Jautri meno ir politikos jėgų tema operoje „Toska“ – ypatingai svarbi, skaudžiai primenanti, jog kultūra visuomet buvo vienas iš pagrindinių valdžios įrankių.
Kaip žinia, kiekvienai valdžiai menas yra priimtiniausias tuomet, kai yra „saugus“. Šiandien, dažnai jaučiantis lyg ant dar vieno karinio konflikto slenksčio, tampa labai svarbu galvoti ir kalbėti apie tai bei plačiai atmerkus akis stebėti situaciją. Operai tai – itin opus klausimas.
Kažkada būtent mastelis buvo svarbiausia šio teatro dalis. Ir tik dėl to, jog politikai ir kiti valdžios veikėjai šią meno šaką naudodavo savo šalies reprezentacijos tikslams. Formaliai tai atrodo logiška: kuo daugiau skirtingų šakų kūrėjų vienoje didžiulėje erdvėje profesionaliai atlieka savo darbą, tuo šalis gali pasirodyti esanti geresnėje ekonominėje situacijoje, lyg teigiant, jog „mums ne tik kad nereikia jaudintis dėl maisto, mes galime sau leisti net ir TAI“.
Lietuvos patirtis gausi menininkų, priespaudos metu aktyviai besipriešinusių valdžiai, tačiau nemažai žinome ir atvejų, kuomet jie buvo priversti paklusti spaudimui. Šiandien galime matyti dar kitokią situaciją: politikai menas nebeaktualus, tačiau patys menininkai, sportininkai ėmė veržtis į politiką. Ir kartais net neaišku, kiek juos veda visuomeninė atsakomybė, o kiek – visus viliojantis žinomumas.
„Toskos“ laikmetis, ar kalbėtume apie siužete nurodytą Napoleono karais ir žiaurumu užtvindytą 19 a. pradžią, ar operos sukūrimo laiką (1900), ar režisierės pasirinktus 40-uosius II-ojo pasaulinio karo draskomoje ir teroro ideologija persunktoje fašistinėje Italijoje, – juos visus vienija karinių neramumų ir konfliktų nuotaikos. Tai – laikai, kuomet galingi paskelbiami teisiais, o nekalti – kaltais, kitaip mąstantis patenka į politinio teroro girnas, o bet kokia individualybė, emocija ar mintis neatitinkanti „karo laimėtojo“ filosofijos yra sunaikinama.
Įspūdingos solistės Toskos ir kuklaus dailininko Kavaradosi meilės istorija klimpsta juos supančių politinių veikėjų, vedamų policijos vado Skarpijos, spąstuose. Visuomet aktualus klausimas: ką pirmiausia paaukotum tuomet, kai vienos aukos nepakanka, kuomet pagrindinis tave persekiojančių siekis yra sunaikinti tavo asmenybę?
Muzikinis vadovas, dirigentas – Gintaras Rinkevičius, režisierė – Dalia Ibelhauptaitė, scenografas – Marijus Jacovskis, kostiumų dailininkas – Jon Morrell. Solistai: Sandra Janušaitė, Svetlana Kasyan (Rusija), Kristian Benedikt, Sergėjus Poliakovas (Rusija), Tadas Girininkas ir kiti. Atlieka – Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras.
