Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gegužės 16d. 18:07

Tarp šokio ir šokėjo. Lietuviška „Naujojo Baltijos šokio“ programa

Spektaklis „Kaunas Zoo“ 15min recenzija
D.Matvejevo nuotr. / Spektaklis „Kaunas Zoo“

Lietuvos šiuolaikiniame šokyje įsivyrauja visame pasaulyje būdinga tendencija – spektaklių kūryba vienomis ar kitomis formomis intergruoja tarptautiškumą, neapsiribodama viena kūrybos erdve ar vienos tautybės komanda. Žinoma, šalyje tokie reiškiniai ne naujiena, tačiau panašu, kad juos jau galima palaikyti tendencija. Toks įspūdis susidarė stebint šįmetinio tarptautinio festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ metu vykusioje „Baltijos šokio platformoje“ pristatytus lietuviškos programos darbus.

Klaipėdoje veikiančio „Šeiko šokio teatro“ parodyto „Boléro – Extended” choreografas – legendinis danų kūrėjas Palle Granhøjus. Kauno šokio teatro „Aura“ premjeros „Kaunas Zoo“ autorė – Birutė Letukaitė, tačiau beveik visi trupės nariai – užsienio šokėjai. „Codarts“ aukštąją menų mokyklą Nyderlanduose šįmet baigsiantis Lukas Karvelis savo spektaklį „Blank Spots“ („Tuščios dėmės“) vystė užsienio šalyse, dirbdamas kartu su ispanu kompozitoriumi Adrianu Crespo Barba. Lyginant su pirmą kartą vykusioje platformoje pristatytais Latvijos bei Estijos darbais, lietuvių tarptautiškumas pasirodė išskirtinis. Ir ne tik tai – jei Baltijos sesių darbuose galima įžvelgti tam tikras stiliaus tendencijas (latviai linksta į žiūrovus ignoruojančias koncepcijas, estams būdingas „awkward“ humoras), tai apibendrintai kalbėti apie Lietuvai atstovavusius spektaklius būtų kur kas sunkiau.

Daugeliu atžvilgių atviriausias pasirodė Luko Karvelio „Blank Spots“. Jei kiekvienas „Boléro Extended” etiudas griežtai rėmėsi Granhøjaus obstrukcijos technika, o „Kauno Zoo“ šokėjų judėjimą iš principo norėtųsi pavadinti „tradiciniu“ šiuolaikiniu šokiu (bent jau „Auros“ kontekste), tai Karvelio darbas, nors ir aiškios struktūros, pasirodė kur kas mažiau priklausomas nuo konkrečių technikų ar stiliaus. Žinoma, tokį įspūdį galėjo lemti faktas, kad tai jaunas, daugumai mažai ar visai nematytas šokėjas ir galbūt ilgainiui jo judėjimą bus galima apibrėžti bei kategorizuoti. Bet kuriuo atveju, šiuo metu šis autorius greičiau primena savitą, unikalų reiškinį nei konkrečios mokyklos ar technikos atstovą.

Formos prasme „Blank Spots“ atrodo artimesnis ne „Baltijos šokio platformai“, bet šių metų „Naujojo Baltijos šokio“ užsienio programai. Pastarojoje vyravo įvairių reiškinių ir kūno reakcijų į juos tyrinėjimai – spektakliai, kuriuose sunku pastebėti išeities taškus, procesą keičiančius įvykius ir ypač galutines išvadas, kurios tokiuose darbuose praktiškai neegzistuoja. Tiesa, dauguma užsienio programos spektaklių rėmėsi temos vystymu ir jo metu natūraliai susiklosčiusia choreografija. Karvelio darbas labiau primena paieškas, kaip iliustruoti atitinkamus reiškinius ir per tas iliustracijas pačiam juos patirti.

Asmeninio archyvo nuotr./Luko Karvelio spektaklio „Blank Spots“ akimirka
Asmeninio archyvo nuotr./Luko Karvelio spektaklio „Blank Spots“ akimirka

Pats šokėjas teigia kūręs spektaklį savo amžiaus žmonėms, kurie jam ir tapo tyrimo objektais – jaunuoliai, nuolat dalyvaujantys vakarėliuose, besisvaiginantys, puolantys į depresiją... „Blank Spots“ pirmiausia primena ne visuomenės kritiką, bet bandymą suprasti save ir aplinką. Pirmojoje spektaklio dalyje pasirodantis personažas išgyvena krūvas skirtingų būsenų, kurios jį užklumpa netikėtai, be jokios logikos. Šis žmogus pasipuošęs daugybe kaukių – būtent pasipuošęs, o ne pasislėpęs po jomis. Jam pradėjus nusiimetinėti batus, kailinius, marškinius, kelnes galima pamanyti, kad tai tėra kaukių keitimas. Personažo pasididžiavimas savo kūnu, noras jį demonstruoti liudija jau anksčiau matytą interesą – patikti, daryti įspūdį, galbūt pačiam save įtikinti, kad yra vertas meilės ir dėmesio. Tačiau vos jam atidengus savo veidą ir fragmentišką, užvedančią, intensyvią muziką pakeitus lietuvių liaudies daina „Čiulba ulba karvelėlis“, iki tol vykęs veiksmas įgyja naują prasmę: nusirenginėjimas galėjo būti valymasis nuo visko, ką pats sau primeti, bijodamas, jog nuogo, atviro tavęs bendruomenei nereikia.

