Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2020 09 04, 14:58

Materialūs pasakojimai. Gamtos archyvai mums primena apie žmonių konfliktus

Architektūros fondo kuruojamoje programoje „Building Narratives“ (liet. Materialūs pasakojimai) dalyvaujantis „Un-war Space Lab“ kolektyvas iš Bosnijos ir Hercegovinos tiria pokario miestų ir kraštovaizdžių transformacijas. Architektė Armina Pilav, užsiimdama moksliniu darbu ir praktika, analizuoja destrukcinius procesus ir jų pasekmes. Archeologas Damiras Ugljenas domisi kraštovaizdžio ir kosmoso tyrimais, taip pat mėgina perprasti žmonių santykius su vietomis ir daiktais, svarsto, kaip, laikui bėgant, jie keičiasi.
Un-war Space Lab kolektyvas demilitarizuotuose tuneliose Brač saloje Kroatijoje
Un-war Space Lab kolektyvas demilitarizuotuose tuneliose Brač saloje Kroatijoje / Daria Metelko nuotr.

Kino kūrėja Karla Crnčevič pastaruoju metu tyrinėja vaizdų kūrimą įvairių kontekstų raidos sąlygomis. Architektas Jonas Langbeinas daugiausia dėmesio skiria militarizuotų ar kitaip paveiktų kraštovaizdžių tyrimams, ir bando rasti naujų produktyvių būdų, kaip su jais dirbti. Įgyvendindami meninį projektą „Baltic Logs“ (liet. Baltijos rąstai) jie tiria, kaip Rūdininkų girios identitetą ir ekologiją veikia nuo sovietmečio laikų ten esantys kariniai poligonai. Su kūrėjais, „Future Architecture“ platformos dalyviais, kalbasi kraštovaizdžio architektė, menininkė Sigita Simona Paplauskaitė.

Kada pirmą kartą susidomėjote studijomis apie karo paveiktą aplinką ir kodėl?

Armina Pilav: Pradėjau tirti pokario miestą, kai studijavau architektūrą Sarajeve ir 2005–2006 m. savo baigiamajam projektui rinkau ir žymėjau visas karo nuniokotas pramonės vietas. Vėliau stažavausi Olandijoje, Eindhovene, kur sužinojau apie visiškai kitokį postindustrinių pastatų regeneracijos procesą. Jis buvo kur kas labiau orientuotas į kultūrą ir dizainą. Grįžusi į savo šalį ir norėdama tirti pramoninį paveldą turėjau pritaikyti šį europietišką postindustrinio paveldo entuziazmą pokario situacijai. Juk čia viskas labai skyrėsi. Kai kurie apleisti pastatai vis dar tokios pačios būklės, kokie buvo ir 2005–2006 m. Doktorantūros studijų metu taip pat analizavau karo paveiktus miestus.

Iztok Dimc nuotr./Armina Pilav
Iztok Dimc nuotr./Armina Pilav

Man buvo svarbu sutelkti dėmesį į tai, kaip pasakojimus apie miestus formuoja patys gyventojai, ne bendroji karo istorija, patvirtinta vyriausybių. Man atrodo, kad ją reikėtų dar kartą išanalizuoti, kai geriau suprasime karo procesus ir tam tikrus pokyčius. Vertinga šiomis temomis diskutuoti su kitomis taikos siekiančiomis institucijomis, tokiomis, kaip Jungtinės Tautos, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO). Nuolatinis konflikto kurstymas per istoriją ir pasakojimus visiškai nepadeda žmonėms, tiesiogiai nukentėjusiesiems nuo smurto.

Žinote, karo tema yra labai patraukli ir labai lengva rasti temą, kurią norisi ištirti. Dirbant iš architekto ar kitos su erdviniu suvokimu susijusios disciplinos perspektyvos galima greitai pajausti, kad neturime pakankamai įrankių ir metodikos karo ar pokario miestams tirti. Tai suvokusi pradėjau gilintis į filmus, fotografiją, analizuoti radijo archyvus... Daug išmokau ir peržvelgusi įvairius duomenų šaltinius, tiesiogiai nesusijusius su architektūra, kuriuos vėliau bandžiau integruoti į erdvės tyrimus.

