 spalio 2d. 21:15

Choreografas Itzikas Galili: nenoriu pagauti savęs už uodegos

Itzikas Galili Interviu
M.Aleksos nuotr. / Itzikas Galili

Choreografo Itziko Galili pavardė Lietuvos publikai pažįstama. 2000 m. tuometinei paties choreografo vadovaujamai trupei „NND / Galili Dance“ sukurtas spektaklis „Dalykai, kurių niekam nepasakojau“ po penkiolikos metų buvo specialiai pritaikytas Lietuvos nacionalinei baleto trupei ir pastatytas kaip viena baleto triptiko „Boleto“+ dalių.

Dar anksčiau, 2013 m., su I. Galili choreografija Lietuvos publiką supažindino tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis“, atveždamas jo spektaklį „Tylos gramatika“. Tuomet jį atliko Paryžiaus aukštosios muzikos ir šokio konservatorijos Jaunimo baleto šiuolaikinė trupė. Trečią kartą prisiliesti prie I. Galili kūrybos Lietuvos žiūrovai galės išties su kaupu – š. m. spalio 25, 26 ir 27 d. garsus Izraelio choreografas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) pristatys specialiai mūsų teatrui sukurtą šokio operą „Amžinybė ir viena diena:, kurios pagrindu tapo dešimt jo paties eilėraščių.

Su I. Galili kalbamės apie būsimą šokio operą „Amžinybė ir viena diena“, apie šokį ir poeziją, muziką ir darbą su kompozitore Rita Mačiliūnaite, apie iššūkius, gyvenimą ir kūrybinį atpildą.

– Kodėl šokio operą „Amžinybė ir viena diena“ pasirinkote statyti ne kur nors kitur, o Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre?

– Kaip choreografas užaugau mylėdamas Krzysztofą Pastorą. Jį pažįstu nuo praeito amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžios. Man patinka Krzysztofo darbai, bet dar labiau man patinka jo asmenybė. Krzysztofas – atviros širdies žmogus ir tai mane žavi. Jis ir yra pirmoji jungtis su LNOBT.

Antroji jungtis – 2015 m. LNOBT kartu su asistente perstatytas specialiai nacionalinei Lietuvos baleto trupei redaguotas vienaveiksmis šokio spektaklis „Dalykai, kurių niekam nepasakojau“. Darbinė patirtis buvo puiki, nors kurdami susidūrėme su ribotu laiku – tikiuosi, kad šį kartą ši problema nepasikartos. Kai Krzysztofas po kurio laiko paklausė, gal norėčiau vėl ką nors sukurti Lietuvos nacionalinei baleto trupei, pajutau, kad nenoriu kurti dar vieno šokio spektaklio. Norėjau kitokio spektaklio, nei esu kūręs iki šiol, norėjau iškelti sau iššūkį, išeiti iš komforto zonos. Taigi paklausiau Krzysztofo, ar jam būtų įdomi šokio opera. Krzysztofas atsakė: „Žinoma!“

Šiame žanre yra daugybė man nežinomų dalykų. Tikėdamas šokio operos sėkme, jau dabar galiu pasakyti, kad kūrybos procesas daug ko išmokė. Pavyzdžiui, to, kad kostiumų, scenografijos maketus ir šviesų dizainą tokio tipo ir apimties kūriniui reikia parengti kur kas anksčiau, nei prasideda realus kūrybinis darbas trupėje. Nusprendžiau sumažinti meninių idėjų apimtį.

Tikėdamas šokio operos sėkme, jau dabar galiu pasakyti, kad kūrybos procesas daug ko išmokė.

– O kaip kilo mintis šokio operos libretui parinkti dešimt savo eilėraščių?

– Eilėraščius pradėjau rašyti įpusėjus 2018-iesiems. Mąsčiau, ar įmanoma sukurti šokio operą, kurios pagrindas būtų ne klasikinis ar šiuolaikinis libretas, bet pats šokis. Norėjau suteikti šokiui kitokią prasmę, ieškojau veiksmažodžių, kuriais galėčiau įvardyti šokio leksiką. Poezija kaip sprendimas atėjo savaime.

– Ar dažnai rašote?

– Rašau nuolat. Mintis, naujų spektaklių idėjas, eilėraščius, jausmus, filosofinius konceptus.

