Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2015 spalio 20d. 18:47

Gediminas Storpirštis: „Teatro amatas nesikeičia – kinta tai, ką norime pasakyti“

Gediminas Storpirštis
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Gediminas Storpirštis
Teatro amatas nesikeičia, keičiasi tik tai, ką norima juo pasakyti, neabejoja su savo auklėtine Dalia Cidzikaite knygą apie teatro studiją „Elementorių“ parašęs aktorius Gediminas Storpirštis. Paklaustas, ar per kelias kartas pasikeitė teatro link sukantis jaunimas, režisierius teigė, kad nedaug – tik matyti esminė problema – vienišumas, tačiau ji aktuali ne tik jaunimui.

Viename iš anksčiau duotų interviu aktorius ir režisierius G.Storpirštis prasitarė dabar darantis viską, kad būtų tęsiami iškilios teatro asmenybės Valerijos Marcinkevičiūtės-Karalienės pradėti darbai.

Aktorius ir režisierius nuo 1985-ųjų iki dabar vadovauja prieš 50 metų moters įkurtai teatro studijai „Elementorius“, kuri Lietuvai išugdė tokias asmenybes kaip Vytautas Kernagis, Vytautas V.Landsbergis, Saulius Balandis, Aidas Marčėnas, Saulius Bareikis, Ingeborga Dapkūnaitė bei daug kitų.

Dabar G.Storpirštis nutarė V.Karalienės darbų įprasminimo misijoje žengti dar vieną žingsnį – apie legendinę Vilniaus kultūros centro teatro studiją išleisti knygą – „Elementorius. Legendinis dramos būrelis ant Tauro kalno“. Mintis apie tai aktoriaus galvoje kirbėjo jau kuris laikas, tačiau realybe ji pradėjo virsti tada, kai iš Amerikos tėvynėn sugrįžo viena iš G.Storpirščio auklėtinių – D.Cidzikaitė.

Mūsų tikslas šia knyga sudominti ne tik teatralus. Būtų šaunu, jei ji atsirastų teatro žiūrovų, jaunimo rankose.

Pakvietus knygos autorius pasikalbėti apie jų kūrinį, teatrą, šių dienų žiūrovą ir jaunimo santykį su pačiu teatru, susitikimui pasirinkta kavinė „Skonis ir kvapas“. „Kiekvienas atsinešime savo kvapą, o skonis – jau koks išeis“, – šmaikštavo G.Storpirštis.

– Įdomu, kaip gimė tokios knygos mintis? Kokia, jūsų nuomone, jos auditorija? Ji skirta teatralams ar tai bus lyg vadovėlis jauniesiems „Elementoriaus“ nariams?

D.C.: Mes iš tiesų labai ilgai sukome galvą, kokį skaitytoją turėti omenyje. Vis dėlto supratome, kad knyga „Elementorius. Legendinis dramos būrelis ant Tauro kalno“ yra įvairiapusė, taigi apimanti labai platų skaitytojų ratą. Į knygą sudėjome ir pokalbių, ir techninių pratimų, ir dramaturgijos, šiek tiek ir teatro studijos istorijos – žymiausi spektakliai, režisieriai, aktoriai. Ši knyga turi daug sluoksnių, ne veltui mes ją ir vadiname „Elementoriumi“.

Iš tiesų, vienas iš tikslų, kad į dramos būrelį būtų pažiūrėta kaip į kultūros reiškinį. Kaip Gediminas yra sakęs per V.Karalienės 80-metį, „Elementorius“ per savo gyvavimo metus išugdė tiek iškilių menininkų – aktorių, režisierių, scenografų, muzikantų, dalininkų ir pan. – kad visiškai užpildytų du akademinius dramos teatrus.

G.S.: Aš šią knygą prilyginčiau spektakliui, kuris turi daug pjūvių, skerspjūvių. Mūsų tikslas šia knyga sudominti ne tik teatralus. Būtų šaunu, jei ji atsirastų teatro žiūrovų, jaunimo rankose. Pavyzdžiui, dar nepasirodžiusią knygą perskaičiusi dailininkė teigė, kad jai įdomiausia dalis – techniniai pratimai. Pastaruosius ji mielai atlieka darbe su kolegomis, o mums tai labai džiugu.

– Gediminai, jūs nepaliaujate dirbti su jaunimu. Ir „Elementorius“, beje, yra glaudžiai susijęs su jauno žmogaus teatro paieška. Ar jaunimas, jo santykis su teatru smarkiai keičiasi?

G.S.: Aišku, jaunimas keičiasi, tačiau turėčiau pasakyti, kad ši teatro studija turi tradicijas. Mano įsitikinimu, būtent taip ir turi būti – kažkas keičiasi, o kažką turime išlaikyti. Pastaruoju atveju, kalbu apie vertybes. Teatro studijoje mes mokome amato, o amatas juk nesikeičia. Sakyčiau, kaip ir raštas. Juk raidės tos pačios, tie patys ir skyrybos ženklai, skiriasi tik tai, ką mes norime parašyti.

