Pagal Williamo Shakespeare'o dramą „Audra“ pastatytame 1 val. 40 min. trukmės vienos dalies spektaklyje vaidina Airida Gintautaitė ir Povilas Budrys. Scenografijos autorius – Dainius Liškevičius, kostiumų dailininkas – Aleksandras Pogrebnojus, kompozitorius – Antanas Jasenka.
Spektaklio premjera įvyko 2011 m liepos 17 d. Diuloje (Vengrija). Vaidinimas taip pat buvo rodytas rugpjūčio 3 d. Gdanske (Lenkijoje).
Vaidas Jauniškis, teatro kritikas, „Menų faktūros“ redaktorius:
„Kiekvienas menininkas, jei jis yra gyvas, turi teisę klysti ir turi teisę į nesėkmę. Taip aš ir vertinu Oskaro Koršunovo naująjį spektaklį, kuris verstų ne tik režisierių, bet ir žiūrovus peržiūrėti scenos priemonių ir režisūros sprendimų ne sykį naudotą ir daugsyk matytą arsenalą.
Spektaklyje aiškiai išsiskiria dvi plotmės: į lietuvio – sovietinio inteligento – butą perkeliama Šekspyro pjesė, kitoje plotmėje yra pats Shakespeare'o tekstas. Ši sovietinės buities rekonstrukcija net ir mūsų žiūrovams nėra nauja (galime prisiminti garsiausią pavyzdį, prieš 8 metus latvio Alvio Hermanio pastatytą spektaklį „Ilgas gyvenimas“, rodytą ir pas mus, ar šiandieninę Dalios Ibelhauptaitės operą „Eugenijus Oneginas“), o ką jau kalbėti apie vizualiuosius menus, ne pirmas dešimtmetis pristatančius tokias temas ir vaizdus. Bet šiuo atveju nėra pateikiamas joks naujesnis požiūris į tą sovietinį kūrėją ar tuos laikus, lieka vien iliustratyvi dekoracija, ir tai stebina, turint omenyje Koršunovo įprastai jautrų dėmesį kitiems menams.
Spektaklyje yra gausu klišių (pavyzdžiui, cerebrinio paralyžiaus sukaustyta dukra Miranda elgiasi taip, kaip elgėsi šiame amplua kone visos Holivudo aktorės), daug popkultūros štampų, ir jei jie neturėti galvoje, tai kūrėjui garbės nedaro. Šiandien P.Čaikovskio „Gulbių ežeras“ asocijuojasi ne tik su populiariausiu sovietiniu baletu, dažnai rodytu per televizorius „gensekų“ laidotuvių dienomis, bet jau siejasi ir su naujausiu D.Aronofsky filmu „Juodoji gulbė“ (kuris beveik cituojamas).
Įspūdis, tarsi iš pradžių buvo susigundyta mintimi rekonstruoti sovietmetį, o paskui ši idėja pamesta, nes kažkas režisieriui tapo įdomiau.
Nuorodų į įvairius dalykus, papildomų vizualiųjų ar prasminių smulkių efektų – daugybė, bet jie visiškai nesuveikia kaip papildoma prasmė. Priešingai – jais scena prifarširuojama, bet kas iš to, kad vienas herojus kalba kaip Gorbačiovas, o kitas – kaip berniukas iš TV šou? Interpretacija vardan jos pačios darosi nuobodi, ir bent jau aš nesusekiau pagrindinės minties, – apie ką buvo pats spektaklis. Tad kalbėti apie pačią Shakespeare'o ir Prospero pasaką man būtų sudėtinga. Įspūdis, tarsi iš pradžių buvo susigundyta mintimi rekonstruoti sovietmetį, o paskui ši idėja pamesta, nes kažkas režisieriui tapo įdomiau. Kas – klausimas. Jei spektaklis (spėčiau) apie laisvę, tai čia ją siūloma begaliniai laisva jos interpretacija.
Aktorių Povilą Budrį mes matėme atliekant ir geresnius vaidmenis, kaip ir Airidą Gintautaitę, didelės jėgos aktorę, kuri, džiugu, kad vėl scenoje. Išsiskiria puikus muzikos ir garsų panaudojimas – su kompozitoriumi Antanu Jasenka Koršunovas dirba ne pirmą kartą, man jų garsinė partitūra „Hamlete“ yra išskirtinis darbas. Bet čia viskas tarsi atsieta, lyg einant prieš šekspyrinę „pasakišką“ šios pjesės tradiciją. Kol finale, kai trumpam grįžtama prie jos, suskamba ir scena, ir tekstas“.
Teatro kritikė Rasa Vasinauskaitė:
„Žiūrėti šį spektaklį yra nelengva – esu jo ir nustebinta, ir iškankinta. Tie, kurie tikisi įprastos Shakespeare'o teksto interpretacijos, bus nusivylę. Du aktoriai, vaidinantys Prosperą ir Mirandą sukuria netikėtą ir nelauktą ištremtų (nebūtinai turime galvoti apie politinę tremtį, net jeigu ir režisierius pateikia tokias nuorodas) tėvo ir dukters dramą.
Šis spektaklis – netikėtas O.Koršunovo darbas, jis ne toks, kokį mes esame įpratę matyti.
Nepasakyčiau, kad man labai patiko sovietinių laikų aliuzijos, tačiau man atrodo, kad jos šiame spektaklyje yra svarbios ir galbūt tik taip galima kalbėti apie mūsų praeitį. Šis spektaklis – netikėtas O.Koršunovo darbas, jis ne toks, kokį mes esame įpratę matyti. Po spektaklio galvojant apie tai, kaip jis yra sukurtas, kokie netikėti vaizduotės ir sceninio veiksmo klodai atsiveria, galima iš tikrųjų sakyti, kad taip sukurti galėjo tik šis režisierius. Puikūs yra P.Budrio ir A.Gintautaitės darbai“.
 |
| Dmitrijaus Matvejevo nuotr./Scena iš spektaklio „Miranda“ |
