Matė Matišičius (g. 1965) - vienas svarbiausių šiuolaikinių kroatų rašytojų, jo populiarumą liudija vertimai į gausybę kalbų ir Europos teatrų repertuarai. Tai konvencijų nepripažįstantis autorius - ne vieną šokiruojantis, gąsdinantis ir piktinantis, o daug kam tiesiog nepatogus. Vienoje kūrybos sferoje neišsitenkantis talentas M. Matišičius yra ir scenaristas, ir puikus džiazo gitaristas bei kompozitorius - beje, klaipėdiečių premjeroje išgirsite būtent jo sukurtą muziką, suteikiančią spektakliui ypatingo balkaniško kolorito.
M. Matišičius šiuo metu gyvena iš pjesių bei scenarijų rašymo ir muzikavimo, nors yra baigęs teisės mokslus. „13–16 metų buvau didelė roko žvaigždė Jugoslavijoje. Ilgą laiką gyvenau gatvėje, mečiau mokyklą. O kai supratau, jog tai nėra gerai, grįžau į ją atgal ir vėliau studijavau teisę“, – pasakoja M.Matišičius.
M. Matišičiaus knygą „Pomirtinė trilogija“ šiemet Lietuvoje išleido leidykla „Aidai“ Tai dramos, pasakojančios apie gyvenimą Balkanuose po „didžiojo sprogimo“. Knygą sudaro trys pjesės – „Pirma laidojami sūnūs“, „Moteris be kūno“ bei „Niekieno sūnus“. Pastarosios pjesės pagrindu buvo pastatytas to paties pavadinimo filmas.
„Knyga neatsirado iš jokios koncepcijos, o iš vienos realios istorijos. Lankiausi savo gimtajame kaime, užėjau į barą ir pamačiau jaunuolius, kurie gėrė. Paklausiau, ką jie čia veikia. Jie atsakė, jog eina į paštą, o paskui visada ateina į barą. Aš paklausiau, kodėl einate į paštą. Jie eidavo pasiimti pensijos, nors nė vienam iš jų nebuvo 30 metų. Pamatęs tokį pasaulio veidą ir parašiau pirmąją šios trilogijos dramą“, – pasakojo autorius.
Pasak M.Matišičiaus, nors po tiek rašymo metų jis jau turi profesionalių gebėjimų rašyti pjeses, kuriant šią knygą to nereikėjo, nes istorija „kalba“ pati savaime. Iš tiesų kalba - ir Lietuvos žiūrovams. Apie pasaulį, nuolat balansuojantį ant beprotybės ir prievartos slenksčio. Apie sunkų ir mirtinai pavojingą užsiėmimą - žmogiškumo išsaugojimą katastrofos akivaizdoje. Ar mums, lietuviams, tai aktualu? Juk tai atsitiko ne mums, toli nuo mūsų, kažkur Balkanuose?.. Į tai geriausiai atsako pats M. Matišičius: „Kiekviena maža tauta yra per žingsnį nuo karo.“
Spektaklio „Moteris be kūno“ režisierė Ramunė Kudzmanaitė gimė 1966 metais Vilniuje. 1989 metais baigė TV režisūrą Lietuvos muzikos akademijoje. Nuo 1990 metų kuria dokumentinius kino ir video filmus, rašo scenarijus. Nuo 1991 dirba kaip teatro režisierė, stato spektaklius Lietuvos ir užsienio teatruose. Dalyvauja tarptautiniuose teatro ir kino festivaliuose, šiuolaikinės dramaturgijos akcijose. Kino filmai „Teka saulė vakaran“ (1991) ir „Aviečių laukai“ (1997) pelnė tarptautinius apdovanojimus. 2000 m. apdovanota aukščiausiu Lietuvos teatriniu apdovanojimu - „Kristoforu“ kaip jauna teatro menininkė už spektaklius „Stotis N. mieste“ pagal Wisłavos Szymborskos poeziją („Kitas krantas“), Lucieno Lamberto „Šarlotės“ (Oskaro Koršunovo teatras), Helen Verburg „Tėvai ir kiaušiniai“ (Jaunimo teatras). Taip pat yra dirbusi Lietuvos nacionalinėje televizijoje kultūros laidų bendraautore ir režisiere. Vilniaus teatro grupės įkūrėja (2011).
