Dabar populiaru
Publikuota: 2018 gruodžio 4d. 19:02

O koks tu, kai nevaidini? Eglė Mikulionytė

Eglė Mikulionytė
D.Ščiukos nuotr. / Eglė Mikulionytė

Teatro ir kino aktorė Eglė Mikulionytė labai daug laiko praleidžia kelionėse. Ar tai būtų kelias nuo namų Vilniuje iki teatro Kaune ir mamos namelio, ar pažintis su tolimais kraštais. Galbūt ir aktorės susidomėjimas lėktuvų pilotavimu atsirado iš aistros keliavimui?

VISUS STRAIPSNIŲ CIKLO „O KOKS TU, KAI NEVAIDINI?“ TEKSTUS RASITE ČIA

– Jeigu ne aktorystė, koks būtų kitas jūsų pasirinkimas ir kodėl? Kokia kita profesija žavitės?

– Kai buvau jauna, labai mėgau detektyvus. Buvau perskaičiusi beveik visus Agathos Christie detektyvus ir galvojau, kad būsiu teisininkė ar advokatė. Tačiau tai buvo tik paauglystės vizijos, kurios neišsipildė.

– Kokie jūsų pomėgiai, kurie nėra susiję su teatru?

– Man patinka keliauti, bet tik su artimais žmonėmis. Nors su teatro gastrolėmis po pasaulį keliavau labai daug, iš tiesų nieko nepamatydavau, o keliaudama su draugais pamatau kur kas daugiau.

D.Stankevičiaus nuotr./Eglė Mikulionytė
D.Stankevičiaus nuotr./Eglė Mikulionytė

– Kokia yra didžiausia silpnybė ir stiprybė?

– Stiprybė tada, kai aš užsibrėžiu tikslą, ir ji pasiekiu – kryptingai einu tikslo link. O silpnybė – miegas (šypsosi).

– Gimėte ir augote Kaune. Ar patinka gimtasis miestas?

– Su šiuo miestu gaunasi labai įdomus reiškinys: pasiilgstu Kauno ir norisi čia kartais atvažiuoti, pabūti, tačiau pabuvus ilgiau, man čia pasidaro per mažai erdvės. Tiesa, labiausiai pasiilgstu savo vaikystės kiemo, mamos trobos.

– Koks kūrinys, knyga, paveikslas, filmas – įsiminė, sukrėtė ir kodėl?

– Dabar menas toks platus, jog sunku išskirti vieną kūrinį. Kažkada man labai „įstrigo“ švedų režisieriaus Tage Danielsson filmas „Pikaso“. Tai yra tikrai genialus filmas, turbūt nesu mačiusi tokio gero humoro, kuris taip gerai atsispindėtų filme.

– Kas yra didžiausias jūsų turtas?

– Tikri, mylimiausi draugai. Jie yra žmonės, kuriais galiu pasikliauti.

– Už ką labiausiai esate dėkinga savo tėvams?

– Esu dėkinga mamai, kad ji sugebėjo mane suvaldyti ir nukreipti tinkama linkme, nes paauglystėje buvau užsispyrusi ir nieko nepriėmiau. Mama išmokė kryptingai siekti savo tikslų. Ji sugebėjo laiku pasakyti kažką tokio, kas pro mano vaikišką kvailą ausį įėjo tiesiai į smegenis ir mane paveikė. Manau, tai yra didžiausia dovana.

D.Stankevičiaus nuotr./Eglė Mikulionytė
D.Stankevičiaus nuotr./Eglė Mikulionytė

– Kokiu savo gamintu patiekalu pavaišintumėte Anglijos karalienę?

– Virtuvėje suktis nelabai mėgstu. Nežinau, kaip viešnia sureaguotų, bet pavaišinčiau ją daržovių sultimis.

– Kodėl dangus aukštai?

– Nes yra nepasiekiamas.

– Koks yra jūsų įsimintiniausias sapnas?

– Iki šiol aiškiai prisimenu sapnus, kai skraidydavau į nepažįstamus, tolimus pasaulius. Labai įdomu skristi sapne – atrodo, kad tai vyksta iš tikrųjų. Kažkada vaikystėje labai greitai įsibėgėjau ir galvojau, kad tuoj pradėsiu skristi. Trokšdavau pakilti, todėl vienu metu netgi lankiau pilotavimo mokyklą ir pritrūko tik vieno skrydžio, kad būčiau išlaikiusi piloto teises. Teko išskristi į Japoniją, ir nors buvau išklausius visą pilotavimo kursą, vis tiek likau be licencijos.

– Kokie žmonės jus įkvepia?

– Stiprios asmenybės. Esu apdovanota, nes aplink mane yra tokių žmonių, kurie turi labai aiškų, loginį protą. Jie sugeba pamatyti, įžvelgti dalykus, iš anksto ir greitai apskaičiuoti tai, ko galbūt aš nesugebu – tai mane žavi ir įkvepia.

– Apie ką šiuo metu daugiausiai galvojate?

–Turiu paprastą tikslą – sutvarkyti šimtametę mamos trobą ir tikiuosi greitai tą padarysiu.

– Kokiu posakiu vadovaujatės gyvenime?

– Mano darbe reikia labai greitai orientuotis ir keistis, todėl negaliu apsibrėžti vieno moto, kad sakyčiau „yra taip ir ne kitaip“. Dabar galėčiau pasakyti: sugebėk pilnai realizuoti tai, ką turi padaryti. Man svarbus žodis „savirealizacija“. Nesvarbu, ar kūrybinėje plotmėje, ar buityje, bet reikia įgyvendinti savo tikslus kaip tik įmanoma geriau. Tada žmogus tampa laisvas nuo to, kad jis kažko nepadarė. Daug menininkų galvoja, ko jie neįgyvendino, ko nepasiekė. Man taip nėra ir nieko netrūksta, nes jaučiuosi padariusi tiek, kiek galėjau, pilna širdimi ir nuoširdžiai.

D.Stankevičiaus nuotr./Eglė Mikulionytė
D.Stankevičiaus nuotr./Eglė Mikulionytė

– Kas labiau skatina veikti – kritika ar pagyrimai?

– Nemanau, kad atsakymai iš aplinkos turėtų paveikti. Svarbiausia, kaip tu pats jautiesi: jeigu darbą padarei gerai, tu pats žinai, kad jis gerai padarytas, o kai padarai atvirkščiai, tai irgi žinai, kad čia prastai padaryta. Reikia aiškiai matyti ir mokėti save objektyviai vertinti.

– Gražus jūsų vaikystės prisiminimas.

– Prisimenu, kaip mama stengdavosi papuošti mane kalėdiniam karnavalui darželyje. Iki šiol nesuprantu, kodėl mane aprengdavo varlytės kostiumu, nes visos mergaitės būdavo snaigės ar snieguolės, o aš – žalia varlė, tik visada kitokia (juokiasi).

O koks tu, kai nevaidini? Kokia tavo kava? Kokios knygos? Kas yra tavo milžinai? Koks tavo dangus? Kokie tavo aukščiai? Kur tavo užkulisiai?

15min tęsia straipsnių ciklą apie seniausio Lietuvoje – Nacionalinio Kauno dramos teatro – aktorius. „O koks tu, kai nevaidini?“ – toks yra šio sezono teatro šūkis. Apie tai – pokalbiai su aktoriais specialiame 15min ir Nacionalinio Kauno dramos teatro projekte.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Mano namas

Gaminkite protingai

Sveikata

Gyvenimas