Choreografas M.Pinigis prasitarė, jog šių dviejų Lietuvos herojų istorija iš pat pradžių „užkabino“ savo statiška nežinomybe.
„Apie Darių ir Girėną pamąstydavome, geriausiu atveju, išsitraukę dešimtinę lietuviškų iš kišenės. Kas yra Darius ir Girėnas? Batonas ir dešra. Pakelis cigarečių... – ironizavo choreografas. – Net ir istorijos pamokose apie juos menkai buvo užsimenama. Žinome, jog jie buvo lietuvių lakūnai, skridę per Atlantą ir sudužę to meto Vokietijoje. Tačiau kas jie buvo kaip realūs žmonės?“
Daugiau triukšmo ir intrigos Lietuvos lakūnų istorija susilaukė visai neseniai, kai Lietuvos gėjų lyga svarstė šį banknotą „užpatentuoti“ kaip savo suvenyrą. Ar ši ambicija turi kokių nors sąsajų su spektaklio idėja? Ar dviejų uniformuotų vyrų atvaizdas ant banknoto ir glaudus vyriškas šokis – susišaukia?
Istoriška, tačiau „šiandieniška“?
Apmąstydami tautinių herojų portretus šiandienos kontekste, pirmiausia turime savęs pasiklausti: kas esame mes, ir kas buvo jie? Kas yra „šiandien“, o kas buvo „vakar“? Ir kur glūdi esminė skirtis?
Spektaklį taip pat tarsi tarsi sudaro dvi dalys: pirmoje dalyje figuruoja istoriniai herojai, o antroje – pasikeitę jų „atspindžiai“. „Spektaklis labiau yra apie vyrus, t.y. kokie jie buvo tais laikais, ką jie darė, ko jie siekė, ir kokie jie yra šiandien“, – komentuoja M.Stabačinskas.
Spektaklio tikslas nėra šokiruoti <...> stengėmės kalbėti apie šiuolaikinį vyrą, ir tai, jog šiandien yra regima plona riba tarp metroseksualumo ir homoseksualumo
Choreografo teigimu, jungiamąja (laiko) ir skiriamąja (konteksto) grandimi spektaklyje tampa kostiumas, kuris veiksmo eigoje transformuojasi iš lakūno uniformos į madų pasaulio modelio (Dolce&Gabbana) amplua.
Į kostiumines transformacijas „reaguoja“ ir pati choreografija, kuri spektaklio antroje dalyje įgauna vis daugiau vogue elementų.
Pasikeitęs muzikinis fonas, aukštakulniai bateliai spektaklio antrojoje dalyje provokuoja žiūrovą: kokia yra spektaklio potekstė? Aliuzija?
Ar spektaklyje „švelniai“ mėginama atskleisti nutylėtą istorinę tiesą? O gal priešingai, atviru žvilgsniu įsižiūrėti į šiandieną?
Šokti dviese – nebuvo iššūkis
„Spektaklio tikslas nėra šokiruoti, ir mes to tikrai nesiekėme. Paprasčiausiai stengėmės kalbėti apie šiuolaikinį vyrą, ir tai, jog šiandien yra regima plona riba tarp metroseksualumo ir homoseksualumo“, – atviravo M.Stabačinskas.
Paklaustas, ar buvo sudėtinga visą šokio spektaklį surežisuoti bei atlikti dviese, M.Stabačinskas teigia, kad iššūkių nebuvo: „Su Mantu bendruose spektakliuose dirbame jau apie 5 metus. Nors tai buvo pirmasis mūsų dviejų spektaklis, tačiau vienas kitą gerai pažįstame, todėl kurti buvo lengva.“
Šokio spektaklį „ID: D&G” kūrybinė grupė statė apie metus, nors intensyvus darbas truko apie 4 mėnesius, teigia choregorafas.
M.Stabačinsko pastebėjimu, šokant dviese yra lengviau stebėti viens kito judesius, susižiūrėti. Tačiau tai yra artistinis iššūkis – kuo mažiau žmonių scenoje, tuo intensyvesnis jų vaidmuo: „Jeigu scenoje šoka 6 šokėjai, tai vis tiek kažkas gali pailsėti, nes rolės keičiasi. O kai šoki dviese – neturi kur pasprukti. Esi dėmesio centre, ir turi išlaikyti energiją viso spektaklio metu“, – pasakoja choreografas.
