Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 balandžio 27d. 18:45

Architektai, Profsąjungų rūmų kolonas pavertę miesto baldais: „Mes nebeturime prabangos kurti tuščioje žemėje“

Architektai Ona Lozuraitytė ir Petras Išora Interviu
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Architektai Ona Lozuraitytė ir Petras Išora
Nuo šiol sėdinčiųjų ant tik ką išdygusių suolelių Vilniaus Vitebsko gatvėje pokalbiai taps turtingesni. Mat architektai Ona Lozuraitytė ir Petras Išora juos kūrė galvodami ne apie tai, kaip padaryti juos estetiškesnius ar prabangesnius, bet apie objekto vertę. Antai viena pasišnekučiavimo šioje erdvėje temų galėtų būti klimato krizės kontekste kuriama architektūra, vėliau ateitų laikas ginčams apie grožio kategoriją, o desertui – diskusija apie viešųjų erdvių Lietuvoje problematiką.

Tirpstančios ribos tarp meno ir architektūros

Interviu su Evelina Joteikate esate minėję, kad prabanga architektūroje, kuria iš inercijos visi mėgaujasi, seniai nedomina. Kas toji „prabangi architektūra“, o kas „tikroji“?

O.Lozuraitytė: Vienareikšmiško atsakymo, kas yra tikroji architektūra, tikrai nėra. O kas yra tikrasis menas? Įdomiausia esti pati diskusija, kokia architektūra arba kokia kūryba aktuali šiandien?

Dėl sustiprėjusios ekologinės krizės kurti architektūrą, kuri glaudžiai susijusi su materija, tampa iššūkiu. Užstatytosios erdvės procentas nuolat auga ir šiuo metu yra pasiekęs kritinį lūžį – yra prigaminta ir pristatyta tiek daug, kad pasaulio ekosistemos atsidūrė krizėje. Todėl verta įdėmiau peržiūrėti tai, ką jau turime, o ne plėstis.

Nėra daug prasmės kurti naujų tuščios prabangos dalykų.

– Įdomu ir tai, kad keičiasi grožio kategorijos suvokimas. Jūsų sukurtą suolelį apibūdinčiau kaip brutalios estetikos pavyzdį.

P.Išora: Nežinau, ar jis brutalus. Juk kolonų medžiaga yra tiesiog tokia, kokia yra.

Viena mūsų strategijos savybių – tai išankstinių reprezentacijų ar determinuojančių sąvokų atsisakymas. Šiuo atveju kolona buvo įkrauta aibės chrestomatinių prasmių. Tačiau perpjovus ją per pusę, iš vertikalios pozicijos paguldžius į horizontalią, ji virsta kažkuo kitu. Be šio veiksmo simboliškumo, mes suteikiame medžiagai galimybę nebebūti pernelyg apibrėžtai, nebesitikime iš jos to, kas buvo aprašyta anksčiau.

Jeigu rastume marmuro gabalą ir eksponuotume nušlifuotą jo kraštą, ar galėtume tai pavadinti minimalizmu ir aukštesne verte?

Pažiūrėjęs į ją švariu žvilgsniu, imi matyti estetines ir kokybines medžiagos savybes. Todėl ją lygiai taip pat galima prilyginti prabangai, ilgaamžiškumui, estetiškumui.

Iš klausimo sprendžiu, kad brutalumo savybių galbūt suteikia kūrybiniame procese užprogramuota destrukcija. Tačiau pasirinktas dizainas kviečia pasižiūrėti į tai, kas ji savaime yra. Šis žvilgsnis iš dalies kyla iš antropoceno teorijos, kuri atskleidžia, kad žmogaus kuriama aplinka – jau tapo dar vienu geologiniu sluoksniu.

Kita vertus, jeigu rastume marmuro gabalą ir eksponuotume nušlifuotą jo kraštą, ar galėtume tai pavadinti minimalizmu ir aukštesne verte?

O.Lozuraitytė: Šiuolaikinėje architektūroje mes dirbame ne tiek su estetika, kiek su vertėmis. Modernistai teigė „forma seka funkciją“, postmodernistai – „forma seka kalbą“, o šiomis dienomis formuluotume turbūt – „vertę seka funkcija, o funkciją seka estetika“. Estetika yra galinė grandis. Taip, ji svarbi, tačiau atėjęs į naują objektą, pirmiausia įsivertini jo vertes. Mes nebeturime prabangos kurti tuščioje žemėje.

