Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Knygą pristačiusi menotyrininkė R.Antanavičiūtė apie paminklus Vilniuje: pavardės keičiasi, išvaizda – nelabai

„Imantis šios temos man buvo įdomu pasižiūrėti, kodėl yra taip sunku pastatyti paminklą Vilniuje. Tokį paminklą, kuris nekeltų tokių aršių diskusijų. Tokį paminklą, kurį pamatęs, galvotum: „Gerai padarėm, įdomu“, – apie knygos „Menas ir politika Vilniaus viešosiose erdvėse“ atsiradimo priežastis kalbėjo jos autorė, menotyrininkė Rasa Antanavičiūtė.
Rasa Antanavičiūtė
Rasa Antanavičiūtė / Vidmanto Balkūno / 15min nuotr.

Trečiadienį Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vykusiame knygos pristatyme, kurį moderavo leidėja Ūla Ambrasaitė, dalyvavo autorė, istorikas ir rašytojas Tomas Vaiseta bei architektūros istorikė Marija Drėmaitė

R.Antanavičiūtė teigė, jog šios knygos istoriją derėtų skaičiuoti nuo jos doktorantūros studijų pradžios: „Prieš dešimt metų Vilniaus dailės akademija priėmė mane į doktorantūrą ir pradėjau domėtis tuo, kas mane visada domino – kaip šiuolaikinis menas siejasi su dabartiniu gyvenimu, kaip meno kūriniai gali papasakoti mums kažką naujo. <…>

Žiūrint į Vilnių, man pasirodė, kad rašyti apie dabartines aktualijas yra turbūt per anksti, o gal aš tiesiog išsigandau, kad ne viską žinosiu, ne viską galėsiu įvertinti. Ir tada pagalvojau, kad galbūt reikia pasižiūrėti, nuo ko viskas prasidėjo ir kodėl apskritai Vilniuje buvo pastatytas pirmasis paminklas, kas jį pastatė ir kas vyko toliau“, – sakė R.Antanavičiūtė, savo knygoje analizuojanti Vilniaus viešąsias erdves XX a. pirmojoje pusėje.

Autorės teigimu, kiekvienas ženklas miesto viešojoje erdvėje perduoda žinią: „Kiekvienas toks ženklas turi užsakovą – dažniausiai tai yra institucija, kuri moka pinigus už objektą, yra kūrėjas, kuris atsiliepia į kvietimą, ir auditorija, kuriai šis ženklas yra skirtas, nes jis neturėtų prasmės, jei nebūtų per jį kam nors kalbama.“

R.Antanavičiūtės teigimu, Vilniuje XX a. pirmojoje pusėje pasikeitė devyni politiniai režimai, o jai buvo įdomu pasižiūrėti, kaip kiekvienas jų tvarkėsi su miesto viešosiomis erdvėmis ir kokių sąsajų su šiandiena galima atrasti.

„Pasirodo, kad niekas nesikeičia iki šiol. Yra pasirenkama tam tikra istorija ir, tą istoriją pasakojant mieste, bandoma legitimuoti, pateisinti užsakovo – politinę galią turinčių žmonių – veiksmus. <…>

Stebina, kad nesikeičia išraiškos priemonės. Visą laiką pasirenkamas pats paprasčiausias tradicinis kelias – išsirenkamas herojus ir jam ant pjedestalo pastatomas paminklas. Ilgainiui paminklai, keičiantis politinėms valdžioms, praranda savo funkciją. Paminklo ar bet kokio atminties politikos objekto funkcija yra perduoti tam tikrą žinią. Aš teigiu, kad vienodi paminklai šios žinios nebeperduoda, nes jie žmonių nebejaudina. Jie veikia tol, kol vyksta diskusijos iki atidarymo ir atidarant, o atidarius tas objektas tarsi išnyksta“, – kalbėjo autorė.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Knygos „Menas ir politika Vilniaus erdvėse“ pristatymas
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Knygos „Menas ir politika Vilniaus erdvėse“ pristatymas

Ji taip pat pabrėžė, jog šiandien dažnai nesugebama rasti tokios meninės kalbos, kuri būtų paveiki ir įtrauktų miestiečius, o paminklai statomi paskubomis, mėginant juos priderinti prie reikšmingų darbų.

