– Sveikatos sektoriaus ir meno veiklų simbiozė apskritai nėra labai senas reiškinys, tačiau kaip jis vystėsi Lietuvoje? Ar esame linkę apie tokius procesus daugiau kalbėti negu efektyviai vykdyti projektus?
Roma: Projekto „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ metu šioje srityje vyko pirmoji didelė iniciatyva – „Meno teritorija“ („Mano teritorija“). Tai buvo vienas iš meno edukacijai skirtų projektų, kuriame dalyvaujantys menininkai kūrė Vilniaus vaikų ligoninėje. Tuo metu įsitikinau, kad Lietuvoje šiame lauke yra daug nežinomųjų. Šio projekto rėmuose surengėme konferenciją ir diskusiją Seime. Buvo sukurta tarpžinybinė grupė. Ėmė ryškėti dvi veiklos kryptys: menas sveikatai (angl. art for health) ir menų terapija. Darbo grupė rekomendavo, jog reikia pradėti profesinį meno terapeutų mokymą, bet tik 2014-aisiais Sveikatos apsaugos ministerija patvirtino Profesinių kvalifikacinių reikalavimų meno terapeutui aprašą. Greičiausiai ilgai užtrukę formalūs menų terapijos reglamentavimo procesai galėjo įvelti painiavą tarp šių dviejų sričių.
Mantas: Bet net jei šiuo metu viskas yra reglamentuota, daugumoje meno sveikatai skirtų projektų prasprūsta veiklos, kuriomis siekiama terapinio poveikio. Atrodo, kad žodis „terapija“ suteiks paraiškai daugiau svorio nei bendras darbo procesas ar baigtinio kūrinio sukūrimas. Pastebiu, kad prie to prisideda ir visuomenės požiūris į menininką, menas terapiniame kontekste savaime vertinamas labiau nei menas kaip saviraiškos priemone.
– Paminėjote dvi išryškėjusias veiklos sritis. Galbūt galėtumėte apibrėžti esmines ypatybes skiriančias meną sveikatai nuo meno terapijos?
Mantas: Šios dvi sritys dažnai vis dar painiojamos. Kalbant apie dailės terapiją, šios praktikos įsibėgėja, ima rastis ligoninėse ir psichosocialinės reabilitacijos centruose. Dirbant sveikatos priežiūros srityje, svarbu susipažinti su kliento anamneze, kiekvienam užsiėmimui turėti tikslą, išmanyti grupes dinamika. Štai kad ir kartu su pacientais neriant šį nėrinį – siekiu, kad žmogus socializuotųsi grupėje, kad lavintu smulkiąją motorika. Vertinu, kaip jis sugeba atsakyti į klausimus ir palaikyti pokalbį. Terapeutas tėra proceso stebėtojas, moderatorius, o meno sveikatai atveju, menininkas kuria kartu, jam svarbus rezultatas.
Roma: Taip, ribos praktikoje vis dar neaiškios. Dailės ar muzikos terapija yra sveikatos apsaugos ir priežiūros srities dalykas. Tai profesionali veikla, kuriai reikalingas specialus išsilavinimas. Tuo metu, kai menininkas ateina į bendruomenę, bendradarbiauja su ligoninėmis, dirba su socialiai jautriomis grupėmis, jis galvoja apie meno procesą, kokį meno kūrinį sukurs įtraukdamas dalyvius. Menininkas neturi gilintis į tuos dalykus, apie kuriuos kalbėjo Mantas. Žinoma, jis privalo valdyti procesą, turi suvokti, su kuo ir kodėl dirba, ypač jei dirba su socialiai jautriomis grupėmis.
Tačiau čia ryškėja dar viena ypatybė – tarp elitinio ir mėgėjų meno dar nėra susiformavusio storo tarpinio sluoksnio, atsirandančio menininkui dirbant su bendruomenėmis, tokio, kurį taip pat laikytume profesionalia veikla. Studijuojant anglakalbę literatūrą terminai community art ar participatory art yra įprasti, tačiau Lietuvoje dalyvaujamasis, bendruomenių ar bendruomeninis menas dar nėra nusistovėję ar įsitvirtinę terminai.
– Ar po profesijos reglamentavimo galima kalbėti apie pokyčius meno terapijoje? Ar pagaliau ji suprantama kaip lygiavertė sveikatinimo praktika?
Mantas: Įtampa vis dar egzistuoja. Dailes terapeutu gali dirbti žmogus, baigęs menus ir dvejus metus pastudijavęs magistrantūroje. Dauguma psichoterapeutų ir psichiatrų piktinasi, kad tam, jog jie įgytų šią profesiją reikėjo mokytis vienuolika metų. Iki lygiavertiškumo pripažinimo dar turės praeiti laiko. Be to, tai labai priklauso nuo darbo vietos. Hospitalizacija ir medikamentinis gydymas vis dar iškeliami į pirmą vietą.
Roma: Procesas nėra stabilus ir nuoseklus, nėra sisteminio pokyčio. Mūsų sveikatos sistemoje neįvyko esminių pokyčių, kad menininkai būtų integruoti. Kalbu ne apie vienkartinius projektus, bet apie dalyvavimą pirminiame psichikos sveikatos gydymo etape, kai žmogus galbūt dar nėra didelis ligonis, kai ima ryškėti pirminės indikacijos. Vis dar nėra įprasta išrašyti meno receptą, kad žmogus nueitų į tokį užsiėmimą. To sistemoje nėra. Nepasislinkome nuo medikalizuoto požiūrio. Kitą vertus, tikriausiai girdėjote, kad visi gimstame kūrybingi, bet nekūrybiškumo esame išmokomi, gal skirtinguose gyvenimo etapuose puoselėjamas ir lavinamas kūrybiškumas leistų išvengti didesnių sveikatos problemų?
