Dabar populiaru
Publikuota: 2016 gruodžio 21d. 16:19

Klamo karas: kūrybinis atkirtis prievartai mokyklose

Spektaklis „Klamo karas“
Spektaklis „Klamo karas“

Pastaraisiais metais, o ypač 2016-iesiems einant į pabaigą, šalies žiniasklaida mirga nuo skandalingų antraščių, vienaip ar kitaip, tačiau neabejotinai aiškiai, signalizuojančių apie šalies vidurinio ir aukštojo ugdymo įstaigose vykstantį karą.

Deja, mūsų teatre jis beveik nereflektuojamas. Apskritai, iš pastarojo meto pastatymų, kuriuose vienu ar kitu aspektu analizuojamas mokytojo ir mokinio santykis, pamenu tik beviltiškai morališkai pasenusį Kazio Binkio „Atžalyną“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2013), advokataujantį jauno žmogaus nuosaikumui ir prisitaikėliškumui.

„Bausmė už vėlavimą į pamokas: užrakintos klasės durys ir tėvų pasiaiškinimai“, „Mokinių ir mokytojų santykiai: amžina ir neišspręsta problema“, „Skandalas bręsta dar vienoje Vilniaus mokykloje: kreiptasi į prokuratūrą“, „Skandalas Semeliškėse: mokytoja smurtu auklėjo antroką?“, „J. Urbšio katalikišką mokyklą purto skandalai ir nelaimės“, „Kauno mokytoja mylėjosi su aštuntoku?“ ir t. t.

Kai‘aus Henselio „Klamo karas“ pristato „autoritetingo“, „tautinio ugdymo dvasioje“ išpuoselėto vokiečių literatūros mokytojo Klamo, kurio vienas mokinių pasikorė, nes mokytojas nusprendė pademonstruoti savo galią parašydamas jam mažesnį pažymį, neleisiantį mokiniui gauti brandos atestato, pasaulėžiūrą.

O kaip jums toks konfliktas: šių metų rugsėjį vienoje sostinės tarptautinėje mokykloje įvykęs konfliktas, kurio metu pradinukė baltaodė per pamoką pareiškė, jog su pradinuku tamsiaodžiu viename suole nesėdės, nes nuo šio sklinda nemalonus kvapas, į ką berniukas atsakė, kad jis niekada nesėdės drauge su baltaisiais, o mergaitė nedvejodama atšovė, kad tamsiems reikia geriau praustis ir nebus problemų – į konfliktą beliko įsikišti mokyklos direktorei, kuri mergaitę nubaudė palikdama be pietų klasėje. Problema išspręsta.

Dar galime prisiminti prieš metus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įsiplieskusį skandalą, kai vienam vaidybos specialybės ketvirtakursiui, kaip manoma, savo noru pasitraukus iš gyvenimo, apie Akademijos pedagogų ir administracijos savivalę, patyčias ir moralinį smurtą prabilo daugelis LMTA studentų – dabar jau žymių Lietuvos kultūros kūrėjų.

Akivaizdu, kad nors kariaujančių pusių yra daugiau nei dvi (mažų mažiausiai galima kalbėti apie tėvų vaidmenį ir atsakomybę), vis dėlto konflikto epicentre visų pirma atsiduria mokytojo ir mokinio figūros.

Turbūt nieko keisto, kad daugeliui mūsų lengviau rasti empatija grįstą santykį su skriaudžiamu vaiku: vaikais juk buvome visi, o mokytojais – tik labai nedaugelis. Todėl palyginti neseniai įkurto Artūro Areimos teatro sprendimas sostinės Menų spaustuvėje statyti spektaklį pagal vokiečių autoriaus Kai‘ais Henselio pjesę „Klamo karas“ (Klamms krieg, 2000) dar premjerai nepasirodžius atrodo įdomus ir savalaikis.

Šiek tiek apie kontekstą... Prieš neseniai pasibaigusius Parlamento rinkimus kaip niekad garsiai skambėjo politikų mintys apie Švietimo reformos pertvarkas. Apie didžiųjų partijų tradicinius pašūkavimus bendro pobūdžio frazėmis vargu ar verta bešnekėti.

Prieš šešerius metus Kaune vykusiame teatro festivalyje „Monobaltija“ viešėjęs vengrų aktorius Péteris Schereris suvaidino savąją „Klamo karo“ versiją, kurioje buvo ieškoma kiek galima artimesnių tikrovei, aštresnių išraiškos priemonių, tarytum naujai atvėrusių pačią dramaturginę medžiagą – Klamo kova su pasauliu tapo jo kova su savimi pačiu.

Kur kas įdomesnės man pasirodė pavasariui besibaigiant viešumą pasiekusios Vilniaus forumo rezoliucijos „Dėl tautos ir valstybės išsaugojimo“ ir „Dėl Lietuvos kultūros ir švietimo būklės“, kuriose kalbama apie būtinybę „grąžinti žiniomis grįstą mokytojo autoritetą, mokinio pareigų viršenybę prieš teises, atsisakyti ideologizuotos „į vaiką orientuoto ugdymo“ doktrinos, „krepšelinio“ mokyklų finansavimo bei kaimo mokyklų optimizavimo ir valstybiniu mastu įgyvendinti modernizuotą tautinės mokyklos koncepciją, rengiančią ne globalios rinkos dalyvius, o šalies piliečius“. Liūdniausia, kad pasirašiusiųjų sąraše, greta Lietuvos neonacių elito, randame ir ir anksčiau minėtojo „Atžalyno“ režisieriaus, kelių kitų teatralų pavardes.

