Žinoma, po šitiek konkursų ir ilgus metus trukusių batalijų, galiausiai pasibaigusių „vytininkų“ ir „anti-vytininkų“ mūšiu viešojoje erdvėje, paskelbus Lukiškių memorialo konkurso rezultatus neišvengiamai turėsime laimėtojus ir pralaimėtojus, tuos, kurie grožėsis, ir tuos, kurie aistringai reikš pasipiktinimą – socialiniuose tinkluose, žiniasklaidoje ir visur, kur tik jų kas nors klausysis.
Tačiau kelis dešimtmečius vykusios diskusijos netruks išsivadėti – pralaimėjusioji pusė dar pasiguos mintimi, jog tai ne pirmoji atgrubnagiškai sutvarkyta aikštė ir ne pirmasis nepavykęs memorialas, tačiau galiausiai nurims, atlyš, ilgainiui gal net apsipras. Tiek ir tos problemos.
Bet net žvelgiant iš platesnės perspektyvos ir suprantant klausimo nereikšmingumą, diskusija apie Lukiškių aikštę ir joje iškilsiantį memorialą netampa mažiau masinanti.
Greičiau atvirkščiai – ginčytis dėl menkaverčių problemų kur kas smagiau nei pažvelgti į sudėtingus ir atidos reikalaujančius valstybės klausimus, todėl nenuostabu, kad praėjusią savaitę pristačius Šiuolaikinio meno centro ir Kultūros ministerijos organizuojamų kūrybinių dirbtuvių dalyvių projektų vizualizacijas, socialiniai tinklai driokstelėjo dar vieną nepasitenkinimo, dvejonių, visažinystės ir pašaipų burbulą – tą patį, kuris įprastai ir gaubia „paminklinimo“ diskusijas Lietuvoje.
Nesiryžtu vertinti pateiktų projektų meninės vertės – šią privilegiją kiekvienam šalies piliečiui jau visai netrukus suteiks Kultūros ministerija, o šioje, mano galva, vargu ar reikalingoje, tačiau vis tik įvyksiančioje demokratijos šventėje projektus kiekvienas galės ir įvertinti pagal savo sugedimo laipsnį.
Tačiau norisi – galbūt jau paskutinį kartą – atkreipti dėmesį į skirtingas projektų autorių siūlomas atminties strategijas, tas pačias, kurios Lukiškių aikštės batalijų dalyvius provokuoja jau daugybę metų, bei pažvelgti į šią išsikerojusią diskusiją, kuri pati, rodos, jau galėtų tapti monumentu.
Apžvelgus pristatytas kūrybinių dirbtuvių dalyvių projektų vizualizacijas, visus penkis memorialus grubiai būtų galima suskirstyti į tris kategorijas. Pirmojoje – tradicines formas naudojantys ir didžios tautos naratyvą aukštinantys projektai, tarp kurių rasime Gintaro Čaikausko ir komandos pasiūlymą, kurio pagrindiniu akcentu tampa Vytis, bei Algimanto Lelešiaus memorialą, kuris skirtingų formų baseinėliais siūlo įprasminti skirtingus Lietuvos šimtmečius.
Abu projektai siūlo ideologiškai angažuotą žvilgsnį į atmintį bei dabartį, kuris G.Čaikausko ir komandos pasiūlyme reiškiamas „ugnies linija“, simbolizuojančia ribą tarp priespaudos ir laisvės (kietosios ir žaliosios aikštės dangų) bei grindinyje įkomponuotu užrašu „kas lengvai pamirštama, lengvai gali pasikartoti“, o V.Lelešiaus projekte iškyla Lietuvos valstybingumo istoriją įvaizdinant per karūną, ašarą, sukryžiuotus kardus, NATO lėktuvėlį ir kitus emblemiškus ženklus. Tai – tradicinis, kone pažodinis patriotiškumas, konstruojamas per nesudėtingus, lengvai atpažįstamus ir todėl visiems suprantamus simbolius, konkrečioje formoje sustingdant istoriją bei atmintį.
Antroji projektų grupė siūlo suasmenintą žvilgsnį – Tomas Grunskis ir kolektyvas „aexn“ siekia įamžinti kiekvieną, kovojusį už Lietuvos laisvę (aikštės dangą sudarytų Vyčio kryžiaus formos segmentai, kurių kiekvienas ženklintų vieno iš žuvusiųjų gyvybę), o Darius Žiūra į garbės sargybą kviestų pačius miestiečius, kurių išgyventos tylos minutės virstų aikštėje transliuojamais videoportretais.