– Mantai, Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centre dailės terapeutu dirbi jau aštuonerius metus, o šį, kartu su pacientais sukurtą nėrinį būtų galima laikyti savotišku meno kūriniu. Ar lengva įtikinti pacientus, kad tokia veikla prasminga ir naudinga? Ar įmanoma fiksuoti dailės terapijos poveikį?
Mantas: Ši idėja kilo magistrantūros studijų metu Vilniaus dailės akademijoje. Pradėjęs nėrinį net negalvojau apie jį kaip apie meno kūrinį, veikiau, kaip apie priemonę padėsiančią magistrinio darbo tyrime. Tuo, kuo jis tapo yra daugybės nėrimo terapijos grupės lankytojų nuopelnas. Pernai tarptautinėje tekstilės bienalėje už jį net gavome specialų diplomą. Vis dėlto, tiesiog meno kūrinio kūrimas, ko gero, turi tik kūrybinio proceso naudą, baigtinio rezultato džiaugsmą, tuo metu dailės terapijoje labai svarbi analizė, aptarimas.
Dirbant ligoninėje supranti, kad ten esantys žmonės kiekvieną intervenciją priima kaip pagalbą. Sudėtingiau tiems, kurie anksčiau nėra darę nieko panašaus. Atėjęs į nėrimo terapijos užsiėmimą žmogus išsirenka siūlų spalvą pagal nuotaiką, bet kada gali ją keisti. Paklausiu jo, su kuo jam ta spalva asocijuojasi, ar jis ją pasirinko atsitiktinai, ar galvojo. Daugumai pacientų būdinga tokia būsena, kai jie nesugeba būti čia ir dabar, yra išsiblaškę ar pasinėrę į vidinę gelmę, tad pasikartojantys nėrimo judesiai, aiški užsiėmimo struktūra, leidžia būti čia ir dabar, pajusti aplinką būnant grupėje, lavina koncentraciją..
Taikant dailės terapiją po kelių užsiėmimų pamatai, kokia priemonė geriausiai padėtų žmogui atsiverti. Pavyzdžiui, tam, kuriam sunku užfiksuoti kasdienybės smulkmenas, sunku susikoncentruoti, galbūt gali padėti jų fiksavimas, tuomet pasitelkiama fotografija. Nors daug kas priklauso nuo pacientų emocinės būsenos, pastebiu, kad po užsiėmimo jų nuotaika pagerėja. Žinoma, dailės terapijos poveikį pamatuoti gan sunku. Nors poveikio tyrimų būta, tačiau vis dar kalbama apie išsamesnių ir moksliškai pagrįstų tyrimų būtinybę.
Roma: Vienas iš labai svarbių dalykų šioje srityje yra tai, jog visos panašios veiklos turi būti vykdomos su didele atsakomybe. Trumpalaikiai susitikimai jautresnėms grupėms gali suveikti priešingai, žmonės pasijunta dar labiau nebereikalingi, kai vienkartinis projektas baigiasi. Juk gerdamas vaistus nuo vienos tabletės nepasveiksi, turi jas gerti nurodytą laiką. Taip pat yra ir su menu pasitelkiamu sveikatinimui. Kelių mėnesių tam nepakanka, poveikio nepamatysi. Juk poveikis atsiranda ne tik per patį meno specifiškumą, bet ir per socialinį ryšį, kurio sukūrimui reikia laiko.
– Akivaizdu, kad vienas bendruomenes į tokias meno ir sveikatos veiklas įtraukti daug paprasčiau nei kitas, nes jų pasiekiamumą lemią jų aplinka. Tačiau kokie barjerai vis dar egzistuoja? Kokius žmones ir kokias bendruomenes vis dar sunkiausia pasiekti?
Roma: Jei skirstytume aplinkas vadybiniu požiūriu, vienos jų yra institucinės, kitos – neinstitucinės. Kitaip tariant, bendruomenės esančios savo natūralioje aplinkoje ir žmonės esantys ligoninėse, senelių namuose, kalėjimuose, socializacijos centruose, ten, kur egzistuoja tam tikros nustatytos taisyklės. Tad tokioje aplinkoje ne tik žmonės turi jų laikytis, bet ir menininkas turi prisitaikyti, galvodamas kaip tokiomis sąlygomis meną ir kūrybos procesą įterpti. Juk čia bendrą kalbą turi rasti dvi kone priešingos disciplinos. Pastebiu, kad tokį sutarimą randame ne visuomet, barjerų dar yra.
Pasaulyje yra daug gerų pavyzdžių, kai kūrybinėmis priemonėmis į bendrą institucinės aplinkos gerinimą įtraukiamos įvairios personalo grandys, ne tik pacientai. Tai padeda pakelti net ir nesergančių žmonių savivertę. Kur kas didesnis iššūkis pasiekti vienišus senyvus žmones. Čia dar matau didelę spragą.
„Menas socialiniams pokyčiams“ – iniciatyva, skirta plėtoti socialiai įtraukiančių menų lauką ir suteikti matomumą jo atstovams, kuriantiems Lietuvoje kartu su įvairiomis gyventojų grupėmis. Iniciatoriai: Britų Taryba ir miesto žaidimų ir tyrimų laboratorija „Laimikis.lt“.