„Galbūt reiktų valingai nuspręsti, kad paminklų užtenka, ir palaukti, kol atsiras toks projektas, kuriam negalėsim atsispirti?“ – klausė R.Antanavičiūtė.

Istorikas, rašytojas Tomas Vaiseta, kalbėdamas apie R.Antanavičiūtės knygą teigė, jog jos pavadinime trūksta trečio elemento – žmogaus, nes žmogus kenčia kultūroje, o erdvės tvarkyba jam tampa nuolatiniu galvos skausmu. Kaip pabrėžia T.Vaiseta, kai tik vilniečiams būdavo leidžiama spręsti, koks paminklas turėtų atsirasti mieste, sprendimo rasti jiems nepavykdavo.

„Didžioji tragedija, ką aš supratau Rasos [Antanavičiūtės] knygos išvadas skaitydamas, yra ta, kad beveik visus šimtą metų, nuo to Muravjovo paminklo [pirmojo paminklo Vilniaus mieste – aut. past.] pastatymo, Vilnius buvo kuriamas ne čia gyvenantiems vilniečiams. <...> Man atrodo, kad ir dabar bandoma padaryti taip, kad Vilnius būtų kuriamas ne vilniečiams, čia gyvenantiems, o kažkam kitam. Tik tie kiti gyvena ne geografiškai kitur, bet laike. Tai žmonės, gyvenantys XX a. pradžioje“, – kalbėjo T.Vaiseta.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Tomas Vaiseta
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Tomas Vaiseta

Anot Marijos Drėmaitės, ši knyga kalba apie nuolatinę pradžią, taip pat privertė prisiminti 2011 metais Nacionalinėje dailės galerijoje Rasos Antanavičiūtės, Eglės Mikalajūnės ir Živilės Etevičiūtės kuruotą parodą „Paminklai, kurių nėra. Pasivaikščiojimas po Vilnių“.

„Ten buvo pastebėta, jog kas yra paminklas? Paminklas yra bronza, paminklas dažniausiai išliejamas amžiams stovėti – ne pasikeisti po dviejų dešimtmečių. O Vilniuje, ko gero, nėra paminklų, kurie būtų išstovėję daugiau nei dvi kartas. Paradoksas, kad kažkas įamžinama amžiams, ką nurodo ir pats žodis, o stovi [paminklai] trumpai ir juos reikia pakeisti. Paminklų statybos priežastys yra įvairios, bet nukėlimas visada yra politinis“, – kalbėjo M.Drėmaitė.

Pasak jos, knyga „Menas ir politika Vilniaus viešosiose erdvėse“ yra užbaigiama provokatyviu Vinco Kudirkos ir Vladimiro Lenino paminklų sugretinimu: „Iš principo matome, kad vyraujantis tradicinis vyro ant postamento, iš bronzos išlieto paminklo poreikis nesikeičia. Ši knyga man įdomi šiandienos kontekste, nes man ji iškelia klausimą: ar laisvai, demokratiškai visuomenei reikia paminklų? Juk yra žinomas tas pasakymas, jog gaila tos tautos, kuriai reikia herojų.“

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Marija Drėmaitė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Marija Drėmaitė

Paminklų herojams statymą problemišku laiko ir R.Antanavičiūtė: „Galbūt mums reikėtų pagalvoti ne apie herojus, o apie vertybes, kažką tokio, kas nėra taip suasmeninta? Nes kiekvieną herojų šiais laikais lengva „nuherojinti“. Mes visi žmonės ir tie mūsų istoriniai herojai nebuvo antžmogiai be silpnybių. Šiais laikais pastačius paminklą iškart atsiras tokių, kurie sakys: „O bet žinot, jis darė dar ir šitokių dalykų.“ Manau, kad reikia galvoti plačiau, abstrakčiau, nes tų bendrų vertybių, tikiu, mes turim. Ir tokį tikslą galbūt net būtų lengviau įgyvendinti.“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„Teleloto“ studija virs podiumu
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Reklama
„Daktare, man pašalino tulžies pūslę, tačiau aš nesijaučiu gerai...“
Užsisakykite 15min naujienlaiškius