– Pirmąją choreografiją sukūrėte 1990 m. Batshevos šokio trupei. Ką kita jums suteikia poezija, ko nesuteikia šokis?

– Rašymas išlaisvina mintis, jausmus. O kurdamas choreografiją patiriu išsilaisvinantį kūrybingumą. Anksčiau norėdamas sukurti duetą tiesiog eidavau į studiją ir kurdavau. Dabar jau daug metų taip nebedirbu. Dabar užsirašau idėją, sukuriu konceptą ir tik tada einu į studiją. Ten ieškau, kaip kūno kalba išreikšti užrašytas mintis.

– Savo dešimties eilėraščių rinkinį taip pat pavadinote „Amžinybė ir viena diena“. Apie ką šie eilėraščiai?

– Tai didžiosios žmonijos dalies nuomonių atspindys. Eilėraščiai kalba apie įvairius šeimoje vyraujančius santykius. Pažvelgę į atsitiktinę vidurinės klasės šeimą, matysime įprastą vaizdą: tėvai eina į darbą, vaikai – į mokyklą, kiekvienam šeimos nariui būdingas vis kitoks charakteris, šeimoje susikūręs tam tikras santykių tinklas. Vis dėlto statistika rodo, kad skyrybų daugėja. Priežastis paprasta – sutuoktiniams stinga supratingumo. Mes visi esame savotiškos aukos: dvasinės, emocinės, fizinės. Taigi mano eilėraščiai iš dalies ir atspindi kasdienes situacijas ir santykius, kuriuos išgyvename.

– Ar šiais eilėraščiais siunčiate skaitytojams tam tikrą žinią?

– Siekiu savotiškai pažadinti skaitytojus. Norėčiau, kad eilėraščius jie susietų su asmenine patirtimi, sutapatintų jų mintį su viena ar kita savo pačių situacija. Tikiuosi, kad esu ganėtinai jautrus ir eilėmis galiu atvaizduoti realybę, sujaudinti ir pažadinti skaitytoją.

Šių laikų žmonės dažnai renkasi kitas šalis, tampa imigrantais. Šalia yra žiniasklaidos priemonės, bombarduojančios mūsų sąmonę ir pasąmonę įvairiomis žiniomis. Informacija skleidžiama nepaprastai sparčiai, o mes gyvename šalia tos informacijos ir vaizdinių. Yra daugybė dalykų, į kuriuos tiesiog nekreipiame dėmesio. Bet nedidelė grupė žmonių prisiima atsakomybę ir rūpinasi žmonijos ateitimi. Visi mes – milžiniškas biologinis kompleksas, gyvenantis mus supančioje aplinkoje.

Yra daugybė dalykų, į kuriuos tiesiog nekreipiame dėmesio. Bet nedidelė grupė žmonių prisiima atsakomybę ir rūpinasi žmonijos ateitimi.

Kiek dabar yra šeimų, kur valgydami kartu su visa šeima vakarienę vaikai padeda telefoną į šoną? Aš nebaksnoju pirštu, tiesiog konstatuoju faktą. Dėl technologijų vaikų ir paauglių bendravimo tipai ir mechanizmai taip ištobulėjo, kad naudodami įvairias programėles ir virtualius žaidimus jie bendrauja kur kas greičiau ir kompleksiškiau, nei tą daro suaugusieji. Viena vertus, tai žavinga, kita vertus – žalinga. Ar įmanoma pamatuoti šią technologijų keliamą žalą?

Mes visi kaip asmenybės vertiname dalykus skirtingai: tėvų požiūris skiriasi nuo vaikų požiūrio, skirtingi yra draugų, partnerių, kaimynų, darbdavių ir darbuotojų požiūriai. Apie skirtingą požiūrį į gyvenimą ir skirtingus asmeninius potyrius ir kalbu savo eilėraščiuose.

– Gal kuris nors eilėraštis yra mėgstamiausias?

– Tokio nėra, bet labiausiai mane jaudina „Lopšinė“. Eilėraštis parašytas liepiamąja nuosaka. Jame tėvai ragina vaikus eiti savo keliu, juos palaiko, suteikia jiems visišką laisvę, bet kartu yra šalia ir veda. Manau, mes, suaugusieji, neturime nė menkiausio supratimo, kaip elgtis su vaikais. O didžiausias mūsų noras – sugebėti užauginti vaiką.

