Apipavidalinti scenos erdvę ėmėsi vieni ryškiausių Lietuvos scenos kūrėjų – scenografas Marijus Jacovskis ir šviesų dizaineris Eugenijus Sabaliauskas. Jiedu tokią, atrodytų, nedėkingą spektakliams Kongresų rūmų sceną sugebėjo paversti Islandijos uolas primenančiu atšiauriu peizažu. Juk šioje salėje nėra nė vieno scenai reikalingo įrengimo, ar net tikrų užkulisių. Todėl kiekvienas bent kartą susidūręs su scenografo ar šviesų dailininko profesija bei teatro virtuve, gali įvertinti, kokio detalumo planai turėjo būti sukurti, norint įgyvendinti štai tokį scenovaizdį...
Šiandien eidami į teatrą, dauguma tikimės visų pirma išvysti įspūdingą reginį, - taip mus užprogramavo šis skaitmeninis, vizualusis amžius. Tačiau retas iš mūsų pagalvojame apie tai, kiek laiko, jėgų ir techninių galimybių kainuoja šis, - scenografijos įrengimo, procesas. Jei kine paskutiniuoju metu didžiąją dalį ekrano užima kompiuterio kurta grafika, tuomet teatro scenoje, priklausomoje nuo tikros, čia kvėpuojančios gyvybės, visgi išlieka nemažai būtent rankų darbu sukurtų objektų.
Tad siūlome pažvelgti į išskirtinius kadrus iš „Trubadūro“ dekoracijų montažo, kuriame scenos technikų darbas atrodo, lyg tiksliai surepetuotas choreografinis numeris. Ar patikėtumėte, jei pasakytumėme, jog visa tai iš tiesų truko kelias valandas! Maža to, planai spektaklio scenografijai pradedami kurti net pusę metų prieš repeticijas, o tokio dydžio dekoracijų gamybai reikalingi bent du mėnesiai... Šia, bene svarbiausia dalimi, su „bohemiečiais“ jau 10 metų užsiima Romualdas Pupkevičius ir jo komanda, - bene vieninteliai šios srities profesionalai Lietuvoje, į kuriuos kreipiasi tikriausiai visi teatrai ir koncertų organizatoriai. Būtent šie žmonės ne tik įgyvendina keisčiausius ir neįtikėtinus menininkų užmojus, bet ir garantuoja saugumą. Tarkime „Trubadūro“ metu – 50-iai ant jų kurtų konstrukcijų vienu metu lipančių žmonių.
