– Kuo architekto specialybė jums atrodė įdomi prieš pasirenkant ją studijuoti? Ar požiūris į šią profesiją nuo to laiko pasikeitė?
– Nors tai buvo ne taip seniai, bet negaliu įvardinti tikslių architektūros pasirinkimo priežasčių. Mano tėtis architektas ir tai tikrai turėjo įtakos. Bet taip pat viliojo ir populiarios su architekto profesija susijusios mitologijos. Tokios kaip – „prestižinė specialybė“, „kūrybinė laisvė suderinta su racionaliais sprendimais“, „architektas – tai meistras-kūrėjas“.
Tikėjimas šiais mitais susvyravo gana greitai, nors ankstyvosios studijos ir tuometinė bendra atmosfera bylojo apie jų teisumą. Vėliau, jau architektūros istorijos studijų metu, ši profesija man atsivėrė kaip sudėtingas, bet labai patrauklus fenomenas. Kultūriniai, ekonominiai, politiniai, ideologiniai kontekstai čia yra tokie pat svarbūs kūrybinei sėkmei kaip ir įgudusi architekto ranka. Galiausiai, man sekėsi atsidurti tarp labai talentingų ir svarbių šio lauko žaidėjų, ypač pradėjus dirbti kraštovaizdžio architektu. Šios patirtys išmokė džiaugtis brandžiais kūrybiniais procesais ir rafinuotais, tačiau paprastais šių procesų rezultatais.
Šiandien esu didelis architektūros gerbėjas. Turiu savo herojų, žaviuosi jų darbais, asmenybėmis, jų kūrybiniais principais, metodais. Jie turi savitą požiūrį į architektūrą, jos prasmes ir tikslus. O aš pats visada stengiuosi kritiškai vertinti visapusį kontekstą, kuris apibrėžia kūrybos procesą, rezultatą, mūsų kaip individų ir kaip visuomenės narių santykį su architektūra.
– Architektūros reikšmės suvokimas, funkcija, pritaikymas ir netgi apibrėžimas nuolat kinta. Kaip galėtumėte iš šiandieninės perspektyvos apibūdinti kas yra architektūra? Arba koks šiandien yra architektūros vaidmuo visuomenei?
– Architektūros reikšmių ir prasmių paieška kaip koks šešėlis kiekviename žingsnyje persekioja šios profesijos atstovus. Mano nuomone, architektūros, tiksliau architektūrų ir su jomis susijusių reikšmių yra labai daug ir įvairių. Tai ir esminė priemonė kapitalistinėms spekuliacijoms nekilnojamu turtu, kurios cikliškai priveda žmoniją prie ekonominių krizių, ir įrankis pakelti žmogaus gyvenimo kokybę, ir paranki politinė priemonė apibrėžti bendruomenines struktūras skatinant atskirtį ar norint suburti. Tai ne vien kūrybinė veikla, bet taip pat ir rinkoje teikiama paslauga. Dažniausiai jos funkcijas (bei reikšmes) apibrėžia ne architektas, o užsakovų pageidavimai, įstatymai, biurokratinės struktūros, ekonominiai ištekliai. Taigi manau, kad šios specialybės įprasminimo paieškos ne visada tikslingos.
Kalbėdamas apie filosofijos istorijos įtaką šiandieninei filosofijai Gilles Deleuze‘as teigė priklausęs vienai paskutiniųjų kartų, kurios turėjo žinoti viską, kas vyko iki jų, tam, kad galėtų pradėti formuoti savo argumentus. Šis pastebėjimas puikiai pritaikomas ir architektūrai. Per šešis šimtus besitęsiančią jos istoriją vis dar nesibaigia diskusijos, atsiranda nauji apibrėžimai, kryptys ir teorijos aiškinančios kas yra architektūra. Šiame kontekste visi sąmoningi bandymai paaiškinti savaip ar sukurti kažką naujo atrodo kaip nereikalingas energijos švaistymas. Galbūt esame ta naujoji karta, kuriai atviri visi keliai įprasminti savo darbus kaip norisi ar neįprasminti jų visai. Viena vertus, tai – išlaisvinanti idėja, kita vertus – stabilių koordinačių praradimas skatina begalinį nerimą.
– Esate kraštovaizdžio architektas. Papasakokite plačiau apie šią architektūros kryptį ir ką ji apima.