„Un-war Space Lab“ gimė, kai sužinojau apie „un-war“ sąvoką iš Krzysztofo Wodiczko, Niujorke įsikūrusio Lenkijos menininko, kuris ilgą laiką dėstė Masačusetso technologijos institute ir dabar dėsto Harvardo universite. Jo požiūris yra labai konceptualus, daugiausia dėmesio jis skiria meninei praktikai. Man asmeniškai yra įdomiau susikurti erdvę, kuri leistų kitaip pažiūrėti į klausimą, kaip tvarkytis su karo pasekmėmis. Pagrindinis mano veiklos uždavinys – smurtą perkeisti į kitą formą. Siekiant šio tikslo svarbu atsisakyti seniai išmoktų buvimo ir veiklos būdų, įsigilinti į „degrowth“ ar „unlearning“ temas ir kitas naujas idėjas, kurių atsiranda mūsų visuomenėje.

Kaip gimė „Baltic Logs“ projektas?

Armina: Praėjusiais metais vykusiame „Future Architecture“ platformos susitikime Liublianoje aš trumpai pasikalbėjau su Sandra Šlepikaite ir Indre Ruseckaite iš Architektūros fondo. Jos jau žinojo apie mano darbus, nes aš prisidėjau prie Lietuvos paviljono Venecijos bienalėje renginių 2018 m., ir pakvietė mane prisijungti prie „Building Narratives“ programos. Vėliau su Ilona Jurkonyte, kino tyrėja ir kuratore, aptarėme, kokias temas ar problemas, susijusias su destrukcija ir karo istorija, reikėtų spręsti Lietuvoje. Mus sudomino tai, kaip buvo ir yra naikinami miškai, norint įrengti karinius poligonus. Šiuo metu tiriame Rūdininkų girios gamtinius ir karinius poligonus.

Karla Crnčević: Gaila, kad dėl dabartinių kelionių apribojimų didžiąją dalį informacijos surenkame naršydami po virtualius archyvus internetu, neturime progos apsilankyti realiose vietose, todėl šiame etape nusprendėme tyrimą susieti su bendros karinės infrastruktūros tyrimu ir palyginti situaciją su Bračo sala, kurioje esame apsistoję dabar.

Asmeninio archyvo nuotr./Karla Crnčević
Asmeninio archyvo nuotr./Karla Crnčević

Armina: Čia tiriame jūrinius tunelius, pastatytus 1979 m., siekiant paslėpti Kroatijos karinius laivus nuo galimų užpuolimų karinių nesutarimų su buvusia Jugoslavija metu.

Karla: Diskutuojame apie tai, kaip tokios infrastruktūros keičiasi. Pavyzdžiui, dabar šiuose tuneliuose vasarą gyvena žvejų bendruomenės, todėl ir pasakojimų apie šią vietą kontekstas yra kitoks.

Armina: Tai puikus pokarinių vietų demilitarizacijos ir turizmo plėtros pavyzdys. Lietuvos atveju yra kitaip, nes militarizacija yra nuolatinis procesas, atsiranda vis naujų karinių bazių.

Jonas Langbeinas: Pradėjus braižyti esamų ir buvusių karinių bazių žemėlapį pasirodė, kad dauguma šalies teritorijų kažkada buvo militarizuotos. Ko gero, kai kurios iš šių vietų vėl yra gyvenamos, pasikeitė jų paskirtis, vis dėlto militarizuotos teritorijos žemėlapyje užėmė milžiniškus plotus. Šiame kūrybiniame etape kartografija yra vienas iš būdų, kuriais mėginame brėžti paraleles su militarizuotos infrastruktūros situacija Kroatijoje.