Liūdniausia, kad būtent ši mintis nepalieka ilgai po spektaklio: kad ir kokia laisvė bei grožis sklistų iš atsivėrusio žmogaus, atrodo, kad šis atvirumas reikalingas tik jam pačiam – visuomenei vis tiek bus smagiau matyti pasitikėjimą savimi demonstruojantį, efektingą, provokatyvų žmogų nei tą, kuris siūlo tik patį save. Tai nepriklauso nuo to, kiek daug jis turi savyje ir kiek daug to duoda kitiems, nes tie, kurie leidžia sau būti pažeidžiamais, kitiems primena jų pačių pažeidžiamumą. O jaustis nesaugiai patinka nedaug kam.

Nežinau, ar prasminga kalbėti apie konkrečius Luko Karvelio spektaklyje atliekamus veiksmus – kūno išstūminėjimą galūnėmis, buitinių veiksmų išauginimą iki tolyn nunešančios choreografijos ar nuolatinį atsivėrimo, ekspozicijos ir užsidarymo, susigūžimo kontrastą. Svarbiausias „Blank Spots“ veiksmas yra šokėjo vedama linija, nepertraukiamas judėjimas ne fizine, bet mentaline prasme. Net jei spektaklį stebinčiam žiūrovui nekiltų jokių asociacijų ir idėjų, greičiausiai jis vis tiek jaustųsi pagautas ir įsuktas į scenoje veikiančio žmogaus metamorfozes. Menininkui viso spektaklio metu išlaikyti minties vedimą ir lygiai, be pertrūkių keičiant atmosferą – viena sunkiausių užduočių. Tačiau šis minties vedimas dažniausiai ir yra tai, kas nulemia, kad, kaip sako žmonės, „spektaklis įvyksta“. Beje, pačiam Karveliui tai padaryti visiškai be priekaištų pavyko tik vieną iš trijų vakarų.

Asmeninio archyvo nuotr./Luko Karvelio spektaklio „Blank Spots“ akimirka
Asmeninio archyvo nuotr./Luko Karvelio spektaklio „Blank Spots“ akimirka

Festivalio pabaigoje kalbantis apie „Blank Spots“ kolega priminė vokiečių šokėjos ir choreografės Alice Chauchat tekstą, kuriame ji teigia, kad „Aiškinant šokio ir šokėjo atskirtį, šokimą galima suvokti kaip erdvę tarp šių dviejų kategorijų“. Minėtas minties „pravedimas“ turbūt priklausytų šokimo kategorijai – laukui, kuris susikuria tarp gyvo žmogaus ir vadinamojo meninio produkto, rezultato, formos, inspiruojančios žiūrovus svarstyti apie tai, kas svarbu kūrėjui arba jiems patiems.

Kauno šokio teatro „Aura“ premjera „Kaunas Zoo“ savo tematika kiek priminė „Blank Spots“ – čia taip pat svarbus visuomenėje nešiojamų kaukių klausimas. Tik jei Karvelis atsakymų ieškojo gilindamasis į savo polinkius ir patirtis, bandydamas per save suprasti kitus, tai „Auros“ trupė su choreografe Birute Letukaite į kaukių temą pažiūrėjo kiek iš aukšto – pašaipiai, groteskiškai, kritkuojančiai (bet ne kritiškai). Taip, kad būtų aišku, jog rodomi dalykai yra toli nuo pačių kūrėjų ir atlikėjų. Šis atsiribojimas, juntamas vertinimas iš šalies nėra savaime nepaveikus. Spektaklyje „Kaunas Zoo“ madų besivaikantis vakarėlių pasaulis vizualizuotas veidrodiniu aukso spalvos linoleumu, auksiniais įvairių kirpimų drabužiais bei įgarsintas gyvai atliekama improvizacinės grupės „Kaunas Zoo“ muzika. Šokėjų judesiai dažnai ekstravertiški, seksualūs, itin platūs arba visai smulkūs (groteskiškose scenose). Ir kai viso to pilnas šou demonstruojamas su ironija ir net panieka, atsiranda sviestuoto sviesto skonis – keliu žiūrovams šleikštulį ir, kad nebūtų per mažai, parodau ir savąjį.