Juk raidės tos pačios, tie patys ir skyrybos ženklai, skiriasi tik tai, ką mes norime parašyti.

Taip ir su teatru. Vis dėlto dar norėčiau pasakyti, kad mūsų tikslas nėra iš kiekvieno „Elementoriaus“ auklėtinio išugdyti aktorių ar režisierių. Visų pirma, mūsų siekis – išugdyti kultūringą teatro žiūrovą. Ši nuostata, beje, buvo nuo pat teatro įkūrimo pradžios, ir ji nekinta.

– Tęsiant kalbą apie jaunimą, ar jų mokymo forma pasikeitė? Ne tik formalaus ugdymo, bet ir neformalaus ugdymo įstaigos pradeda galvoti, kaip į procesą įtraukti skaitmenines technologijas. Ar teatre tai įmanoma, ar to reikia?

D.C.: Iš tiesų aš galvoju, kad nuo tų laikų teatro mokymas nelabai tepasikeitė. Mano „Elementoriaus“ atradimo istorija nedaug kuo skiriasi nuo tų kitų 50, kurias rasite knygoje, o manau, ne daug skiriasi ir nuo tų istorijų, kurias papasakotų dabar teatro studijos veikloje dalyvaujantis jaunimas. Tai buvo ir, manau, yra vieta, kurioje tiesiog smagu būti. Į teatro studiją žmonės ateina dėl įvairių priežasčių – palaikė draugui kompaniją, pasiūlė mama, vedė smalsumas – tačiau ilgainiui visa tai išnyksta, o priežastys, dėl kurių liekama – vienodos.

Karolio Kavolėlio nuotr./Dalia Cidzikaitė
Karolio Kavolėlio nuotr./Dalia Cidzikaitė

G.S.: Kalbant apie būdus šiais laikais sudominti jaunimą, tų kelių yra įvairių. Vienas pavyzdžių – net būsimas mūsų knygos pristatymas. Mes planuojame daryti tokį teatro festivalį, prie kurio prisijungs mūsų bičiuliai iš įvairių Lietuvos kraštų. Ir štai kauniečiai pasiūlys spektaklį apie kompiuterius ir išmaniąsias technologijas. Taigi – tai vienas iš žingsnių.

Jei kalbėtume apie mintį – teatro išmokti kompiuteriu, čia jau sakyčiau – nelabai (juokiasi). Vis dėlto, turėčiau pabrėžti, kad nors ir paminėjau temas apie technologijas, mūsų su jaunimu liečiamos temos iš tiesų nelabai tesiskiria nuo anų laikų. Juos domina tie patys dalykai. O gal ir jaunimas, kuris ateina į „Elementorių“, mažiau ieško tų naujų technologijų.

– O kas domina jaunimą, apie ką su juo kalbate?

G.S.: Iš esmės žmogus mažai keičiasi. Gal esmingiausias skirtumas yra tų jaunų žmonių vienišumas. Dabar, kai aplink mus susikūręs toks didžiulis informacinis laukas, man atrodo, kad žmogus jame yra toks lyg suspaustas. Tai parodo ir dabartinių laikų įprotis kalbėti be sustojimo, nuolat pliurpti. Išmokti kalbėti, nesvarbu net ką, bet nusustojant tampa lyg siekiamybė.

Gyvename taip dviprasmiškai, esame priversti užsikimšti ar priverstinai užkimšti ir negirdime to vidinio balso, bet apgraibom ieškome, kur galima ramiai pabūti.

Įsivaizduokime dabar dar mokykloje išmoktą Vytautą Mačernį, kuris norėdamas ką nors parašyti, sukurti lipdavo į medį ir sėdėdavo ten dienų dienas tyloje. Juk žmogui tam, kad ką nors sukurtų, reikia pagalvoti, galiausiai išgirsti savo vidinį balsą.

Pamatytų jis šių laikų manieras – išeitų iš proto. Taigi šiuo metu mes gyvename taip dviprasmiškai, esame priversti užsikimšti ar priverstinai užkimšti ir negirdime to vidinio balso, bet apgraibom ieškome, kur galima ramiai pabūti, galbūt su kuo nors ramiai pakalbėti.

Viena iš tokių erdvių turėtų būti šeima, tarp tėvų ir vaikų turėtų išlikti draugiškas ryšys, kad galėtų kalbėtis. Tačiau tėvai dažniausiai pavargę po darbų, o su draugais kalbėti... Aš kai pasiklausau dabar, kaip jaunimas apibūdina jiems patinkančius dalykus „šakės“, „jėga“, „žiauriai faina“. Aš nesuprantu to. Net viena iš mano teatro užduočių yra įvardinti, kodėl patiko. Ir ne atpasakoti turinį, o formuluoti „man patiko, nes“. Apie tai ir daugybę kitų dalykų kalbamės. Taip pat stengiamės įvardinti savo jausmą, įžodinti, o po to ir įveiksminti.