Nors estetika gali būti suformuluota kaip iš pažiūros brutali, joje svarbiausia tai, ką ji įženklina: rasti veiksmą, atidarantį vartus mąstymui.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Ona Lozuraitytės ir Petro Išoros iš buvusių Profsąjungų rūmų kolonų sukurtas suolelis
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Ona Lozuraitytės ir Petro Išoros iš buvusių Profsąjungų rūmų kolonų sukurtas suolelis
Valdo Kopūsto / 15min nuotr./Griaunamos Profsąjungų rūmų kolonos
Valdo Kopūsto / 15min nuotr./Griaunamos Profsąjungų rūmų kolonos

P.Išora: Kita vertus, pabrėžtina, jog šis suolelis – tai vienas iš didesnio mūsų kuriamos viešosios erdvės projekto elementų. Erdvės, kuri yra įveiksminama pradingstančių ar paraštėse liekančių ženkliškų miesto sluoksnių artefaktais – daiktiniais jų įrodymais. Čia tas tikrovės ir realybės aibių atvejis – žmogus sutartiniais ženklais (kaip mes dabar kalbėdami) redukuoja, o medžiaga perneša daugiau informacijos, nors ir ji tėra fragmentas. Dėl šios priežasties galime skirtingai pamatyti daugiau ženklų be tarpininkų. Čia išryškėja dar viena sąvoka – atminties talpykla.

Be to, suolelis nėra didaktiškas pasiūlymas žmonėms. Labai svarbu įsivardinti, ką mes šioje erdvėje darome. Galima sakyti, jog tai yra ir eksperimentinės architektūros veiksmas, kuriame telpa aptartieji klausimai. Bet tai nėra bandymas pavaizduoti idealą.

Šios viešosios erdvės specifika yra įdomi tuo, kad ji atsirado šalia meninės institucijos „Sodas 2123“, esančios miesto periferijoje. Todėl išbandyti paribiškus rizikingesnius metodus čia yra etiškiau nei centre. Veiksmą čia galima laisviau paversti diskursyviu – užduoti klausimus, provokuoti, konfrontuoti.

O.Lozuraitytė: Architektūra dažnai sumišta su meno kūrinio sąvoka. Šiandien šios skirties nebėra arba galėtų nebebūti. Priešingai nei tai, ką paveldėjome iš modernistų, kai architektas kuria architektūrą, o menininkas kaip, tarkime, Pablo Picasso nutapo paveikslą ar išraižo sgrafitą jame. Mes reprezentuojame slinktį, kuomet vis daugiau profesionalų tampa hibridiški, naudoja vis daugiau vieni kitų įrankių iš skirtingų žinojimų.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Architektai Ona Lozuraitytė ir Petras Išora
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Architektai Ona Lozuraitytė ir Petras Išora

„Tokiu būdu nenutrūksta organiškas miesto atminties tęstinumas“

– Manau, kad jūsų dizaino kūrinys gerai apibendrina pastaraisiais metais kylančius nesusipratimus dėl to, kokias skulptūras, paminklus norėtume matyti savo miestuose, kaip turėtų atrodyti jų viešosios erdvės. Juolab paskelbus konkursą, jo sąlygos dažnai nebūna išpildomos.

O.Lozuraitytė: Į šį klausimą norėjome įeiti per dvi sąvokas – prototipo ir precedento. Šios erdvės kūrimas taip pat susijęs su tuo, jog matėme daug nejautraus požiūrio į viešąsias erdves Lietuvoje. Vienas jų – per greitas paveldo nurašymas, kuris, pavyzdžiui, išryškėjo Reformatų skvero transformacijoje.

Lietuvoje trūksta pozityvių pavyzdžių, alternatyvų, kuriomis būtų galima pasiremti.

P.Išora: Problemų matome ir ganėtinai kategoriškame paveldo traktavime. Lyg jis būtų arba tik geras, arba tik netinkamas.

O.Lozuraitytė: Viešųjų erdvių formavimo procesuose mes taip pat dalyvavome, bet labiau kaip kritiški stebėtojai. Kažkuriuo metu supratome, kad Lietuvoje trūksta pozityvių pavyzdžių, alternatyvų, kuriomis būtų galima pasiremti.

