Suprasti akimirksniu
- KAS? Grafikas, akvarelistas.
- GYVENO: 1960-1997
- KŪRYBOS TEMOS: žmonės ir viskas, iš ko susideda jų gyvenimas.
- KŪRYBOS STILIUS: magiškasis realizmas, kitaip sakant – realybė, kurioje dedasi ir ne visai realūs dalykėliai.
- FAKTAS: Būsimo menininko mama tikėjosi, jog antrasis jos vaikas bus mergaitė. Gimus berniukui, aprengė jį suknele, įrišo kaspiną ir nufotografavo – pasidarė sau „kompensaciją“. Kai kurie meno kritikai spėlioja, ar ne iš čia būsiąs Puipos polinkis įsikūnyti į skirtingus personažus? Greta grafiko kasdienybės menininkas inicijavo „Gyvųjų paveikslų“ seriją, kurioje kartu su bičiuliais inscenizuodavo žymių dailininkų paveikslus.
- FAKTAS: neįstojęs į institutą iš pirmo karto, dirbo Gedimino pilies kiemsargiu. Į pareigas įėjo ir vandens nešimas į bokštą.
- FAKTAS: nuolatos būdavo alkanas (kad tai ne išsigalvojimas, liudija jo laiškai, amžininkų prisiminimai). Šeimininkės vaišingumas ir mokėjimas gardžiai gaminti jam buvo tikrai ne paskutinėje vietoje.
- KĄ GALVOJA APIE MENĄ? „Manau, kad menas turi būti vartojamas... Kartais fantazuoju, kad galima būtų pabandyti paveikti mases pasitelkus valgymo ar seksualinius refleksus... Pavyzdžiui, kulinariniais dažais spausdinti grafiką ant tešlainių arba nulieti skulptūrą iš šokolado... Koks kiltų azartas ir apetitas išaugtų – šito dar neragavęs, nevalgęs... Gal imtų ir per pilvą pasibelstų estetinis suinteresuotumas?“
Audrius Puipa buvo devyneriais metais jaunesnis už brolį Algimantą, žymų kino režisierių. Apvaizda abiems nepašykštėjo talento, tačiau vienam davė kur kas mažiau laiko jį realizuoti. Audrius mirė vos 37 metų. Mistinė riba, kurios neperžengė ir Čiurlionis, Van Gogas, Puškinas, Baironas...
Nuo vaikystės Puipa garsėjo ne tik piešėjo, bet ir pasakotojo talentu. Klasės draugai sustingę laukdavo jo rašinių, nes žinojo, jog juose būtinai atsiras kokia nors sufantazuota istorija apie Leniną, rusų kalbos mokytoją ar kitą herojų.
Unikalų, „puipišką“ stilių menininkas atrado dar būdamas studentas. Jam patiko piešiniais pasakoti istorijas, pažarstant fantazijos, gando prieskonių. Vėliau tokį jo braižą meno kritikai pakrikštys „magiškuoju realizmu“.
Unikalų, „puipišką“ stilių menininkas atrado dar būdamas studentas. Jam patiko piešiniais pasakoti istorijas, pažarstant fantazijos, gando prieskonių. Vėliau tokį jo braižą meno kritikai pakrikštys „magiškuoju realizmu“. Kai kurie kolegos Puipos stilių kritikavo, peikdami dar ir už populiarumą tarp žmonių.
„Anksčiau dar dailės institute, meno esmę aiškindavau taip: gyvena štai žmogelis be pinigų, rūpesčių prislėgtas, ujamas darbe, mušamas žmonos... Ir sugalvoja, kad nueis meno pažiūrėti į Dailės parodų rūmus. Nueina. O ten viskas taip nesuvokiama, svetima, kad jam dar blogiau pasidaro... Aš nejuokauju, aš tikrai noriu priartinti meną prie gyvenimo. Vienąkart atėjo į mano namus santechnikas, pasikrapštė, pinigų neėmė. Ir plytelių meistras, ir tinkuotojas – abu paprašė... paveikslo“, – mąstė dailininkas.
Jis turėjo savo „ramsčius“ – mokytojus Petrą Repšį, Algimantą Švėgždą. Švėgžda ypač ragino klausytis širdies balso, o ne kliautis vadovėliais. Puipa vadino jį Mokytoju, jo kurso draugė Jurga Ivanauskaitė – Lama.
Puipa mokėjo pelnyti aplinkinių dėmesį. Buvo atidus klausytojas, malonus pašnekovas, turintis daug draugų tiek iš menininkų pasaulio, tiek ir tarp visai su juo nesusijusių.
Puipa mokėjo pelnyti aplinkinių dėmesį. Buvo atidus klausytojas, malonus pašnekovas, turintis daug draugų tiek iš menininkų pasaulio, tiek ir tarp visai su juo nesusijusių. Iš karto po studijų, kad išvengtų karinės tarnybos sovietinėje armijoje, išvyko į Šešuolių kaimą mokytojauti. Netrukus jau pažinojo visus vietinius bei jų gyvenimo istorijas. Taip radosi ištisa Šešuolių „saga“, kurioje tarpusavyje pynėsi bažnytkaimio metafizika su detektyvu.
