– Režisavote ne vieną spektaklį skirtinguose Lietuvos teatruose – Juozo Miltinio dramos teatre įvyko Marko Ravenhillo pjesės „Baseinas (be vandens)“ premjera, spektaklis „Perplex“ pagal Mariuso von Mayenburgo dramą šį pavasarį gimė Valstybiniame jaunimo teatre. Bendras jų vardiklis – šiuolaikinė dramaturgija. Premjerai pasirinkote klasiką – Henriko Ibseno dramą „Kai mes mirę nubusim“. Kas lėmė tokį sprendimą?
– Apie klasikinę dramą visada pagalvodavau, ja domėjausi, tik ,matyt, jai dar nebuvo atėjęs laikas. Būtent šis H.Ibseno kūrinys irgi atėjo neatsitiktinai – tai ilga įvykių grandinė. Pirmiausia šį kūrinį atradau studijuodama magistrantūros studijas Londone. Laisvą laiką leisdavau bibliotekoje ieškodama dar neskaitytų, nematytų kūrinių. Taip užtikau šią H.Ibseno pjesę – paskutinį jo kūrybos darbą. Patyriau lengvą šoką, kad apie ją niekada nebuvau girdėjusi. Šią pjesę vėl į rankas paėmiau, kai po pusės metų pildžiau aplikaciją dalyvauti pasaulinėje režisierių laboratorijoje Linkolno centro teatre Niujorke. Tų metų laboratorijos tema buvo sudėtinga dramaturgija, o H.Ibseno pjesė puikiai tam tiko. Galiausiai buvau atrinkta ir pakviesta į laboratoriją būtent su šiuo kūriniu.
– Ar repeticijų laikotarpiu bandėte pritaikyti momentus atrastus stažuotėje Linkolno centro teatre, ar pradėjote, kaip sakoma, nuo balto lapo?
– Ne. Aišku, ta patirtis ir suvokimas apie medžiagą, kurią įgijau, niekur nepradingo, tačiau jau po pirmos repeticijos buvo aišku, kad reikia pradėti nuo balto lapo. Tai, kas buvo atrasta ir padaryta su Linkolno centro teatro aktoriais negalėjo būti perkelta į Kauno dramos teatrą, nes darbas abiem atvejais buvo ir yra unikalus, įtakotas labai daug išorinių ir vidinių faktorių: aplinkybių, kultūrinio skirtumo, darbo principų ir t.t.
– Esate sakiusi, kad svarbiausias lemiamas veiksnys, renkantis medžiagą spektakliui, yra tema ir tai, kiek ji aktuali, paveiki. Kuo patraukė XX-XXI a. sankirtoje parašyta H.Ibseno pjesė?
– Mane patraukė ta atpažįstama situacija, nutinkanti kiekvienam (silpniau ar aštriau), kada jautiesi įstrigęs, įkalintas, „numiręs“ savo paties pasirinkime, o paraleliai gimsta noras – instinktas išsilaisvinti, ištrūkti iš tos stagnacija virtusios realybės. Nubusti ir vėl gebėti gyventi, kurti ar tiesiog būti „čia ir dabar“, nesistengiant pergyventi praeities ar bergždžiai kurti galimus ateities scenarijus. Pjesėje kalbama apie pasirinkimus, praradimus ir instinktą susigrąžinti tai, ką prarandi. Žmogus, nepaisant jo amžiaus, statuso, socialinės padėties ar laikmečio, nuolat yra tame pasirinkimų kelyje. Ši pjesė man atrodo aktuali ir šiandien, nes žmogaus dvasiniai poreikiai nesikeičia, –keičiasi tik aplinkybės ir pateikimo forma. Visi pjesės veikėjai – tarsi kažkada padarytų pasirinkimų „aukos“, kurios rinkdamosios vieną ar kitą kelią, ieško išeities.
– Spektakliui pasirinkote netradicinę erdvę – Ilgąją salę. Joje kartu su Paule Bocullaite bandysite įgyvendinti scenografijos viziją. Kurti specifinėje erdvėje – labiau iššūkis ar komplikacija?