Asmeninio archyvo nuotr./Jonas Langbein
Asmeninio archyvo nuotr./Jonas Langbein

Kaip nauji pasakojimai apie vietą keičia mūsų suvokimą apie ją?

Karla: Kai Armina pristatė savo tyrimą apie Sarajevą „Unseen“ festivalyje Kroatijoje, man pasirodė įdomus ne tik prisiminimų kuravimo fenomenas, bet ir būdas juos eksponuoti. Šiuo atveju dėmesys buvo sutelktas į tai, kaip žmonės karo metu gyveno, o ne kaip mirė. Tikiu, kad ši mintis padėjo bent kiek pakeisti parodos lankytojų požiūrį į šį laikotarpį ir tai, kaip jie jaučiasi dabar, išgyvenę šį karą.

Manau, kad darbas su atmintimi nėra lengva užduotis, todėl reikia nuolatos atnaujinti tyrimus ir nepamiršti, kad atmintis pati savaime yra procesas, nes prisiminimai nuolat keičiasi.

Damir Ugljen: Jau porą metų vykdome projektą Mostare. Aš ten užaugau ir išgyvenau karą, taigi man gerai pažįstamas vietos kontekstas, žmonės, žinau, kaip mes tada gyvenome. Kai sutikau Arminą ir pradėjome galvoti apie galimas tyrimo temas, nusprendėme sutelkti dėmesį į upę, nes ji eina per visą miestą ir yra kultūriškai bei istoriškai labai jam svarbi, tačiau apleista ir suniokota pačių žmonių. 1992–1993 m. sugriovus visus tiltus, upė vėl tapo skiriamąja linija tarp dviejų krantų. Žmonės ėmėsi savarankiškai atstatinėti tiltus. Mums tai pasirodė esąs įdomus architektūrinis fenomenas, kurį ir pradėjome analizuoti. Kadangi esu archeologas, tyrinėjantis objektus po vandeniu, mane iš karto suintrigavo tai, kad upėje galėjo likti visų šių tiltų griuvėsių, todėl nusprendžiau patikrinti jos dugną. Tik vėliau pradėjome plačiau žvelgti į miesto aplinką ir kraštovaizdį, visus sugriautus ir apleistus pastatus.

Asmeninio archyvo nuotr./Damir Ugljen
Asmeninio archyvo nuotr./Damir Ugljen

Manau, kad darbas su atmintimi nėra lengva užduotis, todėl reikia nuolatos atnaujinti tyrimus ir nepamiršti, kad atmintis pati savaime yra procesas, nes prisiminimai nuolat keičiasi. Negalime jos nei akimirksniu ištaisyti, nei užšaldyti. Tai dokumentavome tam tikru laikotarpiu, todėl dabar, galbūt,reikėtų sugrįžti į tam tikras vietas ir pabandyti suvokti, kaip šiose vietose gyvena kitos kartos ir kaip jos interpretuoja prisiminimus, paveldėtus iš savo tėvų ar vyresnių kartų.

Armina: Kažkuriuo momentu, kai filmavome Naretvos upę Mostare, man kilo klausimas, ar tik nebus dauguma šių skeveldrų jau nuplaukusių į tolį. Tada Damiras pasakė: „Gal taip tik geriau“. Tikrai, tai palieka daugiau dinamikos ir savotiško prisiminimų tekėjimo.

Dabar dirbame prie naujo projekto „Plants Pedadogies“, kuriuo siekiame tirti laukinius augalus ir naujas augalų rūšis, kurios atsiranda upių pakrantėse dėl neteisėtai į upę nuleidžiamų nuotekų. Šie augalai atrodo gražiai, bet tas grožis neleidžia įsisąmoninti upės ekologijos sunaikinimo. Tai – politinis klausimas ir grožis yra šios upės problema. Mes bandome išsiaiškinti, kaip šie invaziniai augalai elgiasi ir ką mes šioje situacijoje galime padaryti. Žinote, palei Naretvos upę galite rasti augančių pomidorų, kopūstų, figmedžių... Visų augalų, kurie sodinami gyvenvietėse.