Mes laikomės nustatytų taisyklių ir tradicijų nežinodami, koks yra geriausias būdas stiprinti vaikus ir teikti jiems teisingą informaciją reikiamu metu. Kiekviename iš mūsų gyvena savos vaikystės potyriai, pasąmoningai paveldėti elgesio ir mąstymo štampai. Jei du skirtingų tautybių žmonės augina vaiką, kiekvieno jų mentalitetas yra kitoks, taigi vaikui jie taikys skirtingas taisykles ir elgesio normas. Natūralu, kad, pavyzdžiui, aš savo vaikus auginsiu panašiai kaip mane augino mano tėvai ar seneliai. Labai sunku nutraukti paveldėtas struktūras ir savęs paklausti, o kodėl aš darau būtent taip? Šią grandinę vadinu „antrąja nuomone kartoje“ – tai, ką paveldėjau iš praeities to nežinodamas.

– Kiek eilėraščiuose esama asmeninės patirties ir kiek to bus šokio operoje?

– Rašytojo knygose visuomet yra kas nors asmeniška. Šokio opera „Amžinybė ir viena diena“ nėra biografinis kūrinys. Bet atpažįstu save kiekviename personaže, tai tarsi dalelė manęs. Vieną eilėraštį galėčiau susieti su savo mama, kitą – su savo vaikais, bet norėdamas pamatyti visumą turiu atsitraukti.

Kartą manęs paklausė, su kuriuo spektakliu save sieju labiausiai. Atsakiau – su visais. Bet pastaraisiais metais jaučiu, kad labiausiai save sieju su paskutiniu darbu. Tai, ką dariau prieš dvidešimt metų, turi įtakos tam, ką darau dabar. Viskas susiję. Bet tai, ką kuriu šiuo metu, man svarbiausia.

– Eilėraščiuose dažnai jaučiamas brangaus prabėgusio laiko įspūdis. Ar tai tikslingas pasirinkimas?

– Laikas bėga nesustojamai, o mes, suaugusieji, dažnai to nesuvokiame. Žmogui gyvenimas gali pasiūlyti daug daugiau nei visuotinai priimtina nuomonė, kad, pavyzdžiui, sulaukęs keturiasdešimties turi būti vedęs, turėti vaikų, pasistatęs namą, nusipirkęs automobilį ir privalai laimingai nugyventi tau likusį gyvenimą. Taigi kyla klausimas, ką darau, kad įvykdyčiau savo gyvenimo užduotį ir pajusčiau pasitenkinimą.

– Kaip atsirado būsimo spektaklio pavadinimas ir ką iš tiesų reiškia „Amžinybė ir viena diena“?

– Kai buvau keturiasdešimties, mano senelis mirė nuo infarkto. Jis priminė seną apskilinėjusį akmenį. Daug rūkė, jo rankos buvo kaip sunkų darbą dirbančio žmogaus ir tokios senos, tarsi jas būtų slėgusi didžiulė metų našta, tarsi Raudų siena. Per mano dvyliktąjį gimtadienį jis bandė pripūsti man balioną, bet neįstengė. Kai pradėjau rašyti šiuos eilėraščius, kilo absurdiškas reginys: mačiau savo senelį, sulinkusį su balionu rankoje. Reginys buvo toks stiprus, kad pradėjau galvoti apie amžinybę ir apie šią akimirką.

„Amžinybė ir viena diena – tai savotiška prieštara. Ar balionas, kurį dažniausiai turi vaikas, vaizduoja amžinybę, gyvenimą? O kas yra viena diena? Ar senas žmogus teturi vieną likusią dieną? Koks tas momentas? Viliuosi, kad skaitant eilėraščius ir žvelgiant į praeitį bei ateitį, skaitytojams kils jausmas, jog amžinybė ir viena diena egzistuoja ne todėl, kad tai mano noras, bet kad tai – realybė. Eilėraščiai – tai amžinybė, o viena diena yra būtent ta, kai skaitome poeziją.