– Tęsiant pokyčių temą, ar pasikeitė pats teatras?

D.C.: Aš visą laiką maniau ir manau, kad teatras yra tokia meno forma, kuri gimsta čia ir dabar. Aš suvokiu, kad į kiekvieną spektaklį tiek aktorius, tiek žiūrovas ateina iš savo darbų, aplinkos, su savo rūpesčiais. Būtent todėl tas „čia ir dabar“ ne visada įvyksta taip, kaip tikimės. Kartais galbūt ir aktoriui, kuris stovi scenoje, ne pati geriausia diena. Kartais, gal ir žiūrovas nesupranta to, ką norima pasakyti. Vienas iš „Elementoriaus“ tikslų ir yra išugdyti kultūringą žiūrovą, kuris supranta, ką mato, gali tai argumentuotai įvertinti.

Aš visą laiką maniau ir manau, kad teatras yra tokia meno forma, kuri gimsta čia ir dabar.

G.S.: Iš tiesų dabar yra visokių spektaklių, kaip ir, pavyzdžiui, knygų. Ir tiek skaitytojas, tiek žiūrovas tiesiog turi mokėti rinktis.

Dažnai teatras tapatinamas su pramoga, tačiau jis nėra tik pramoga. Norintiems nueiti į kažko mokantį, kažką kalbantį spektaklį rinkis tikrai yra iš ko, tik reikia mokėti tai daryti. Ačiū Dievui, kad Lietuvoje tikrai dar yra menininkų, sugebančių prabilti apie tai, ką tu tik giliai širdyje nujautei.

– Teatre jau senokai atsirado vietos ir keiksmažodžiams, ir nuogybėms, ir gašlumui. Ar tai tinka teatrui?

G.S.: Kai keiksmažodžiai ar panašūs dalykai kažkada buvo panaudoti pirmus kartus, manau, jie kėlė efektą. Dabar mes prie to, sakykime, jau pripratome. Kai nueinu į spektaklį, manęs, pavyzdžiui, tokios priemonės jau nebeveikia – visiškai. Vis dėlto, aš sakyčiau, kad drausti, aišku, nieko negalime, tačiau tokius dalykus reikėtų gerai apgalvoti. Pagrindinis klausimas būtų – ar tikrai to reikia, ar tai sukuria kažkokią reikšmę, poveikį? Koks mūsų keliamas tikslas ir ar padeda tai pasiekti?

Didžiausiu įvertinimu, įrodančiu, kad žiūrovus spektaklis paveikė, įvardinčiau po spektaklio stojančią trumpą tylą.

– Sakote, jūsų tikslas yra išugdyti kultūringą žiūrovą. Koks jis? Ar ėjimas į teatrą su džinsais ir tai, kad galbūt vietoj plojimų akimirksniu tiesiog „Facebook'e“ sulauksit „like'ų“ telpa į tą sąvoką?

G.S.: Tai, ar publikai patinka, ar ji supranta, aktorius puikiai supranta. Kartais žiūrovų reakcija šokiruoja ir patį. Tą ryšį su publika aktorius puikiai jaučia. Didžiausiu įvertinimu, įrodančiu, kad žiūrovus spektaklis paveikė, įvardinčiau po spektaklio stojančią trumpą tylą. O jau po jos prasideda vienokia ar kitokia reakcija.

Paliečiant teatro etikos temą, sakyčiau, kad šia tema kalbama retai. Apie tokius dalykus, kad per sceną eiti su paltu gal nelabai galima. Apie tuos bandos instinkto nulemtus įpročius stoti, bėgti, o po su visais kartu vis tiek grūstis prie paltų.

Žiūrint iš kito kampo, labai norėtųsi, kad prieš eidami į spektaklį žiūrovai bent kiek pasidomėtų pjese, koks tai kūrinys. Teatro kritikams norėtųsi palinkėti kartais ateiti ir į repeticijas, dalyvauti procese.

Ne viskas šiuo klausimu yra gerai, bet vėlgi, aš manau, kad kaltinti tik žmonių, tik žiūrovų galbūt nederėtų. Tiems žmonėms gal tiesiog niekas nepasakė, gal vaikystėje neteko eiti į teatrą, ir dabar toks žmogus nežino, kaip reikia elgtis.

Kai prasidėjo tų spragėsių era, būdavo, ateidavo į teatrą su didelėmis jų dėžėmis ir kramsnodavo. Dabar – jau tikrai retas. Aš manau, viskas laikina. Štai neseniai Viktorija Daujotytė pasakė: „Dabar tiesa pasislėpė paskutinėje saugioje vietelėje, žmogaus viduje. Daugiau ji niekur nebeturi vietos“. Taigi – kol ji dar ten, tol mes galime dirbti.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Tausokime maistą kartu

Susigrąžink gyvenimo spalvas

Video

58:09
00:32
06:29

Esports namai

Kiekvienas gali

Kiekvienas gali

Maistas

15MAX

URBAN˙/

Grožio programa 360°