D.Matvejevo nuotr./Spektaklis „Kaunas Zoo“
D.Matvejevo nuotr./Spektaklis „Kaunas Zoo“

Be abejo, negalima neigti temos aktualumo ir patrauklios spektaklio estetikos bei kokybės. Tuštybių mugės, veikiančios principu „uždirbu pinigus, kad nusipirkčiau daiktus, kurių man nereikia, kad sužavėčiau žmones, ant kurių man nusispjauti“ – populiari XXI amžiaus problematika bet kurioje meno šakoje. Įspūdis, kurį sukelia šviesas ir žmones atspindinti aukso spalvos šokio danga, nepaprastas – tarsi visa scena žaižaruotų prabanga ir žmonių puikybe. Šokėjų technika taip pat beveik nekvestionuotina – kojos kyla aukštai, rankos brėžia plačius ratus, tiksliai smeigia įvairiomis kryptimis, liemenys lankstosi kokiais tik reikia kampais. Gražu, tikslu, matyta. Didžioji spektaklio problema atrodo sukimasis tame pačiame rate – per pirmąsias 15–20 minučių galima suvokti ir temą, ir estetiką, o vėliau viskas kartojasi – nei formos, nei minties prasme nenueinama toliau nei pirmosiomis minutėmis. Žinoma, sureaguoti priverčia ekscentriškesni choreografiniai sprendimai – pavyzdžiui scena, kurioje visi gražuoliai lenda vieni kitiems į užpakalius. Taip pat veržli, pagauli „Kaunas Zoo“ muzika. Tačiau pajusti ir sukonkretinti anksčiau minėtą „šokimą“ – santykį tarp šokėjo ir šokio – čia būtų sunku, nes erdvės tarp šokėjo ir šokio palikta visai nedaug.

Štai taip chronologiškai atbuline tvarka prieiname prie pirmojo lietuviškoje programoje parodyto spektaklio „Boléro – Extended“ – choreografo P. Granhøjaus darbo su „Šeiko šokio teatro“ šokėjais. Tai violončelių (jomis griežiant ar kitaip išgaunant garsus) atliekamos M. Ravelio „Boléro“ variacijos – didžiąją kūrinio dalį griežia solistas ir tik priartėjus prie pabaigos prisijungia dar 7 muzikantai. Šiame spektaklyje šokis – tai minėta obstrukcijos technika paremti etiudai, kuriuose vienas žmogus tampa savo temą atliekančiu solistu, o aplinkiniai – jo kūną ir judėjimą apribojančiomis kliūtimis. Atlikėjo užduotis – nepaisant atsiradusių trikdžių išlaikyti tą pačią judėjimo energiją, kuri ilgainiui neišvengiamai išvirsta į komiškas ar dramatiškas situacijas kuriančią agresiją bei chaosą.

D.Matvejevo nuotr./Spektaklis „Bolero Extended“
D.Matvejevo nuotr./Spektaklis „Bolero Extended“

Skaitant gali susidaryti įspūdis, kad „Boléro – Extended“ – itin techniškai „sukaltas“ spektaklis. Tai jam būdinga, tačiau kompozicijas užpildanti obstrukcija ir improvizuojant atsirandančios nuolatinės pastangos verčia atlikėjus kreipti energiją į konkretų tikslą. O toks nenuslopstantis judėjimas, veržimasis lauk sukuria erdvę žiūrovų interpretacijoms ar bent jau sužadina smalsumą išsiaiškinti, kuo viskas baigsis. Beje, šis spektaklis puikiai tiktų būti šiuolaikinio šokio ambasadoriumi žanro nežinančių ar nepripažįstančiųjų stovykloje – lengvumas, šokėjų technika, skoningas humoro jausmas ir gyvai atliekama klasikinė muzika, tikėtina, papirktų nemažą dalį skeptikų. O jei forma nesužavėtų, „paskraidyti“ greičiausiai padėtų dalies šokėjų (pirmiausia - Nielso Claeso) kuriamas turinys – jau minėtas „šokimas“, atsirandantis atlikėjui būnant procese, kuriame žmogus (šokėjas) kuria produktą (šokį).

Nors „Naujajame Baltijos šokyje“ daugybė darbų apeliavo į rezultatyvumo nereikalaujantį procesą, Lietuvos šiuolaikinio šokio rezultatus „Baltijos šokio platforma“ atspindėjo teigiamai. Žinome, kad šiuolaikinis šokis nesikoncentruoja Vilniuje ir tolygiai vystosi trijuose didžiuosiuose miestuose. Žinome, kad ši meno šaka reikalauja visoje Europoje išsibarsčiusių pajėgų. Taip pat žinome, kad Lietuvoje šokis atsispiria nuo technikos, muzikos, asmeninių patirčių – ir nebūtinai nuo visko tuo pačiu metu. Vadinasi, įvairaus skonio žmonės turi iš ko rinktis. Galiausiai – žinome, kad Lietuvos šiuolaikinis šokis turi nepaprastai daug potencialo, kurį saugant ir vystant galima išauginti pasaulinio lygio reiškinius.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis

Video

01:19
01:17
05:26

Visi į lauką!

Liaudies alus

Gera savijauta – tavo pasirinkimas

Namų šefas

Konkursas
Konkursas