Kai pradėjau rašyti šiuos eilėraščius, kilo absurdiškas reginys: mačiau savo senelį, sulinkusį su balionu rankoje.

– Eilėraščiuose daug kalbate apie motiną ir tėvą. Kas buvo jūsų tėvai ir gal galite pasidalyti vaikystės įspūdžiais?

– Mano tėvas buvo vandentiekio darbininkas, mama – universiteto docentė, XVIII ir XIX a. poezijos tyrėja, kurios specializacija – Emilios Dickinson poezija. Mano vaikystė niekuo nesiskyrė nuo kitų. Mano asmeninė istorija daug įtakos eilėraščiams neturi.

– Ar skaitėte eilėraštį „Mama“ savo mamai?

– Ne. Jai dabar aštuoniasdešimt septyneri ir ji serga senatvine demencija. Įsivaizduoju, kad jei nesirgtų ir jei perskaityčiau šį eilėraštį mamai, ji padėtų man jį pataisyti, parašyti dar geriau.

– O ar davėte savo eilėraščius skaityti kitiems? Kokios reakcijos sulaukėte?

– Didžioji dalis žmonių buvo sujaudinti. Manau, teigiamų atsiliepimų sulaukiau ne tik dėl eilėraščių kompleksiškumo, bet ir todėl, kad skaitytojai juose užčiuopė kažką asmeniška.

– Ar turite mėgstamiausią operą?

– Dabar man labiausiai patinka Niujorko „Metropolitan Opera“ teatrui sukurta Dmitrijaus Černiakovo opera „Kunigaikštis Igoris“. Šiai operai sukūriau choreografiją. Mane sužavėjo Dmitrijaus gebėjimas kurti detalius vaizdinius, kuriuos dažniausiai matome kine. O čia jie buvo scenoje. Šis bendradarbiavimas buvo ypatingas, o Dmitrijus kūrybinio proceso metu tapo puikiu mano mokytoju.

– Muziką šokio operai „Amžinybė ir viena diena“ kuria jauna lietuvių kompozitorė Rita Mačiliūnaitė. Kaip nusprendėte dirbti kartu?

– Kai su LNOBT sutarėme, kad tikrai statysiu šokio operą, teatras man atsiuntė daugybę kompozitorių pavardžių. Mano dramaturgė pasiūlė atkreipti dėmesį į Ritos kūrybą. Pirmą kartą išgirsta, Ritos muzika man nepatiko. Bet sudomino faktas, kad tai novatoriška, eksperimentinė muzika. Susipažinus su Rita, mane sužavėjo, kad būdama jauna ji jau tiek daug yra pasiekusi savo kelyje. Man itin svarbus asmenybių, su kuriomis dirbu, profesinis kelias, savotiška asmeninė sėkmės istorija. Geriau pažindamas žmogų galiu lengviau ir atviriau su juo bendradarbiauti.

Dirbdamas su Rita maniau, kad pavyks nusakyti, kas jos kuriamoje muzikoje man priimtina, o kas ne. Buvo momentų, kai mūsų nuomonės nesutapdavo. Nors esu kūręs su daugybe kompozitorių, turiu pripažinti, kad šis kūrybos procesas yra vienas labiausiai pavykusių. Rita nepaprastai aiškiai dėsto kūrybines mintis. Iš pradžių dvejojau dėl elektroninių garsų, bet kai Rita įdainavo mano eilėraščius, aiškiai suvokiau jos pasirinktą meninę kryptį. Manau, operos žinovai drįs ginčytis, gal net sakys, kad tokia muzika – tai ne opera. Bet Ritos kūryba yra nepaprastai išplėtota, su daugybe melodijų variacijų, netgi savotiškai avangardinė. Visiškai nesvarbu, kaip bus įvertinta jos kūryba, aš su ja tikrai dar dirbsiu ne kartą. Kaip kūrėja ji verta aukščiausio pripažinimo.

– Ką laikytumėte didžiausiu iššūkiu, su kuriuo iki šiol susidūrėte kūryboje?

– Sunkiausia, kad laikas nenumaldomai bėga. Nenoriu pagauti savęs už uodegos, todėl turiu skubėti. Tikrai žinau, kad ši šokio opera gyvuos, nesvarbu, ar dabar man pavyks visiškai įgyvendinti idėjas, ar ne. Aš nuolat grįžtu prie kuriamos choreografijos ir dailinu ją tol, kol ima spindėti kaip krištolas. Ir šįkart bus panašiai.