Damiras: Augalų biologinė įvairovė taip pat yra svarbus šio Mostaro kultūrinio konteksto segmentas, po karo ilgainiui jis tikriausiai tapo tik turtingesnis. Vis dėlto, tai laikina ekologija, ypač gaji aplink kanalizacijos vamzdžius.

Kaip pasirenkate įrankius savo patirtims fiksuoti? Ar vadovaujatės iš anksto apibrėžta metodika, ar pritaikote ją konkretiems kontekstams?

Armina: Yra daug medžiagos, kurią reikia apdoroti, bet tai iš tikrųjų yra gerai, nes mūsų kolektyvą sudaro skirtingų sričių specialistai. „Un-war Space Lab“ pritaiko tarpdisciplininių tyrimų ir reprezentacijos metodus, jie yra labai lankstūs. Sunku patikėti, tačiau mūsų veikla yra labai intuityvi. Dažniausiai pradedame nuo pasirinktos temos ir laikui bėgant ji natūraliai plėtojama.

Karla: Manau, kad šis darbas yra glaudžiai susijęs su komunikacija, siekiama sujungti skirtingas medžiagas su skirtingais mąstymo būdais. Juos jungti galima užsiimant skirtingomis veiklomis – augalų rinkimu herbariumui, garso ar vaizdo įrašymu, pokalbiais su bendruomene... Postprodukcija taip pat suteikia naujų įžvalgų, nes turime susitarti, kaip šias žinias pristatyti ir paaiškinti.

Įvairūs darbo įrankiai padeda atrasti naujų jungčių. Pavyzdžiui, vykdydami Viduržemio ir Baltijos šalių projektą, atradome netikėtą ryšį. Tai – mažos žuvėdros, kurios keliauja iš Baltijos į Viduržemio jūros regioną, vasaroti pietinėje Bračo salos dalyje.

Armina: Gal taip atsitinka todėl, kad kiekvienas sykiu analizuojame skirtingas temas. Pavyzdžiui, „Baltic Logs“ projekte Damiras tyrinėja vietovės florą, fauną ir mitologiją.

Damiras: Stengiamės po truputį kontekstualizuoti vietas istoriškai, kultūriškai, suprasti, kaip lietuviai yra susiję su miškais ir ką jiems jie reiškia, net metafiziškai. Bandome analizuoti Rūdininkų mišką ir jo militarizaciją nuo sovietmečio laikotarpio iki dabar per šias prizmes.

Karla: Mums svarbu susitikti su žmonėmis, klausytis jų nuomonės apie tam tikras vietas, kurias mes tyrinėjame. Tai labai padeda ne tik materialiems, bet ir psichologiniams prisiminimams atkurti, tiriama vietovė geriau pažįstama.

Armina: Turime surinkti daug informacijos prieš nuspręsdami, kokią temą pasirinkti.

Karo paveiktos teritorijos neretai tampa populiariomis turistų pamėgtomis vietomis. Kaip jums atrodo, kiek destrukcijoje esama grožio?

Damiras: Viskas priklauso nuo perspektyvos. Kai atvyksti iš šalies, kuri per karą buvo visiškai sunaikinta, ir pamatai griuvėsių sužavėtus žmones, sunku tai suprasti. Gatvės menas, nuolat bandantis atgaivinti apleistas vietas, mano požiūriu tampa problemiškas, nes nekreipia pakankamai dėmesio į tai, ką tam tikros vietos reiškia vietiniams žmonėms, nukentėjusiems nuo karo. Griuvėsiai yra tam tikros kolektyvinės vietos atminties dalis. Kaip galime vietiniams padėti suprasti jų santykį su sunaikinta vieta? Taigi, grožio sąvoka tokiame kontekste yra gana sudėtinga.

