Dabar populiaru
Publikuota: 2018 gruodžio 6d. 18:05

Imantas Selenis po pasipiktinimo bangos Vilniaus vaizdus įvyniojo į gražesnį popieriuką

„Hawaii“
Imanto Selenio nuotr. / „Hawaii“

Greičiausiai daugelis fotografo Imanto Selenio vardą Lietuvoje pirmą kartą išgirdo dar 2014 metais, kai jis buvo pakviestas prisijungti į garsųjį „The Guardian Cities“ projektą, kuriame jam buvo patikėta fotografuoti Vilnių ir taip atskleisti savo žvilgsnį į miestą. I.Selenis visada žavėjosi urbanistiniais peizažais, tačiau tą kartą jis Vilnių reprezentavo ne visiems priimtinu rakursu. Menininkas nefotografavo išdailintų pastatų ar saldžiai atrodančių Vilniaus senamiesčio gatvelių. Jis tarptautinei auditorijai parodė Vilniaus miegamuosius rajonus ir unikalumą bei kontrastus.

Šis jauno fotografo požiūris supykdė ir supriešino dalį Vilniaus gyventojų. Naujienų portaluose pasirodė besiskundžiančių skaitytojų straipsniai, kur jie teigė, kad tokios fotografo nuotraukos yra įžeidžiančios ir kad jiems gėda, jog jų mylimas miestas vaizduojamas tokiais rakursais. Tą kartą nuoširdus I.Selenio žvilgsnis į neparadinę miesto pusę liko nesuprastas, tačiau tai tapo postūmiu jo naujai parodai „Hawaii“ (kuratorė Julija Dailidėnaitė | CAP), kuri gruodžio 7 d. – sausio 14 d. bus pristatyta galerijoje „Tsekh“ Vilniuje. Apie fotografiją, miestą ir naują ekspoziciją pasakoja pats I.Selenis.

Imanto Selenio nuotr./„Hawaii“
Imanto Selenio nuotr./„Hawaii“

– Tavo nuotraukose užfiksuota daug architektūros, kodėl ja susidomėjai?

Architektūra susidomėjau tuomet, kai buvau išvykęs gyventi į Londoną ir bandžiau prisijaukinti svetimo miesto gatves. Pradėjau fotografuoti architektūrą, nes man buvo įdomu stebėti, kaip kinta urbanistinė tvarka, ritmika, linijos, kaip tose erdvėse juda žmonės. Fotografuodamas industrinį peizažą atradau savotišką ramybę. Dėl to žmonės šiandien mane dažniausiai žino ir vertina kaip architektūros ar miesto fotografą, tačiau pastaruoju metu bandau išsigryninti savo kūrybos kryptį. Dabar man industrinis peizažas nebekelia tiek susidomėjimo savo fizine išraiška, šiuo metu fotografijoje ieškau gilesnių prasmių: kas yra fototografijos medija, kas tie objektai mums, kaip mes tapatinamės su savo aplinka. Todėl miestas man tapo platesne sąvoka ir tyrimų aikštele. Pradėjau gilintis į miestą, kaip į žmogaus kūrinį ir mieste ieškoti žmogaus atspindžio.

– Kodėl savo naujausią parodą pavadinai „Hawaii“, iš pirmo žvilgsnio nuotraukose užfiksuoti gyvenamųjų rajonų fragmentai neturi nieko bendro su Havajų rojumi. Tai vis dėlto ironiškas ar kritiškas požiūris?

– Tiesa, parodoje yra naudojama ironija, bet jos tikslas nėra pašiepti. Ji šiuo atveju yra kaip komunikacijos forma, nes ironiškas humoras man nesvetimas. Kadangi menininko darbai yra jo paties atspindys, tai natūralu, kad kūryboje imi naudoti tą pačią formą kaip ir gyvenime.

Tad ši ironiška forma buvo kūrybinės minties pradžia po to, kai gavau visuomenės kritikos dėl savo nuotraukų „The Guardian Cities“ projekte, kuriame Vilnių parodžiau iš neįprastos ir nenudailintos pusės.

Tuo metu supratau, kad Vilniaus suvokimas yra dvilypis. Pamačiau, kad egzistuoja miesto skirstymas į rajoną arba centrą. Tai iliustruoja net ir mūsų naudojamas slengas „ei, varome į miestą“, kai kviečiame draugus nuvykti į Vilniaus centrą ar senamiestį. Tarsi rajonai nebebūtų miestas? Tas dvilypumas sukėlė tam tikrų asociacijų ir minčių apie Vilnių – galiausiai tai tapo mano vizualine išraiška, per tą „rajono-ne rajono“ metaforą kalbu apie „(ne)grožio“ sąvokas.

Tad galvodamas apie „Hawaii“ nuotraukų seriją sakiau, kad padarysiu tai, kas jiems yra gražu neišduodamas savo ideologijos ir matymo kampų. Taigi, nuotraukose įamžinau tuos pačius miegamuosius rajonus ir padariau juos gražiais, spalvotais paveikslėliais, įvilkau tą patį turinį į naują akiai patrauklų popierėlį.

Imanto Selenio nuotr./„Hawaii“
Imanto Selenio nuotr./„Hawaii“

– Kas bendro tarp Viršuliškių, Justiniškių, Lazdynų ir pavadinimo „Hawaii“?