Kai‘aus Henselio „Klamo karas“ ir pristato būtent tokio „autoritetingo“, „tautinio ugdymo dvasioje“ išpuoselėto vokiečių literatūros mokytojo Klamo, kurio vienas mokinių pasikorė, nes mokytojas nusprendė pademonstruoti savo galią parašydamas jam mažesnį pažymį, neleisiantį mokiniui gauti brandos atestato, pasaulėžiūrą. Dabar mokiniai nuo mokytojo atsitvėrė tylos siena. O mokytojas – paskelbė karą: klasei ir visai švietimo sistemai!

Prieš šešerius metus Kaune vykusiame teatro festivalyje „Monobaltija“ viešėjęs vengrų aktorius Péteris Schereris (lietuviams teatro mėgėjams neblogai žinomo režisieriaus Árpádo Schillingo vadovaujamos trupės „Krétakör“ narys) suvaidino savąją „Klamo karo“ versiją, kurioje buvo ieškoma kiek galima artimesnių tikrovei, aštresnių išraiškos priemonių, tarytum naujai atvėrusių pačią dramaturginę medžiagą – Klamo kova su pasauliu tapo jo kova su savimi pačiu.

Bet kas gi yra tas Klamas šiandien, kai ieškoti problemos aktualumo ar universalesnio skambesio tarsi ir nebereikia? Nejau vien, anot monopjesės autoriaus, „per senas, kad pradėtų iš naujo, per jaunas ankstyvai pensijai“? Arba, pasak paties personažo, „geriausias vokiečių mokytojas, koks tik buvo šioje mokykloje, pasiruošęs atsakyti į visus pasaulio klausimus“?

Šiandien, skaitydami kone kas dieną pasirodančius straipsnius apie neapykantos, smurto, fizinės ir moralinės prievartos ir ksenofobijos apraiškas mūsų šalies švietimo įstaigose, mes susiduriame su kiek kitu Klamu – Franzo Kafkos „Pilies“ valdytoju, – kuris, beveik neabejoju, tapo Henselio pjesės personažo savotišku prototipu, o ir pati garsiojo Kafkos romano fabula, regis, taip tiksliai atspindi mūsų mokyklų kasdienybę: biurokratizuotą iki beprotybės, pilną be tikslo ir galios (ar valios) ką nors pakeisti, pakampėmis šmirinėjančių nelaimingų mažų beveidžių žmogeliukų, neturinčių jokio tiesioginio kontakto su dramblio kaulo bokšte naujųjų laikų kankinius vaidinančiais savo vadovais.

Teatras, anokia čia paslaptis, nuo seno buvo viena iš tų erdvių, kuri suteikdavo balsą silpniesiems.

O kas trukdo mokykloje ugdyti asmenybes? Kodėl dažnas mūsų iš mokyklos atsinešame tiek neigiamos patirties? Kodėl mokinys ir mokytojas neretai yra karo padėtyje, tarsi skirtingose barikadų pusėse? Kodėl tiek daug smurto, patyčių, nepasitikėjimo, nepasitenkinimo aptinkame būtent mokyklos fizinėje ir emocinėje erdvėje? Kodėl mokykla yra virtusi savotišku agresijos frontu? Kas išviso šiandien yra ir kas galėtų būti mokykla?

„Mokykla yra prievarta. Mokykla niekada nepasikeis. Nes visad bus žmonių, kurie žino daugiau nei kiti“, sako savo teisumu nė akimirką nesuabejojantis Klamas. O Vilniaus „Laisvės“ gimnazijos (simboliška, ar ne?) moksleiviai rengia streiką, siekdami pasipriešinti jų gerbiamą mokytoją atleisti norinčiai mokyklos valdžiai. Ir pasiekia savo!

Žinoma, jaunimo protestai neretai būna kiek karštakošiški, inertiški, tačiau turbūt tik jie gali garantuoti mums laisvą rytojų. Nes vargu ar turi perspektyvų šalis, menkinanti savo ateitį, nenorinti išgirsti savo vaikų. O teatras, anokia čia paslaptis, nuo seno buvo viena iš tų erdvių, kuri suteikdavo balsą silpniesiems.

Ištrūkti iš kafkiško užburto rato, duoti kūrybinį atkirtį agresyvioms profašistinėms jaunimo ugdymo sistemoms, garsas apie kurias vis garsiau skamba šiandieninėje Lietuvoje. Kažko panašaus, manau, tikisi ir režisierius A.Areima, po savo vardo teatro vėliava statantis „Klamo karą“, kurio premjera įvyks jau kitą savaitę.

Partnerio turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Dabar tu gali

Maistas