– Išskirtinis kraštovaizdžio architektūros bruožas – tai projektuojamos lauko erdvės. Dažniausiai jos yra prieinamos platesnei publikai, ne tik užsakovams. Kraštovaizdžio architektūros tipologijų yra daug: privatūs sodai, lauko terasos, miesto parkai, gatvės, aikštės, laukinės gamtos arba ūkinės teritorijos ir t.t. Šios profesijos užduočių taip pat daug ir įvairių. Pradedant nuo paprasčiausio – „kad gražiai atrodytų“ iki maksimalaus viešųjų erdvių prieinamumo užtikrinimo. Nuo saugių ir humaniškų miesto gatvių kūrimo iki projektuojamos gyvos gamtos ekosistemų išsaugojimo ir praturtinimo. Architektų atsakomybė nesibaigia vien tik užsakovų interesų atstovavimu. Projektuojant platesnėms auditorijoms skirtą erdvę už savo darbų kokybę esame atsakingi tiek visuomenei, tiek ir mus supančiai gyvajai aplinkai. Šiai krypčiai yra svarbūs tam tikri niuansai, kurie retai būna kertiniai projektuojant pastatus. Pavyzdžiui, laikas (augalų augimui, medžiagų kaitai), klimatas, geologija ar elementari projektuojamų erdvių priežiūra.
Atrodo, jog kraštovaizdžio architektūros terminas nebėra tinkamas apibūdinti šiandieninėms veikloms. Žodis „kraštovaizdis“ labai konkrečiai nusako vaizdinės kompozicijos iš tam tikro žiūros taško kūrimą. Nors šis terminas paveldėtas iš kraštovaizdžio tapybos ir buvo aktualus ankstesnėms kraštovaizdžio architektūros praktikoms, visgi šiandien kuriame ne vaizdą per langą, o erdves, kuriose tarpsta daug skirtingų veiklų bei gyvenimų. Tai pat šią veiklą vadinant architektūra irgi kyla asociacijų, kurios, mano manymu, yra svetimos šiam žanrui. Visų pirma, tik labai retais ir išskirtiniais atvejais lauko erdves kuriame nuo nulio. Antra, pati kraštovaizdžio architekto darbo specifika artimesnė kuratorinėms veikloms dirbant lygia greta su gamta (net ir miesto erdvėse), o ne nuo pagrindų ją kuriant iš naujo. Taip pat pati gyvų lauko erdvių specifika ne visada pasiduoda griežtiems geometriniams jų rėminimams. Ribos čia minkštesnės, neretai gyvos ir kintančios. Laikas yra aktyvus šias erdves keičiantis veiksnys.
– Praėjusiais metais kuravote „Architektūros fondo“ organizuojamą pokalbių ciklą „Tarp pastatų“ skirtą kraštovaizdžio architektūrai. Kokius pagrindinius klausimus ir problemas kėlėte, apie ką diskutavote ir ką norėjote išspręsti?
– Kartu su kolege Egle Bazaraite norėjome plačiau pakalbėti apie kraštovaizdį, viešąsias erdves ir aplinką. Gvildenome temas susijusias su klimato atšilimu, diskutavome apie kraštovaizdžio architektūros kultūrines ir aplinkosaugines vertes, bendruomenės įsitraukimą ir menines praktikas jose, visų šių veiklų rezultatų svarbą skirtingoms viešąsias erdves naudojančioms žmonių grupėms. Tikėjomės, jog šios diskusijos paskatins kritiškiau vertinti mus supančią aplinką ir visus aspektus, kurie ją formuoja ar keičia. Keista, jog per beveik dešimtmetį trunkančią pokalbių ciklų istoriją apie šias temas diskutavome pirmąkart. Atrodo, jog Lietuvoje galvoti apie viešųjų erdvių kokybę yra labai nauja ir vis dar sunku pagrįsti jų vertę visuomenei. Nėra taip, kad šios erdvės neegzistuoja, bet atrodo, jog visų pirma jos skirtos automobilių parkavimui, o tik vėliau – visuomeniniam gyvenimui.
– Kūrėte architektūrą šiuo metu iš naujo atsidariusiai Šiuolaikinio meno centro parodai „Galva su daug minčių“. Ar tai jūsų pirmas darbas kuriant būtent parodos architektūrą?
– Taip, tai dariau pirmą kartą. Nors buvo likę nedaug laiko, gavus pasiūlymą pasakiau – jei kuratorės manimi pasitiki, tai su malonumu to imčiausi. Manau, kad viena iš svarių priežasčių kodėl buvo pasirinktas kraštovaizdžio architektas, buvo tai, jog kuratorės visas ŠMC erdves, kuriose turėjo būti eksponuojama tikrai daug darbų, nusprendė traktuoti kaip kraštovaizdį, o ne kaip atskiras sales. Vienas iš parodos tikslų buvo ŠMC santykio su platesne visuomene analizavimas, dialogo įžiebimas, kartu ir ieškant galerinės erdvės sąsajų su miestu ir jo viešosiomis erdvėmis. Tai buvo turininga patirtis.