Abu projektai, beje, smarkiai susaistyti su šiuolaikinėmis technologijomis, vietoje unifikuoto istorijos modelio siūlo asmeninių istorijų, todėl ir asmeninių patirčių bei pajautų įvairovę, taip kiekvieną potencialų suvokėją, kaip savos ir kolektyvinės atminties nešėją, paverčiant savotiška memorialo dalimi.
Trečioji kategorija artima antrajai, tačiau dėl savo formos paprastumo vis tik reikalaujanti atskiro porūšio – Andriaus Labašausko projekte siūloma aikštėje suformuoti kalvą, kurios vienas šlaitų būtų užbaigtas vertikaliu memorialiniu reljefu, likusią aikštės dalį paliekant kaip aikštės takų ir pievų pratęsimą. Autorius atsisako bet kokių simbolių, kurie, jo žodžiais tariant, „užrakintų mintis savo formoje“, taip siūlydamas atvirą erdvę, talpinančią bene plačiausią įmanomą atminties sampratą.
Akivaizdu, jog visi kūrybinėse dirbtuvėse dalyvaujantys projektai aiškiai atliepia skirtingų visuomenės grupių estetinius ir vertybinius poreikius, juo labiau, kad diskusija tarp tradicijos ir inovatyvumo, kolektyviškumo ir asmeniškumo, figūratyvumo ir abstrakcijos lydi ne tik ginčus dėl Lukiškių aikštės įpaminklinimo, bet ir praktiškai bet kokį ryškesnį krustelėjimą Lietuvos viešosiose erdvėse. Tikriausiai dėl to turėtume tik džiaugtis – konfliktiškos aikštės istorijos finalas reikalauja, kad jame būtų atstovaujama visoms konflikto pusėms, paskutinį kartą tariančioms savo žodį.
Tačiau, paradoksalu, kaskart susidūrę su diskusija – tebūnie aršia ir kartais nekonstruktyvia, tačiau reprezentuojančia mūsų laiką, kompleksus bei traumas – mes žūtbūt siekiame ją užgniaužti, iš aukščiau ar vidujai ieškodami to kažko, kas mus suvienytų, ir pykdami, jog ir vėl nesuvienijo.
Tik taip būtų galima interpretuoti viešojoje erdvėje gajų pasipiktinimą, kad vis dar diskutuojame, nors konkursų ir laureatų buvo jau ne vienas, „vytininkų“ kartojamą argumentą apie Vytį kaip tautą vienijantį simbolį ir jų oponentų kontrargumentus apie Vyčio keliamas kontroversijas.
Galiausiai, į tą pačią „vienijimo“ lentynėlę reiktų pastatyti ir būsimą balsavimą, kiek prasilenkiantį su tarptautine praktika, kuriame piliečių balsas lems tiek pat, kaip ir žiuri vertinimas – suprask, jei jau leista žmonėms balsuoti, tuomet ir išrinktas laisvės simbolis nebepjudys tautos.
Bet kad ir kiek beieškotume, Mesijo memorialo pavidalu mes nerasime ir užuot dirbtinai bandydami jį sukurti, galėtume nuoširdžiai įsijungti į diskusiją – diskusiją, kurioje per visą šį laiką taip ir neišmokome dalyvauti nebandydami perkąsti priešininko gerklės, tačiau kuri geriau nei bet kas kitas simbolizuoja kiek laisvės – klasikai ir naujovėms, biurokratijai ir absurdui, didiesiems ir kasdieniams žygiams – yra ar bent galėtų būti šioje valstybėje.
Joks Lukiškių aikštėje iškilsiantis memorialas mums neleis savęs (ir oponentų) pažinti geriau nei diskusija apie jį – jau vien dėl to būtų pats metas nustoti aimanuoti, jog diskusija vis dar tęsiasi, ir pasinaudoti proga išmokti paskutiniąsias jos pamokas.
Juk kai pagalvoji, kuo šis balsų choras nėra savotiškas Nepriklausomybės monumentas? Konceptualiausias ir tradiciškiausias iš visų galimų.
