Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2020 spalio 15d. 12:57

Dėstytojas, kurio paskaitos vyksta ne universitete, o konfliktiškose šalyse. Pokalbis su P.Bialobrzeskiu

Peter Bialobrzeski Interviu
Roko Lukoševičiaus / 15min nuotr. / Peter Bialobrzeski

„Ne viskas yra rezultatas“, – 15min sakė Brėmeno universiteto profesorius bei „World Press Photo Award“ laureatas Peteris Bialobrzeskis. Dar 2013 metais jis ėmėsi meninio projekto, į kurį įtraukė savo suformuoto kurso magistrantus.

Kartu su profesoriumi jie keliauja į politiškai paveiktų šalių teritorijas, kurias bando pažinti bei interpretuoti per fotoaparato objektyvą.

Spalio 13 dieną į Vilniaus fotografijos galeriją P.Bialobrzeskis atvežė naujausią darbų parodą „MINSK МИНСК МІНСК“, kurią sudaro penki studentų tyrimai iš 2018 metų vizito Minske, Baltarusijoje. P.Bialobrzeskis mano, jog būtent kelionės padeda studijas paversti dinamiškomis bei giliomis. „Visa tai yra apie patį procesą“, – teigė jis.

Apie tai, kaip prasidėjo projektas, darbų raiškos subtilybes ir kalbamės.

Roko Lukoševičiaus / 15min nuotr./Peter Bialobrzeski
Roko Lukoševičiaus / 15min nuotr./Peter Bialobrzeski

Renkasi šalis, kurios tampa politinių diskusijų objektu

Anot P.Bialobrzeskio, svarbiausia suprasti jo kuruojamos studijų programos „Kultūra ir tapatybė“ konceptą. Anot jo, fotografijos projektas prasidėjo dar 2013 m. Egipte. Su kūrybine grupe jie taip pat aplankė ir mažiau žinomas Vokietijos vietas, Belgradą, Belfastą, Sarajevą, Atėnus ir tik vėliau nuvyko į Minską.

P.Bialobrzeskio teigimu, jie renkasi šalis, kurios tampa politinių diskusijų objektu: „Į Atėnus nuvykome ekonominės krizės metu, o į Egiptą keliavome iškart po Arabų pavasario.“

Turėdamas omeny iki 1986 metų Europą į rytus ir vakarus padalinusią sieną P.Bialobrzeskis sakė, kad rytų bloko šalys kai kuriems vakariečiams, deja, išliko terra incognita. „Aš pats užaugau beveik Rytų Vokietijoje, – pasakojo. – Mano šeima yra iš Rytų Prūsijos, o senelio brolis 1937 metais paveldėjo ūkį iš savo tėvo. Tad negalėdamas susirasti darbo [savo šalyje] mano senelis emigravo į Vokietiją.“ Tačiau interviu metu paaiškėjo, kad ne šaknų paieškos jo dėmesį nukreipė į Minską.

„Man tiesiog smalsu. Kažkuria prasme net nežinau, kodėl aš keliauju. Jau net būdamas vaikas mėgdavau, kai tėvai atostogoms kažkur išsiveždavo. Nors tai ir kvaila, bet galbūt tai vienintelė priežastis, kodėl atvykau čia 48 valandoms. Juk čia lyja, o sugrįžti turėsiu itin ankstyvu lėktuvu. Tačiau, mano manymu, visa tai verta, kadangi turėsiu galimybę susitikti su žmonėmis“, – pasakojo menininkas.

Kelionė į Minską pašnekovui pasirodė „neįtikėtinai sklandi“, kai, palyginti, būnant Egipte, žmonės elgėsi priešiškai. Anot jo, Baltarusijoje stipriai juntama sovietizmo įtaka, tačiau kartu ši valstybė yra ir labai kapitalistinė bei vartotojiška.

Tai ne pasivaikščiojimas gatvėmis

Interviu metu profesorius pasiūlė atsiversti darbų knygelę ir trumpai apibrėžė kiekvieno darbo konceptus. „Kai kurie žmonės iškart žinojo, ką jie nori nuveikti“, – teigė jis ir pridūrė, kad visi meninio sumanymo dalyviai atliko kruopščius tyrimus.

„Štai Olia Balakireva yra baltarusė ir lenkė, gyvenusi Baltarusijoje. Savo tyrime „Family Migration“ ji aprašė savo šeimos istoriją, prieš tai ištyrusi nuotraukų albumus, – vartė puslapius pašnekovas. – Kita studentė – Sara Frickė – yra iš Donecko Ukrainoje. Jai tik pradėjus studijuoti, šalyje prasidėjo neramumai. Dėl šių priežasčių ji nebegalėjo sugrįžti namo ir pasiliko gyventi Berlyne. Galbūt todėl S.Frickė tyrė Aliaksandro Lukašenkos nuotraukas medijoje bei rinko kitų žmonių citatas apie diktatoriaus režimą.“

Jis išskyrė ir Aleksandrą Weber, fotografavusią tik portretus, kuri „ieško vietų, kuriose susipažinusi su žmonėmis, juos įamžina“. „Kelionės į Minską metu jai pavyko sukurti apie 100 portretų, tad tai, ką matote kataloge, yra tik rinktinės nuotraukos“, – teigė jis.

Öncü Gültekinas, P.Bialobrzeskio nuomone, vaikščiodamas gatvėmis atliko itin subjektyvų darbą. „Pasirinkdamas spalvas jis stengėsi pabėgti nuo realybės, mat kalbant apie fotografiją, vyrauja keista nuostata, jog čia bandoma užfiksuoti realybę.“

Fotografas atskleidė, kad vienas jo mėgstamiausių darbų yra Maximiliane Scheller albume „Me and The Others“ esantis Minsko portretas. „Kažkas jai pasakė, jog ji atrodo kaip aštuntojo dešimtmečio lenkų kino žvaigždė, todėl ji įsigijo peruką ir sukūrė filmą primenančius kadrus, – sakė jis. – Tačiau visai nesvarbu, kodėl ji tai padarė. Svarbiausia, ką žiūrovas ten pamato – juk čia glūdi kažkas labai pažįstamo.“

Galiausiai Lauros Achenbach Peral darbuose užfiksuotos vienintelės trys mokyklos šalyje, kuriose pamokos vyksta baltarusių kalba.

Fotografija – visada interpretacija

P.Bialobrzeskis pažymėjo, kad vienas iš „MINSK МИНСК МІНСК“ kūrybinių principų jokiais būdais nėra tiesioginis tiesos atvaizdavimas:

„Mes visada interpretuojame. Iš esmės tai yra pasaulis pagal mus, – sakė jis. – Ieškojome būdų, kaip sujungti tekstą bei vaizdą, nes projekte dirba dizaineriai, fotografai, architektai, tyrėjai. Taigi mes visi kartu keliaujame į tam tikras vietas, kuriose renkame medžiagą, o vėliau dvi dienas apie ją diskutuojame. Galiausiai tai virsta paroda.“

„Mes negalime atsakyti, ar užsiimame menu, ar dizainu, nes tai – kultūrinė veikla. Galiausiai peržiūrėjus į galutinį produktą, supranti, jog tai nei knyga, nei katalogas“, – kalbėjo pašnekovas.

Paroda vyks nuo spalio 13 iki 24 dienos Vilniaus fotografijos galerijoje.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Metas rinktis

Mėgaukis šiandien

Talentingi vaikai

Esports namai

Sveikos ir gražios kojos

URBAN˙/