Armina: Aš nemanau, kad griovimas yra gražus. Ko gero, tai priklauso nuo požiūrio. Kai atsiduriu sunaikintoje vietoje, man labai smalsu ir įdomu patyrinėti vietos pokyčius. Jei apie destrukciją galvočiau kaip apie gražų elementą, tikriausiai norėčiau vietas padaryti gražesnes nei anksčiau, užuot siekusi suprasti pačią esmę. Todėl bandyti suvokti tokį grožį gali būti pavojinga.

Jonas: Manau, kad tai vienaip ar kitaip yra susiję su destrukcijos kilme, nes ji gali pakeisti prasmę. Kai kurie rezultatai gali būti vienodi, tačiau jų istorijos gali skirtis. Pavyzdžiui, mes atradome, kad Rūdininkų girioje esama augalų, kuriems reikia gaisro, kad jie atsinaujintų ir augtų toliau. Tokie gaisrai gali kilti ir dėl bombardavimo, tačiau dėl to pats bombardavimo veiksmas netampa nei geras, nei gražus.

Ar pilietinė atsakomybė prieš aplinką yra viena iš temų, kurias norite pristatyti savo darbais, ar savo veiklą greičiau laikote vietos atminties archeologija?

Armina: Mūsų darbai greičiau yra susiję su aplinkosaugos ir šiuolaikinės ekologijos sąmoningumo skatinimu. Aš labai daug mokausi apie visus šiuos procesus, taip pat daug gilinuosi į literatūrą apie antropoceno, postantropoceno teorijas, ir man gera tokio pobūdžio tekstus susieti su esamomis vietomis, galvoti apie naujas rūšis ir apie tai, kaip darvinizmo teorija šiame kontekste tampa nebeaktuali. Mūsų aplinkoje vyksta nauji procesai. Tam tikru momentu turėsime keisti tradicinę pedagogiką ir mokymą. Jei nerasime tinkamų galimybių, rizikuojame pasilikti patriarchalinėje mokymosi ir žinių standartizavimo sistemoje.

Jonas: Manau, kad svarbu siekti geriau suprasti ekologijos kompleksiškumą, tai, kaip augalai, gyvūnai, žemė, žmonės kartu veikia. Vykstant tam tikriems destruktyviems procesams vėl atsiranda naujų ekologijų, turėtume domėtis šiais pokyčiais.

Ar gali meniniai tyrimai pakeisti požiūrį į aplinkos ir aplinkosaugos klausimus?

Damiras: Meninis darbas bet kuriuo atveju yra įtakingas vien dėl to, kad pateikia naują požiūrį į senas problemas, atveria naujų erdvių, leidžia dalytis įvairesniais požiūriais ir interpretacijomis. Šių problemų neįmanoma išspręsti greitai. Manau, kad sutelkę dėmesį į augalus ir gyvūnus ir į tai, kokią įtaką jiems daro karinės intervencijos, mes bet kuriuo atveju atveriame erdvę diskusijoms. Visos diskusijos, galiausiai, yra produktyvios.

Armina: Labai ambicinga galvoti apie didelį poveikį, tačiau niekada negali žinoti, kokia linkme pakryps tyrimai, vykdomi, remiantis mūsų veiklos rezultatais.

Labai apgailestaujame, kad dar nebuvome Lietuvoje, žinome, kad tai išties galėtų pakeisti mūsų supratimą. Šiuo metu tyrinėjame archyvus, žiūrime filmus, skaitome literatūrą ir laukiame, kol galėsime atvykti į Lietuvą. Planuojame parengti pagrindinį projekto siužetą, pirmiausia nesilaikydami chronologinės tvarkos, ir rasti keletą išeities taškų savo argumentams pateikti. Taip pat, esame be galo dėkingi lietuvių tyrėjai ir kino kuratorei Ilonai Jurkonytei, kuri mums padeda geriau suprasti vietos specifiką.

