Premjera – birželio 19 d. 18 val.
Kitąmet sukaks 350 metų nuo „Tartiufo“ premjeros Versalyje. Nepaisant šimtmečių atotrūkio, tartiufizmas būdingas ir mūsų laikams. „Tartiufas – mūsiškis“, – teigia režisierius Dainius Kazlauskas, pastatęs šią komediją itin intriguojančiai.
Populiarioji Moljero komedija pasižymi nepaprastu likimu. Vos pasirodęs spektaklis 1664 m. buvo uždraustas pasipiktinusios aristokratijos ir dvasininkijos (mat „šventeiva“ Tartiufas buvo kunigas). Po kelerių metų švelnesnį spektaklio pastatymą apsiėmė globoti karaliaus Liudviko XIV brolis, kunigaikštis Pilypas. Nepadėjo ir tai – komedija apie veidmainystę, dvigubą moralę ir savanaudiškumą pasirodė pernelyg įžeidi elitinei Prancūzijos aukštuomenei...
Likimo smūgiai lydėjo ir Moljerą, kurio tikroji pavardė Žanas Batistas Poklenas (Moliere, Jean-Batiste Poquelin). Gimęs Paryžiuje, karaliaus baldininko ir audinių tiekėjo šeimoje, įgijęs prestižinį teisininko išsilavinimą, Žanas Batistas netapo karaliaus dvariškiu, kaip to tikėjosi jo tėvas. Nenuorama sūnus subūrė aktorių trupę, rašė pjeses, režisavo ir vaidino. Sako, labai talentingai.
Bankrutavus Moljero „Puikiajam teatrui“, artistams teko klajoklių dalia. Norėdami išsilaikyti, aktoriai ir pjesių autorius pataikavo publikos skoniui ir vis aršiau šaipėsi iš privilegijuotosios visuomenės moralinio pakrikimo.
Didesnės bausmės už pajuoką – nėra. Paryžiaus elitas taip nekentė didžiojo maištininko, kad reikalavo sudeginti jį ant laužo kaip eretiką ir amžiams uždrausti jo pjeses. Kai Moljeras 1673 m. mirė scenoje vaidindamas pagrindinį veikėją komedijoje „Tariamasis ligonis“, Paryžiaus arkivyskupas uždraudė jį laidoti kapinėse su iškilmėmis. Artimieji lydėjo dramaturgą amžinojo poilsio, nežinodami, kad jo vardas bus aukso raidėmis įrašytas į teatro istoriją.
Ketvirtą šimtmetį pasaulio scenose keičiasi Tartiufo paveikslas. Moljero laikais Tartiufas vilkėjo elgetos rūbais, vėliau veidmainio charakterį maskavo prabangūs drabužiai. Vieni aktoriai ir režisieriai Tartiufą traktavo kaip netašytą pasileidėlį, kiti piešė rafinuoto niekšo portretą. Romantizmo laikais Tartiufas – niūri, atstumianti figūra, o XIX a. viduryje jis interpretuojamas realistiškai. 1920 m. Berlyne matome Tartiufą vilkintį elegantišku kostiumu, su skrybėle ir cigaru...
Šiandien Tartiufas – mūsiškis, teigia režisierius Dainius Kazlauskas. Garsusis Moljero personažas gyvena kaip dažnas mūsų laikų herojus: apsimetinėja, „kombinuoja“, geidžia svetimų moterų, meluoja, rezga intrigas. Ar už tai visada gresia kalėjimas? Mūsų dienomis tartiufai nesodinami. Vietoje jų į kalėjimus uždaromi kiti.
Moljero komedijoje Tartiufo užmačias demaskuoja ir sukčių suima Jo Didenybės paliepimu. Šiandien toks ciniškas tipas gali daryti puikią karjerą, tapti politiku, valdyti valstybę.
Už ką bausti Tartiufą? – klausiama spektaklyje. Ar tartiufai kalti, kad aplink pilna lengvatikių, gera valia atiduodančių sukčiams savo turtą, susiviliojančių saldžiais pažadais ir neskiriančių veidmainystės nuo nuoširdumo?
Naivuolių ir aferistų bus visais laikais. Per amžius gyvybingi išlieka tartiufai, lygiai kaip ir orgonai. Bėda užklumpa tuomet, kai pažeidžiama gėrio ir blogio pusiausvyra, kai viršų ima menkystė drauge su niekšybe, – teigia režisierius Dainius Kazlauskas.
Ir vis dėlto norime, kad gėris triumfuotų. Jei ne gyvenime, tai nors teatro scenoje. Tad kas pamokys Tartiufą, kai nebėra aukščiausiosios valdžios – Karaliaus nei vienintelės teisingos partijos?
Palikime tai režisieriaus valiai. Ir – teprasideda Komedija !
Vaidina: Andrius Povilauskas, Laimutis Sėdžius, Toma Razmislavičiūtė, Inga Jarkova, Deividas Rajunčius, Asta Preidytė, Irena Vasiulytė, Jonas Čepulis, Julius Tamošiūnas, Petras Kežys, Donatas Kalkauskas, Marius Cemnickas; spektaklyje debiutuoja Urtė Povilauskaitė ir Ignas Slabada.