Mums, kaip visuomenei, dar reikia išrasti naujas sąvokas. Universitete architektai vis dar mokomi projektuoti iš „Balto lapo“ arba laboratorinės erdvės pozicijų. Tai dažnai modernistiniai terminai, apibūdinantys kompleksiškų kontekstų supaprastinimą iki kelių kategorijų, kompozicijos, simetrijos suvaldymo bei kitų (ypač XX a.) konkrečių sąvokų. Tačiau viešoji erdvė susideda iš daugybės dedamųjų, o norint apčiuopti vieną jų verta įsigilinti į architektūros kalbą. Tam reikia žymiai daugiau jėgų bei architektūrinio žodyno išmanymo.

P.Išora: Be to, istorinio konteksto vertinimas dažnai yra gan redukuotas. O bandymai „muziejiškai“ arba tik vaizdiškai bei tūriškai prikelti, deja, nutrūkusius miesto tęstinumus dažnai nutraukia tebevykstančius gyvus istorinius tęstinumus. Juk jais perduodami dar tebesančių kartų socialiniai liudijimai ir pilnasluoksnė medžiaga.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Petras Išora
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Petras Išora

O.Lozuraitytė: Kurdami šią erdvę mąstėme apie perpaveldinimą – kai į paveldą žiūrima ne tik kaip į mirtingą, bet kaip įkrautą žmonių naudojimo. Atnešti įvairovę į viešųjų erdvių kūrimo principus buvo vienas iš mūsų esminių uždavinių. Todėl estetika gali atrodyt ir brutali, bet tai yra precedentas, parodantis kitokį požiūrio, išeities tašką. Jeigu išbanalintume ir apipintume suolelį estetika, dingtų jo pagrindinė žinia – galima dirbti ne pagal katalogiškas taisykles, o jungiant skirtingas vertes, kurios jau egzistuoja.

P.Išora: Tai yra tam tikra diskusijos apie paveldą forma, kurioje gali būti labiau įvertinta autentiška istorinė medžiaga (artefaktas), bet ne vaizdas. Ona paminėjo, jog materija, šiuo atveju cokolio laiptų granitas, taip pat perneša socialinių, psichologinių įvykių atmintis. Ant jų greta Profsąjungos rūmų pastato vyko aibė socialinių reiškinių, kurių liudininkai savo galvose, kūno atmintyje užfiksavo šį miestovaizdį. Nepaisant to, kad pastato visuma sunaikinama, per tam tikrus autentiškus materijos elementus istorija pernešama į kitą erdvę. Tokiu būdu pernešamas ir nenutrūksta organiškas miesto atminties tęstinumas. Išsaugota medžiaga, kitaip nei vaizdas, tą atmintį perduoda tiesiogiai be tarpininkų redakcijų.

Radikaliausia to forma yra Valdovų rūmai – kai iš subjektyvių apibendrintų grafinių darbų atkuriamas visas pastatas.

Apskritai Vilniuje egzistuoja atminties pertrūkių problema. Po Antrojo pasaulinio karo netekome didelės dalies gyventojų, jie buvo sunaikinti, o kartu ir subtiliosios jų miesto versijos. Atsivėrę neperduotos atminties plyšiai turbūt sustiprino ir tai, kad paveldo saugojime dominuoja tūriškas-vaizdiškas (atvirutinis) miestovaizdžio (at)kūrimas.

Radikaliausia to forma yra Valdovų rūmai – kai iš subjektyvių apibendrintų grafinių darbų atkuriamas visas pastatas. Nors tiksliai nebuvo žinoma, kaip jis iš tiesų atrodė, jis pastatytas iš visiškai naujų medžiagų. Dėl šių priežasčių – jis yra daugybės tarpininkų sukurta vaizdinė trimatė spekuliacija. Tiesa, svarbu paminėti, jog, atkuriant Valdovų rūmus, čia veikė nemažai archeologų, istorikų, kitų mokslininkų. Dėl to šis reginys yra gan objektyviai sukonstruotas, nors ir išlieka tik reprezentacija.

Šis vaizdinis požiūris dominuoja ir visame senamiestyje – mažėja autentiškos senosios medžiagos, senamiestis atsinaujina, bet praranda laiko patiną. Todėl jis po truputį artėja prie senovinės atvirutės replikos. Gal tai ir nėra blogiausias pasirinkimas? Bet mes suolelį kūrėme priešingu principu – lieka medžiaga, bet ne pastato vaizdas. Išeities taškas ne okulocentriškas – ir kitus pojūčius įjungiančio paveldo saugojimo principo. Be to, pabrėžtume, kad mes neadvokataujame pastato nugriovimui, o tiesiog veikėme taip, kaip susiklosčiusioje situacijoje mums atrodė prasmingiausia.