Pavyzdžiui, pasisėdėjimas pas Kazę virtuvėje, kur duobkasiu dirbantis Kazys trobos palubėje išvysta karvės subadytos Gineikienės vėlę, o su dailininku taurelę kilnojančios aštuonių vaikų motinos parsivesdinti namo paryčiais įsibrauna įsiutęs jos meilužis („Kazys ir Kazė“, 1994).
Puipa savo pasaulyje tvarkėsi kaip panorėjęs: kaimo troboje nežinia iš kur atsiranda graikiška kolona, palubėje skraido vėlės arba rožės, pastalėje – žiū, prisėdusi kokio nors seniai mirusio giminaičio vėlė.
Menininko susidomėjimas kaimo žmonių gyvenimo istorijomis primena XVII a. gyvenusio olando Pieterio van Laerio, praminto „prasčioku“ tapybą. Tokie kūriniai, dažniausiai vaizduojantys žemiausių socialinių sluoksnių lėbavimą ir peštynes, vadinami bambocciata (it. Kvailiojimas, darkymasis). Iš puodų, meilužių, šventų paveikslų, arkliavagių, kačių, vištų, dvaselių, dailininkų gyvenimo nuotrupų Puipa sukūrė savitą bambocciata – žavų lietuviško kaimo mitą.
Puipa savo pasaulyje tvarkėsi kaip panorėjęs: kaimo troboje nežinia iš kur atsiranda graikiška kolona, palubėje skraido vėlės arba rožės, pastalėje – žiū, prisėdusi kokio nors seniai mirusio giminaičio vėlė. O ką jau kalbėti apie būtinus kiekvieno pasakojimo stebėtojus ir dalyvius – katinus ir vištas.
Neapsėjo be vištų pulko net įamžindamas savo mokytoją Repšį, tapantį Vilniaus universitete „Metų laikų“ freską („Pusryčiai pas Petrą Repšį“, 1985). Sakė, jog jų buvimą pateisina sklandęs gandas, jog Repšys ten bevalgydamas gausiai pritrupindavo. Tai vištos esą reikalingos, kad trupinius utilizuotų.
Mėgdavo Puipa savo kūriniuose ir nubausti prasikaltusius veikėjus. Štai paišydamas savo bičiulio Raimundo Sližio dirbtuves, tolumoje pavaizdavo nuogutėlį ir negražų Šarūną Sauką. Už tai, kad tądien jį peikė. Dešiniajame kampe vietos atsirado ir dviems, Sližio paveikslą pavogusiems girtuokliams.
„Pusryčiuose pas Petrą Repšį“ irgi atsikeršijo. Matote dešinėje žilabarzdį, praviru „antuku“? Ogi tai realus asmuo – tada buvęs jaunas lietuvių kilmės amerikiečių meno kolekcininkas Raimundas Lapas. Puipa pavaizdavo jį seną ir šlykštoką, taip atsilygindamas už šmeižtą apie pernelyg brangiai parduotus Repšio medalius. Iš tikrųjų juos kolekcininkas buvo nupirkęs labai pigiai.
Visi, kas jį pažinojo, prisimena tragikomišką Puipos žvilgsnį į pasaulį. Jis mokėjo džiaugtis gyvenimu – nesvarbu, koks jis bebūtų.
Puipai įdomus netvarkytų kaimiškų trobų chaosas, žavi neplautų indų krūvos, patalynės klostės. Namiškiai buvo įpratę rasti raštelius „Neliesti“ ant dailininką sužavėjusio žmonos chalato, neklotų lovų. Kol nenupieš, tol ir neliesdavo, net jeigu tai būdavo virtuvėje smirstantis karpis. Piešdavo iš natūros, kartais – nuotraukų, bet, norėdamas sau pasidaryti įdomumo, nesilaikė jokių taisyklių ir logikos. Mėgdavo palikti nenuspalvintas vietas, vaikišku dailyraščiu išraityti juoką keliančius tekstinius paaiškinimus. Kaip antai: „Į darbą atsirėmė šlapias šuo ir nutrynė piešinį, apimtas nevilties daužiau stalą kumščiais“.
Bet kas slypi už šio nežaboto šėliojimo? Visi, kas jį pažinojo, prisimena tragikomišką Puipos žvilgsnį į pasaulį. Jis mokėjo džiaugtis gyvenimu – nesvarbu, koks jis bebūtų. Taikliai pastebėjo meno kritikė Monika Krikštopaitytė: „Jo darbai kuria jausmą lyg suptumeisi ant sūpuoklių, ritmingai metančių tai į liūdną, tai į linksmą pusę. Nuo jų nulipus lieka kažkokia tai nauja išmintis.“
Daugiau: www.mmcentras.lt