– O koks yra didžiausias kūrybinio proceso atpildas, kurį patyrėte iki šiol?

– Jausmas, kai sukurtus eilėraščius staiga išgirdau visiškai kitame kontekste – lyg juos kas būtų aprengęs balsais, muzikos instrumentais ir suteikęs jiems nepaprastą vietą. Kūrybinis bendradarbiavimas su kompozitore Rita Mačiliūnaite man yra didžiausias atpildas.

– Ką manote apie Lietuvos nacionalinę baleto trupę – kuo mūsų baleto šokėjai stiprūs ir kuo silpnesni?

– Trupės filosofija labai aiškiai remiasi į klasiką. Pažvelgę, pavyzdžiui, į Paryžiaus operos baleto trupę, matysime, kad ten maždaug 56 proc. repertuaro yra klasikiniai kūriniai, visi kiti – nuo neoklasikos iki šiuolaikinio šokio. Jei brėšime paralelę ir teigsime, kad šiais laikais aukštesnioji šiuolaikinio šokio šokėjų klasė remiasi Ohado Naharino technika ir Batshevos šokio trupės stiliumi, matysime, kad Lietuvos nacionalinei baleto trupei trūksta šiuolaikinio šokio technikų įvairovės.

Esu tvirtai įsitikinęs, kad įvairios šiuolaikinio šokio technikos leistų pagerinti ir klasikinį atlikimą. Pažvelkime, pavyzdžiui, į primabaleriną Dianą Višnevą, šokančią klasikinį repertuarą, bet turinčią didžiulę šiuolaikinio šokio patirtį. Būtent dėl daugybės įvairių šiuolaikinio šokio technikų įvaldymo scenoje jai būdingas nepaprastai daugialypis atlikimas. Viliuosi, kad dirbdamas su LNOBT baleto šokėjais bent truputį pagerinsiu jų šiuolaikinio šokio techniką. Labai jiems linkiu neprarasti šiuolaikinio pulso. Juk, pavyzdžiui, telefono programėlės yra nepaprastai inovatyvios ir šiuolaikiškos, taigi ir klasikos turėtų būti panašus požiūris.

Viliuosi, kad dirbdamas su LNOBT baleto šokėjais bent truputį pagerinsiu jų šiuolaikinio šokio techniką. Labai jiems linkiu neprarasti šiuolaikinio pulso.

– Jei tiek operos, tiek baleto mėgėjai sudvejotų, ar verta eiti į šokio operą „Amžinybė ir viena diena“, kaip juos padrąsintumėte?

– Tikiuosi, žiūrovai nebėgs kaip akis išdegę į spektaklį, o skaniai pavakarieniavę ramiai ateis į teatrą. Stebuklas įvyksta, kai esi nurimęs ir pusiausviras. Operos mėgėjams patarčiau įsivaizduoti, kad jie eina į gala koncertą, kurio kiekviena dalis yra universali savaime. Jeigu jiems pavyks apčiuopti skirtingų kūrinio dalių dramaturginę liniją, jie yra puikūs interpretuotojai, nesiremiantys pateikiamu naratyvu.

Šokio mėgėjams patarčiau operines spektaklio dalis laikyti papildu to, ką jie yra pratę matyti. Šokio operoje bus nemažai mano asmeninių gairių, labai tikiuosi, kad spektaklis sujaudins ir vienus, ir kitus žiūrovus. Viena vertus, klasikinio libreto, kurio tikisi operos žinovai ir baleto mėgėjai, čia nėra. Kita vertus, jis savotiškai egzistuoja...

– Jei negalėtumėte kurti nei choreografijos, nei eilių, ką tada veiktumėte?

– (ilga tylos pauzė) Tikriausiai statyčiau namą ant jūros kranto, aprūpinamą tik vandens, saulės ir vėjo energijos. Statant tokį namą daug erdvės kūrybingumui. Ir tas kūrybingumas priklausytų tik man.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

08:55
00:20
46:42

Esports namai

Lietuviškas verslas

Maistas