O.Lozuraitytė: Mes taip pat tyrinėjame šį žaidimą su archeologija – kur prasideda ir baigiasi krūvis, kurį vertą saugoti? Pavyzdžiui, Atėnuose ar Romoje juk vaikštai tiesiog po griuvėsius, tačiau atsikurianti vaizduotė ir yra produktas, prasmė, kodėl jie ten užkonservuoti stovi.

Suolelis yra visai kitokio istorinio krūvio objektas, kuriame griuvėsis yra ganėtinai ironiškai išeksponuotas lyg vertinga nesena archeologija mediniame karkase. Jis sukurtas tarsi dingstančio miesto sluoksnio vizualizacija.

Čia prisiminiau kompozitoriaus Artūro Bumšteino komentarą: per daug neatkreipęs dėmesio jis pasėdėjo ant šio naujo miesto baldo, o grįžęs perskaitė straipsnį, kad tai buvo Profsąjungų rūmų kolonos. Anot jo, įvyko toks įdomus virsmas, staiga atmintimi grįžo į aną būseną ir iš naujo pasėdėjo, tik nebe ant suolo, o ant Profsąjungų rūmų kolonos.

Būtent tarp šių kolonų jis pirmą kartą dešimtajame dešimtmetyje išgirdo noise’ą.

Profsąjungų rūmuose ir vyko visi tie alternatyvios muzikos koncertai, pirmosios patirtys, formavusios jo, kaip kūrėjo, identitetą. Būtent tarp šių kolonų jis pirmą kartą dešimtajame dešimtmetyje išgirdo noise’ą, kas tuo metu atrodė visiškai nesuvokiama. Daugybei žmonių ta vieta buvo vartai į skirtingas patirtis. Manau, kad ir kolekcionieriai turėtų ką pasakyti. Mums labai svarbi miestiečių atminties psichogeografija, kurią norėtume aktyvuoti per šiuos naujai kuriamus elementus.

– Ar jūs užmirštate praeitį ar ją prisimenate?

P.Išora: Manau, kad šiame darbe užprogramuotas tam tikras paradoksalumas, mat jame svarbiomis tampa abi sąvokos. Mes ir perpasakojame istoriją per objektą, ir kartu bandome į jį pažvelgti švariomis akimis, be išankstinių sąvokų. Ko gero, abu polius sujungia viena sąvoka – inercija.

Viešojoje erdvėje atsiradusios, atmintį savyje sukaupusios gelžbetoninės kolonos suteikia pastarajai inercijos – šiuo atveju užlaiko joje atmintį apie buvusį pastatą, epochą, santvarką autentiškoje materijoje, kurios kismo ciklas lėtesnis nei socialines atminties kismas (greičiai prasilenkia) – ją įrašo į savotišką „hardware“.

Artefaktu išlieka pilnas buvusios realybes fragmentas, ne jo reprezentacija ar atspindys. Tai nereiškia, kad į šią kietąją laikmeną reikėtų įsikibti kaip į kažkokią amžinąją istorijos saugyklą, bet ji pristabdys atminties erozijos procesą, vykstantį vis gausėjančių pokyčių akseleracijos šviesoje. Pasakojimas šiek tiek užlaikomas. Gali būti, kad taip prailginus atmintį, santykis tarp skirtingų kartų taip pat tampa vientisesnis, o miestas psichogeografiškai platesnis.

Vis dėlto nereikėtų šios situacijos idealizuoti amžinojo monumentalizmo dogmomis. Kolonos kartu čia virsta miesto baldo pavidalu. Kažkuo, kuo jas paverstų žvilgsnis be išankstinio žinojimo arba žvilgsnis iš ateities.

– Bet kalbant apie objektus, galinčius Lietuvoje sukelti kontroversiją. Abejočiau, kad jūsų daugiaprasmis kūrinys Lietuvos visuomenėje sukeltų daugiau diskusijų nei konkursą laimėjusi „Laisvės kalva“ arba labai aiškios konotacijos Vytis.