– Kas svarbu kuriant parodos architektūrą?
– Mano patirtis šiame lauke labai trumpa, todėl galiu pasidalinti tik pirminiais įspūdžiais. Visas darbo procesas yra daugiabalsis kūrybinis uždavinys. Svarbu ne tik aiškiai suvokti savo rolę jame, nes yra ne vienas autorius, bet taip pat privaloma gerbti ir išmokti išgirsti visų pozicijas. Nes viską reikės suderinti su atskirų darbų menininkais, kuratoriais ir su parodą įgyvendinančiais meistrais. Architektūros pasaulis šiai užduočiai ne itin paruošia.
Architektas turėtų pateikti galimų sprendimų paletę ir labai aiškiai pristatyti kokį efektą jie suteiks meno kūriniui, jo sąsajai su kitais darbais ir bendrai kompozicijai. Itin svarbi yra erdvinės kompozicijos mintis ir strategija, kuri seka paskui kuratorių iškeltas parodos idėjas. Daug galvojau bandydamas suvokti kiekvieno darbo erdvinius poreikius, kokios atmosferos jie reikalauja, kokio santykio menininkai savo darbais siekia su žiūrovais, kiek ilgai į meno kūrinius bus žiūrima, tai bus daroma pavieniui ar grupėje. Atsakymai į šiuos klausimus buvo atspirties taškai, padedantys kartu su kuratorėmis kurti darnią parodos visumą. Svarbu paminėti ir artimą bendradarbiavimą su parodą įgyvendinančia komanda, kurios žinios, meistrystė ir lankstumas yra neįkainojamas.
– ŠMC kuratorės įvardija, kad ši paroda yra apie laiką, pabaigą, pradžią, tranzitą ir kaitą. Kaip tai atsispindi architektūroje?
– Laikas – tai viena iš temų, nuo kurios pradėjome savo darbą ir kurią jau minėjau, kaip svarbų veiksnį mano profesijoje. Kuratorėms trumpai pristačiau apie ką galvoju dirbdamas kraštovaizdžio architektu. Pabandžiau įsivaizduoti, kaip visa tai galėtų veikti kuriant parodos architektūrą. Šalia ekologijos, daugiarūšių santykių ir kitų temų buvo ir laikas, tiksliau skirtingai einantys laikai, judėjimas ir greičiai. Dirbant su kraštovaizdžiu, gyva ir mineraline gamta, turime galvoti ir suderinti skirtingais greičiais bėgantį laiką. Pradedant nuo kapitalistinio spaudimo jau rytoj nešti pelną, nekantrios politinės būtinybės kuo greičiau užsidirbti populiarumo taškų iki lėto medžių augimo, natūralaus dirvožemio formavimosi ar dar lėtesnių geologinių sluoksniavimosi procesų. Panašiai galvojau ir apie parodos kūrinius. Kiekvienas taip pat turi savo laiką, prašosi skirtingos trukmės žiūrovo dėmesio ir užmezga vis kitokį santykį su juo.
– Kuo artimas ir kuo skiriasi darbas kuriant parodos ir kraštovaizdžio architektūrą?
– Projektuodamas parodą „Galva pilna minčių“ galvojau apie parką, viešąsias miesto erdves. Tokiu būdu bandžiau įdarbinti savo žinias bei kūrybinius įgūdžius ir radau daug bendrumo. Galvojau apie skirtingas įvairių parodos elementų tarpusavio sąsajas, jų santykį su ŠMC architektūra, miestu už lango. Didžiosios salės erdvėje atskiri darbai išdėstyti organiškai, tačiau ši dinamiška kompozicija tampa kiek formalesne salės pakraščiuose. Tai kiek panašu kai natūralus medžių išsidėstymas parke surenkamas į griežtesnes alėjas ties parko pakraščiais esančiomis gatvėmis. Arba – parodoje pilna vis kitokį pojūtį kuriančių erdvių. Į vienus darbus žiūrima dideliu atstumu, kitus stebi žymiai privačiau, tarp kitų reikia pravinguriuoti, o dar kiti atsiskleidžia tik iš tam tikro taško. Kaip ir patiriant kraštovaizdį. O skirtumais galėčiau įvardinti realizacijos laiką, bendradarbiavimo procesą ir santykį su parodą įgyvendinančia komanda. Daug išmokau, ką galėsiu pritaikyti savo darbe lavindamas kūrybinį jautrumą anksčiau ne įvertintiems niuansams. Tarkime garsui – iki šiol darbe beveik apie tai negalvojau.
Šiuolaikinio meno centre (ŠMC) veikiančią parodą „Galva su daug minčių“ galite išvysti iki gegužės 31 dienos.