– Komplikuotas iššūkis (šypsosi). Įprastoje, tradicinėje erdvėje lengviau, nes nėra papildomų sąlygų, kurias, pavyzdžiui, kelia netradicinė, neįprasta erdvė. Tokioje erdvėje reikia taikytis prie jos, priimti kaip partnerį ir su ja bendradarbiauti – negalima apsimesti, kad jos nėra.
– Su Nacionaliniu Kauno dramos teatru pažintį pradėjote edukaciniame festivalyje „Nerk į teatrą“ – vedėte praktines dirbtuves, tačiau su trupe susipažinote tik repeticijų laikotarpiu. Koks buvo kūrybinis procesas?
– Labai įdomus ir asmeniškai man labai naudingas. Jau per pirmąjį susitikimą aktorius pakviečiau į bendrą kūrybinę laboratoriją pavadinimu „Kai mirę nubusim“. Esu dėkinga, kad jie jį priėmė. Spektaklį kuriame bendradarbiaudami. Šis kūrybinis procesas su kūrybine grupe man buvo labai gera edukacinė praktika. Tai mano pirmasis klasikinės dramaturgijos pastatymas. Neturėjau patirties, kaip su ja dirbti, ir apskritai, mano režisūrinė patirtis nėra didelė, todėl kiekviena repeticija buvo kaip gera praktinė pamoka. Režisierė Anne Bogart yra pasakiusi: „Norint išmokti režisuoti, reikia režisuoti.“
– Kadangi esate susipažinusi ir su judesio teatru, ar kurdama spektaklį atskirą dėmesį skiriate judesiui, fizinei išraiškai?
– Jeigu to nereikalauja sprendimas, tai papildomo dėmesio tam neskiriu. Tikrai nesistengiu „pritempinėti“ stilizuotos judesio kalbos ten, kur jos nereikia. Spektaklyje „Baseinas (be vandens)“ vyrauja judesio ir draminio teatro sintezė, yra nemažai scenų, išreikštų judesio kompozicijomis. Spektaklyje „Kai mirę nubusim“ judesio išraiškų nebus. Tai grynai draminis, koncentruotas į aktorius, darbas.
– Premjera jau netrukus. Kaip jaučiatės laukdama susitikimo su publika?
– Dar negalvoju apie susitikimą su žiūrovu, visos mintys nukreiptos į procesą. Baimę ir nerimą jaučiu nuo pat pirmų repeticijų, nes dar daug ko nežinau. Čia labai tinka H.Ibseno žodžiai, kuriuos pasako veikėjas Ulfheimas šioje pjesėje: „Iš pradžių joks dalykas neatrodo baisus. Bet nespėji nė apsižiūrėti, o gali atsidurti tokioje vietoje, iš kurios nepasijudinsi nei pirmyn, nei atgal.“ Taip ir jaučiuosi. Visą laiką, atrodo, kad Ibsenas specialiai užkodavo žinutę susidūrusiems su šia pjese (juokiasi).
Spektaklyje „Kai mirę nubusim“ vaidina aktoriai: Dainius Svobonas, Inga Mikutavičiūtė, Neringa Nekrašiūtė, Eugenija Bendoriūtė, Eglė Grigaliūnaitė, Artūras Sužiedėlis, Henrikas Savickis.
Monikos Klimaitės kūrybinis dosjė:
M.Klimaitė yra pastačiusi „Raudonus batraiščius“ pagal dramaturgę Gabrielę Labanauskaitę, Mažajame teatre pristatė performansą „Tai kas liko“, Londone – „Iliuzijas“, pati vaidino judesio spektaklyje „Normal Love“. Praėjusiais metais Klaipėdoje kūrė „Personą“ ir koncertinį teatrinį manifestą „Deguonis“. Sukūrė choreografiją Rusų dramos teatro spektakliui „Rusiškas sąsiuvinis“. Juozo Miltinio dramos teatre režisavo spektaklį „Baseinas (be vandens)“ pagal Marko Ravenhillo pjesę. Naujausias režisierės darbas – spektaklis „Perplex“ pagal Mariuso von Mayenburgo pjesę Valstybiniame jaunimo teatre.