P.Išora: Turbūt tai nesulyginami dalykai, juolab ši istorija nėra susijusi su Lukiškių aikštės naratyvu.

O.Lozuraitytė: Be to, mes nekuriame monumento.

P.Išora: Todėl, manau, išsprūstame iš šios diskusijos, žinoma, esama čia užkoduotos dialektikos su „diskusija dėl monumentų“. Čia vertikalė virsta horizontale. Taip iš sovietmečiu dominavusios galios struktūros, stalinistinio pastato kolonos virsta sėdėjimo objektais. Įvyksta tam tikra konceptuali dekolonizacija.

– Atsiranda dviguba reikšmė – juk Sovietų Sąjungos okupaciją galima interpretuoti kaip kolonializmą.

P.Išora: Kontroversiška, kad šis objektas yra ir saugomas, bet ir nesipriešinama politinėms aspiracijoms desovietizuoti mūsų viešąją erdvę. Tam tikra prasme, tai diskusija su monumentalizmo politika, bet tikrai labai netiesioginė.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Architektai Ona Lozuraitytė ir Petras Išora
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Architektai Ona Lozuraitytė ir Petras Išora

Ar tai harmonijos paieškos?

– Ar gali būti, kad savo kūriniu jūs ieškote antikos filosofų aprašytos harmonijos?

P.Išora: Nežinau, nežinau (juokiasi). Mes kaip tik ieškojome veikiau įtampos ir konflikto taškų, įtrūkių – sankryžos, kurioje galbūt yra daugiau entropijos. Mano nuomone, suolelis yra tarsi atviras nervas. Nežinau, ar jį galima praminti harmonijos paieška, jis veikiau destabilizuoja, neleidžia nurimti, kuo harmonija nebūtinai pasižymi. Ji artina sąmonę prie statikos ir darnos.

O.Lozuraitytė: Bet gal harmonija šiandien išties nebeįmanoma. Tai gali būti naujoji harmonija, kuri yra nuolatinėje įtampoje.

P.Išora: Jeigu tai galėtume pavadinti harmonija, tai turėtų būti vadinama harmonija, iš kurios atimtas status quo.

– Tai čia chaosas?

P.Išora: Jeigu sakai, jog tai chaosas – tai jis turėtų būti su pauzėmis, atokvėpio stotelėmis ir parašiutu.

O.Lozuraitytė: Arba chaosas, sumišęs su harmonija. Keistas objektas, atskleidžiantis daug leitmotyvų. Kaip ir minėjau, mes nenorime vieno teiginio apibūdinimo. Čia svarbu paminėti, kad, be kolonų, naujai kuriamoje viešoje „Sodas 2123“ erdvėje mes dar eksponuojame Profsąjungų rūmų cokolio laiptus, iš kurių jau suformuota terasa bei kiti elementai. Turime Katedros aikštės objektų, Gedimino prospekto elementų, kurių nebeliko po rekonstrukcijos.

Mūsų tikslas – pakviesti miestietį, atvykėlį ir viešąsias erdves kuriantį žmogų ir supainioti jo nusistovėjusius įsitikinimus apie viešos erdvės dėmenis.

Galbūt neverta visko atskleisti, bet šios viešosios erdvės būsimų elementų konsteliacija bus, lyginant su įprastomis viešosiomis erdvėmis, gana keistos sąrangos ir medžiagiškumo. Ja siekiama atnešti kitokią, naują, psichogeografišką savivoką Vilniuje.

Pavyzdžiui, tik įėjus į „Sodas 2123“ erdvę lankytoją pasitiks du raudoni stambiagabaričiai raudono granito elementai, kurie Katedros aikštėje žymi istorinių Žemutinės pilies pietinių vartų bokštų pamatų vietas. Tai simboliškas, o kartu komiškas žaidimas miesto vaizduotėmis.

Mūsų tikslas – pakviesti miestietį, atvykėlį ir viešąsias erdves kuriantį žmogų ir supainioti jo nusistovėjusius įsitikinimus apie viešos erdvės dėmenis. Praplėsti „normas“ apie jos sudedamąsias, pasiūlyti drąsesnį, mažiau nuo estetikos ir daugiau nuo vertės atsispiriantį požiūrį.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Metas rinktis

Mėgaukis šiandien

Rūpintis aplinka – paprasta

Video

21:34
03:06
00:15

Esports namai

Sveikos ir gražios kojos

URBAN˙/