– Projektui „Hawaii“ kaip kultūrinę nuorodą pasirinkau dešimtojo dešimtmečio estetiką, Lietuvą iškart po nepriklausomybės. Prisiminiau tuomet, kai tik atsivėrė sienos, populiarius buvusius paplūdimio rankšluosčius. Tai man tapo tam tikra kultūrine nuoroda, nes daugelis mane už ankstesnes mano Vilniaus nuotraukas kritikavusių žmonių tarsi buvo užstrigę 10-ajame dešimtmetyje, kai tik atsiplėšėm nuo Tarybų Sąjungos valdžios. Tuo metu juk viskas, kas dar buvo rusiška, buvo vertinama kaip prasta, o viskas, kas vakarietiška, reiškė grožį ir siekiamybę. Taigi, savo fotografijų serijai pagražinti pasiskolinau spalvas nuo „havajų“ paplūdimio rankšluosčio. Juokinga yra tai, kad greičiausiai Lietuvoje tuo metu tokio rankšluosčio net nebuvo, bet vaizdinys apie jį egzistavo mano pasąmonėje, tad neradus jo pirkti, teko atkurti iš atminties.

Sąsaja čia paprasta. Havajai visad siejami su žodžiu „paradise“ (rojus), o miegamųjų rajonų pastatai su žodžiu „sovietinis“. Mėgstu naudoti dvigubą mintį savo darbuose. Todėl parodoje per tai išreiškiamos idėjos. Pavyzdžiui, tai atsiskleidžia ir per didelio formato nuotraukas, kurias žiūrovas nuskaito pirmą kartą iš toli matydamas patrauklią spalvą, o paskui tai padaro dar kartą priėjęs arčiau, kai atsiveria nuotraukos detalės. Iš toli žiūrint į spalvą, žmogus darbą pradeda vertinti emociškai, nes spalvą mes suvokiame paprastai, per „patinka nepatinka“ prizmę. O nuotraukos detalės priėjus iš arčiau pateikia daugiau informacijos, taigi, matydamas gyvenimo mačiusius rajono pastatus žmogus pradeda vertinti vaizdą naudodamas savo ideologinę, kultūrinę vertinimo sistemas.

Tas Havajų rankšluostis atsiras mano parodoje kartu su kita interjero detale instaliacijos formoje, kurią jis pridengs taip, kaip mano nuotraukose havajietiškos saldžios spalvos pridengia rajonų pastatus. Ši alegorija yra raktas, kuris padeda geriau nuskaityti visą parodos koncepciją.

Imanto Selenio nuotr./„Hawaii“
Imanto Selenio nuotr./„Hawaii“

Tavo nuotraukos dažnai atrodo surežisuotos, pavyzdžiui, šioje „Hawaii“ serijoje mes nematome žmonių. Juos specialiai pašalinai iš rajonų peizažo, nors vis dėlto jie yra neatsiejama jų dalis?

– Nuotraukos yra dokumentinės – tai tikros vietos, tikri objektai, niekas nėra ištrinta, būna tik pakeista. Fotografijoje visada tam tikra prasme yra režisūros, pavyzdžiui, šiuo atveju, man reikia kelis kartus ateiti į tą vietą, kad pagaučiau tinkamą momentą ar apšvietimą. Bet šioje parodoje žmonių nėra specialiai, nes visos čia naudojamos nuotraukos yra kaip metafora, būdas kalbėti. Žmogus parodoje atsiranda per kitas mano naudojamas medijas. Ekspozicijoje „Hawaii“ kalbėsiu trimis medijomis: nuotraukomis išdėstytomis aplink perimetrą, centre bus instaliacija-interjeras ir tekstas.

Nuotraukos yra svajonės, tai kažkoks idealistiškas vaizdas, kurio mes norėtume, fikcija, visiškai pagražinta tavo paties aplinka. Šiandien žmonės vengia rodyti savo tikrąjį veidą, reprezentuoja save pasitelkdami įvairius filtrus, paslėpdami arba pagražindami tai, su kuo jiems sunku susitapatinti. Taigi mano nuotraukose pagražintas miestas yra tarsi to metafora.

Kaip minėjau, taip pat bus eksponuojama interjero instaliacija, kuri yra ta ironiškoji dalis. Joje yra pateikiamas vizualinis raktas, kuris tarsi atkartoja nuotraukose panaudotą atvaizdavimo principą ir paaiškina, kodėl nuotraukos yra būtent tokios. Galiausiai – žmogus atsiranda tekste, kurį žiūrėdamas į vieną mano parodos nuotraukų parašė bičiulis Karolis Kaupinis. Žmogaus nuotraukose nenorėjau tikslingai. Jei nuotraukoje atsiranda žmogus, žiūrovas pradeda jas empatiškai vertinti, ieškoti siužeto, taip nuotraukos įgauna žmogišką krūvį.

O šios nuotraukos turi atspindėti fikciją, išlaikyti netikrumo jauseną. Čia žiūrovas neturi suprasti mastelio, lokacijos, metų, kada jos darytos. Manau, kad „Hawaii“ serija ir šį kartą turėtų sukelti diskusijų, nes fotografijų siunčiama žinutė yra kontekstuali ir paliečia jautrų identiteto klausimą. Norėčiau, kad žiūrovai iš naujo persvarstytų savo susiformuotus grožio kanonus ir išsivaduotų iš dvilypės būsenos.

I.Selenio parodos atidarymas vyks gruodžio 7 d., 19 val. galerijoje „Tsekh“ Vilniuje, ekspozicija veiks iki sausio 14 d.

Temos: 2 Fotografija Menas

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

04:38
01:02
01:19