Kaip manote, kaip ateityje galėtume spręsti problemas, susijusias su besaikiu aplinkos išnaudojimu?

Armina: Aš manau, kad problema iškilo tada, kai žmonės ėmė save vertinti kaip prigimtinę gamtą, o gamtą – kaip išteklius, kuriuos nuolat naudojame savo tikslams. Didžiausi pokyčiai, matyt, įvyko pramonės revoliucijos laikotarpiu ir per Pirmąjį pasaulinį karą, sukėlusį didelę smurto bangą pasaulyje, kai pradėta ieškoti inovatyvių naikinimo technologijų ir vis labiau investuojama į karybos sritį.

Karla: Kai kurie žmonės yra arčiau gamtos, todėl manau, kad tai susiję su klasių, kolonijinės kultūros ir verslo klausimas. Kariniai poligonai pratyboms, pavyzdžiui, yra susiję ne tiek su pačiu karu, kiek su jo pramone. Mes neįsisąmoniname, kokie esame privilegijuoti, galėdami interpretuoti destrukcinius procesus ir apie juos diskutuoti, kai tuo pačiu metu nemažai žmonių yra arti karo realybės.

Aš manau, kad gamta taip pat yra žiauri ir moka naikinti įvairiais būdais.

Damiras: Atėjo laikas veikti, o mūsų mąstymo radikalėjimas yra ateities dalis. Pagal visą aplinkosaugos politiką turėtume saugoti planetą, tačiau nežinome, ką ir dėl ko saugome. Savo veikla stengiamės atverti akis ir skatinti gyventi išvien su mus supančia aplinka, su kuria nuolat susiduriame, ugdyti supratimą apie gamtos svarbą. Kaip anksčiau minėjo Armina, mes esame šios prigimties dalis, turėtume nustoti mąstyti 18 a. pabaigos dichotomijomis, atskiriant kultūrą ir gamtą. Privalome iš naujo susivienyti ir bandyti gyventi kartu. Mes išnaudojame gamtą, bet ji taip pat išnaudoja ir mus. Neromantizuokime tobulo sinchroniškumo su gamtos ramybe. Aš manau, kad gamta taip pat yra žiauri ir moka naikinti įvairiais būdais. Mes, žmonės, negalime mažinti stichinių katastrofų skaičiaus, mes tiesiog turime pradėti pagarbiai elgtis su savo aplinka ir prie jos prisitaikyti.

Materialiųjų pasakojimų programoje Lietuvoje jūs dalyvaujate kaip „Future Architecture“ platformos kūrėjai. Kokie, jūsų nuomone, yra šios platformos tikslai ir kodėl nusprendėte dalyvauti platformos programoje?

Armina: Gerokai nustebau atradusi tiek puikių projektų ir idėjų, kurias jungia viena platforma. Apsilankiusi platformos susitikime supratau, kad tai yra gana gera bendradarbiavimo ir komunikacijos platforma erdves tyrinėjantiems žmonėms. Mums tai – labai naudinga patirtis, padėjusi atrasti naujų temų, susijusių su destrukciniais procesais Europoje.

Manau, kad „Future Architecture“ platforma turi nemažai potencialo prisidėti prie naujų mąstymo apie architektūrą formų aktualizavimo ir informacijos apie jas sklaidos. Ši profesija suvokiama pernelyg siauriai, dažnai jaučiu, kad studentai nelaiko manęs architekte, tačiau aš esu architektė, tiesiog apie erdvę ir jos kaitos procesus mąstau kiek kitaip.

Projektas „Baltic Logs“ yra Architektūros fondo programos „Building Narratives“ (liet. Materialūs pasakojimai) ir „Future Architecture“ platformos dalis. Programą kofinansuoja Europos Sąjungos programa „Kūrybiška Europa“. Strateginis partneris – Lietuvos kultūros taryba.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Partnerio turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą