Dabar populiaru
Publikuota: 2020 sausio 16d. 21:21

Gyvi žmonės nesustoja. Spektaklis „Žmogus iš žuvies“ Jaunimo teatre

Spektaklis „Žmogus iš žuvies“ 15min recenzija
L.Vansevičienės nuotr. / Spektaklis „Žmogus iš žuvies“

Rusų dramaturgės Asios Vološinos pjesės „Žmogus iš žuvies“ išeities tašku tapo jos draugės nepasitenkinimas Rusijos valdžios nustatytomis taisyklėmis – draudimu į ženklu N-14 pažymėtą filmą vestis aštuonmetę dukrą. Tačiau galiausiai pjesė, kaip ir Jaunimo teatre pastatytas jaunos režisierės Eglės Švedkauskaitės spektaklis, papasakojo apie bandymus išplaukti ne politinėje, o gyvenimo sistemoje – ten, kur galioja žmonėms nepavaldūs dėsniai.

Trijų kambarių butą nuomojasi filologų kompanija: nekilnojamo turto agentūroje laikinai dirbanti Sveta Salmanova (Viktorija Kuodytė) su aštuonmete dukra Uma, vadinančia save Odri, laikinai žurnalistu dirbantis rašytojas Griša (Simonas Storpirštis), neseniai išsiskyręs su žmona ir susiradęs naują draugę Lizą (Ieva Kaniušaitė), bei prancūzas menotyrininkas Benua (Matas Dirginčius), nederinantis vietinės kalbos linksnių ir kalbantis su ryškiu akcentu. Aplankyti buvusius „butiokus“ atvyksta ankstesnė Benua kambario gyventoja Julka (Asta Zacharovaitė), kuri, sužinojusi apie Grišos skyrybas, ketina prisipažinti jį mylinti, tik nenumano, kad vaikinas jau turi naują partnerę.

Svetlana, kurios vyras uždarbiauja Norvegijoje, tikisi nusipirkti butą ir gyventi jame su savo šeima. Julka tikisi nors kartą gyvenime susijungti su žmogumi, kurį myli. Benua, regis, tikisi patirti tikros rusiškos dūšios ir kultūros, kuriomis prancūzai žavisi keletą šimtmečių, pilnatvę. Kiek sunkiau pasakyti, ko tikisi Griša ir Liza – šiuos personažus vaidinantiems aktoriams kol kas nelengva artikuliuoti mintis ir temas. Spektaklyje tekstas liejasi nuolat, tad be tikslo tariami žodžiai greitai pradeda varginti, o poetiški Grišos svarstymai – kaip ir spektaklio pabaigoje pradėjusi ryškėti Lizos asmenybė – atrodo čia atsidūrę vien todėl, kad buvo išrašyti tekste. „Žmogaus iš žuvies“ premjera apskritai tapo puikiu pavyzdžiu, iliustruojančiu teksto ir minties artikuliacijų skirtumus – didelių tarties ar balso problemų čia nejusti, tačiau minties tuštuma ištinka neretai.

Kokią galią turi artikuliuota mintis tame pačiame spektaklyje įrodo vyresniųjų aktorių – Viktorijos Kuodytės ir Alekso Kazanavičiaus vaidyba. Kuodytės Salmanova prie kompiuterio kalbėdama su užsienyje esančiu vyru, pati viena (vyro žodžių negirdime) perteikia ilgo pokalbio dramą, kurioje abiejų nuotaikos, tikslai, poreikiai nuolat keičiasi. Nepaisant viena kitą pertraukiančių ir kartais, regis, nieko bendra neturinčių istorijų, kiekvienas sakinys iš aktorės lūpų nuskamba kaip aiški, reikšminga frazė, liudijanti sekundės savijautą, kuri gimsta iš vidinio poreikio kalbėti, o ne būtinybės pasakyti užrašytą tekstą.

Kodėl tiek norisi kalbėti apie teksto ir jo sakymo „Žmoguje iš žuvies“ ypatumus? Todėl, kad žodžių nepaprastai daug, be to, juos labai retai pertraukia pauzės. Didesnę, tekstu išreikštą istorijos dalį lydi puikiai kuriamos, papildomus sluoksnius generuojančios atmosferos, tiksliau – nuolatinė jų kaita. Su tuo režisierė tvarkosi kone meistriškai – lengvą, gyvą grupės pokalbį keičia prie mikrofono pasodinta ir su kompiuteriu, o iš tiesų – į gėlių klombos gelmę kalbanti vieniša moteris; į jos monologą terpiasi vis labiau spaudžiantis, skaudinantis, sprogstantis kitos moters monologas, kuriame nevilties užgožtą vidinę jos šviesą iliustruoja Benua gitara tyliai atliekama muzika ir švelnių spalvų apšvietimas. Suglumina tik spektaklio pabaiga – tekstas sudaro įspūdį, kad siužetas turėtų virsti nesąmone, tragikomišku absurdu, tačiau tai ir lieka žodžių lygmenyje. Sunku suvokti, ar aktoriai sąmoningai veikia bet ką ir bet kaip, ar jiems tiesiog nebesiseka laikyti veiksmo linijos. Kol kas panašiau į pastarąjį variantą.

L.Vansevičienės nuotr./Spektaklis „Žmogus iš žuvies“
L.Vansevičienės nuotr./Spektaklis „Žmogus iš žuvies“

Pradžioje minėta, kad kiekvienas „Žmogaus iš žuvies“ personažas kažko tikisi. Sunkiai dirbančius, vos priartėjusius prie tikslo, juos atgal bloškia iš nenumatytos pusės užplūdusi banga. Vienintelis tokiam likimui nepavaldus personažas – Alekso Kazanavičiaus Stasikas, kurio pasirodymu prasideda baigiamoji scena ir kurioje būtent jis tampa scenos veiksmo (ne siužeto) varikliu, padedančiu spektakliui išvirsti į absurdą. Šis žmogus – praeinantis girtuoklėlis, niekuomet neatsisakantis išgerti, jei jam siūloma, ir niekuomet neatsisakantis pasitraukti iš kelio, jei jam liepiama. Visapusiškai priimantis gyvenimo diktuojamą sistemą, nereikalaujantis nieko, ką žada ir kieno „naudojimą“ apibrėžia valstybė bei žmonių dirbtinai sukurta santvarka, jis tampa jai nepavaldus. Nes tam, kuris nieko nesitiki ir nereikalauja, negalioja norintiesiems ką nors gauti sukurtos tasyklės bei sąlygos.

Pjesės autorė A.Vološina teigia grindžianti savo kūrinį kritika Rusijos santvarkai. E.Švedkauskaitė, regis, neprieštarauja, palikdama tokias aktualijas liudijančias dramaturgės pastabas. Nelaikyčiau Rusijos politikos ar tenykščių gyventojų situacijos svarbia Lietuvoje sukurto spektaklio tema. Pjesėje pernelyg daug universalaus žmoniškumo, išgyvenimų ir patirčių, kad viską, kas vyksta su personažais, būtų galima paaiškinti valdžios diktuojama priespauda. Viena svarbiausių temų čia atrodo prigimtinė žmogaus bejėgystė, iš kurios jis bando išsiveržti visą gyvenimą, ir tai padaro, jei tik atranda sau tinkamą kelią. Kitu atveju kryptį jam parodys kitas (žmogus, organizacija, valstybė, etc.), kuris, tapęs gelbėtoju, autoritetu, šeimininku, mainais už saugumą ilgainiui pareikalaus besąlygiškos ir amžinos tarnystės.

L.Vansevičienės nuotr./Spektaklis „Žmogus iš žuvies“
L.Vansevičienės nuotr./Spektaklis „Žmogus iš žuvies“

Kas tame blogo? Vien tai, kad besąlygiškumas ir amžinybė yra netikri, išgalvoti faktoriai, kuriems nepavaldus nei žmogaus kūnas, nei protas, nei – be abejo – emocijos. Įdomu, kad spektaklyje „Žmogus iš žuvies“ pasakojant istoriją apie iš stagnacijos neišbrendančius žmones vienas pagrindinių veiksmą apibūdinančių faktorių yra kaita. Tai paradoksalu, tačiau visiškai nekeista – gyvybė nesustoja iki pat mirties ir nepaisant poreikio jausti saugumą bei užtikrintumą, žmonės nėra sutverti tam, kad sustotų atradę idealią santvarką, santykius, požiūrį į pasaulį, gyvenimo būdą.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

08:43
06:47

Metas rinktis

Atradimai virtuvėje

Skanumėlis

Video

05:19
02:24
01:30

Esports namai

URBAN˙/