Dabar populiaru
Publikuota: 2018 lapkričio 28d. 14:01

Meno erdvė: Virginijaus Viningo solinės džiazo variacijos

Tapytojas Virginijus Viningas
Lilijos Valatkienės nuotr. / Tapytojas Virginijus Viningas

Tęsiame mūsų kultūrinį maršrutą po dailininkų dirbtuves. Prieš gražiausias žiemos šventes parinkau jums specialiai kelionę į Klaipėdą, pas vieną ryškiausių šiuolaikinių ekspresionistų, emocijų ir siautulingos tapybos meistrą Virginijų Viningą. Dirbtuves jis nuomojasi pragmatizmo kupiname didmeninių bazių rajone. Čia nuolat zuja krovinių gabentojai. Kraunami baldai, automobilių detalės, gėrimai, maistas. Dabar čia mandarinų metas. Artėja Kalėdos.

Bet atvykau čia ne dėl mandarinų. Dailininkas Virginijus Viningas neseniai sukūrė paveikslą, kuris priartino mane prie demiurgo sąvokos. Keliaukime ir viską išsiaiškinsime paeiliui.

Nieko nereikalingo

Virginijaus Viningo dirbtuvių plotas apie 45 kvadratiniai metrai. Nei daug, nei mažai. Aplankiau per pusšimtį dailininkų studijų, tad pastaroji – viena didesnių. Erdvesnė ji atrodo dar ir todėl, kad neužgriozdinta jokiais baldais. Ir paveikslų čia nedaug. Yra keletas darbų, ką tik grįžusių iš parodos. Ant grindų mėtosi eskizų sąsiuvinis, pieštukai, kampe sukrauti dažų kibirai, dideli teptukai ir naujos drobės. Susirandame sukrypusias kėdes. Viena dvikojė. Man kaip svečiui atitenka geriausia.

O kur paveikslai?

„Parodose, - sako dailininkas. – Dalis nebegrįš, nes jau turi naujus šeimininkus.“

Lilijos Valatkienės nuotr./V.Viningo paroda Vilniuje, dailininkų sąjungos galerijoje
Lilijos Valatkienės nuotr./V.Viningo paroda Vilniuje, dailininkų sąjungos galerijoje

V.Viningą galima vadinti sėkmingu tapytoju. Dailininkas gerai vertinamas ne tik meno mylėtojų, bet ir kolegų, taip pat kolekcininkų, norinčių įsigyti jo tapytų drobių.

Jaučiu, kad V.Viningui patinka ta tuščia studijos erdvė, kurioje jis išlaisvėja ir fiziškai, ir emociškai. Tapant dvimetrinius darbus, reikalingas tuščias plotas atsitraukimui. Jokie nereikalingi daiktai negali painiotis po kojomis. Kai kada jam tenka net atidaryti studijos duris, išeiti į koridorių ir iš tolo pažiūrėti į tapomą kūrinį.

„Taip ir lakstau dirbdamas. Man tapyba ir sportas ir džiazas“, - juokiasi dailininkas, demonstruodamas savo kūrybinio proceso judesius.

Taip Viningas dirba. Čia jam niekas netrukdo. Ir prekeiviams didmenininkams visai neįdomu ką čia tas menininkas veikia.

Dailininkas prisipažįsta nesąs vyturys, tad rytas, kai nereikia skubėti į Klaipėdos E.Balsio menų gimnaziją pas savo studentus, jam prasideda apie vidudienį.

„Kitų dailininkų dirbtuvių aplink nėra, tad termose atsivežtą kavą geriu vienas. Tapau be muzikos. Anksčiau grodavo džiazas. Supratęs, kad negaliu vienu metu atsiduoti ir muzikai (kuri mane siurbte susiurbia), ir drobei, pasirinkau pastarąją. Dabar nesiblaškau. Pats su savimi šnekuosi, baruosi, džiaugiuosi ir tapau, o muzika groja mano sieloje. Šviesos čia pakankamai. Jeigu apsiniaukę lauke, tai palubėje stipri šviesa gelbsti“, - paaiškino dailininkas.

Meistrystės paslaptis

Nežinau kas dar moka taip įtaigiai perteikti kūno kalbą ir daugialypį judėjimą. Baletas, boksas ir džiazas, - temos judrios, dinamiškos, jos artimiausios V. Viningui. Didelės drobės, konfliktuojančios spalvos ir tie mistiški nuvarvėjimai, įskeliantys judesio kibirkštį buvo bene pagrindiniai dalykai, seniai prikaustę ir mano dėmesį. Kas kartą lankantis jo parodose jaučiu kaip pergalės, išgyvenimai, aistra, baimė, paslaptys įtraukia į Viningo paveikslą taip, kad išlipti iš jo sukurto siautulingo tapybos pasaulio nebelieka jėgų. Portretuojamojo asmenybės psichologija, gyvastis, daugialypis judėjimas paveiksluose veikia lyg akivaras. Todėl nė kiek neperdedu pavadinusi šį tapytoją demiurgu. Platono filosofijoje demiurgas yra prilyginamas vos ne Dievui, kuriančiam pasaulį iš amžinai egzistuojančio chaoso. Čia glūdi didžioji meistrystės paslaptis.

Visai neseniai V. Viningas sukūrė tapybos darbą, apie kurį netyla kalbos nuo jo rudeninės parodos atidarymo Vilniaus dailininkų sąjungos galerijoje. Jame niekas nesiboksuoja, nešoka baleto ir nedžiazuoja. Paveiksle ramiai sėdi bene garsiausias ir įtakingiausias pasaulio žmogus - Romos katalikų bažnyčios popiežius Pranciškus, rankose laikydamas mažą meškiuką. Drobė „Popiežius žaidžia“ įkvepia meditacijai.

Negaliu nepaklausti dailininko kaip kilo mintis pavaizduoti popiežių su meškiuku rankose.

„Pamenu buvo Šv. Velykos. Sėdėjau namuose ir žiūrėjau iš Šv. Petro Bazilikos Romoje transliuojamą popiežiaus Pranciškaus kalbą prieš palaiminimą – „Urbi et orbi“. Popiežiaus sveikinimas „Miestui ir pasauliui“, tradiciškai sakomas du kartus per metus – Šv. Velykų ir Šv. Kalėdų proga, aną kartą panardino mane į gilesnius apmąstymus. Popiežius sveikina ir laimina mus įvairiomis pasaulio kalbomis, meldžiasi už mus, dalija viltį ir meilę.

Ypač įsiminiau vaizdus po eisenos, po kryžiaus kelio: aplinkui tamsa, o jis vienas baltas kaip angelas sėdi. Pagalvojau – noriu jį nutapyti. Staiga užplūdo įvairiausios mintys kaip turėčiau nutapyti. Popiežius visą dieną skiria tikintiesiems. Ir ne tik tą dieną. Jo kasdienybė kupina nepamatuojamai sunkaus darbo - vilties dalijimo. Milijonai pasaulio rankų tiesiasi į jį, žvilgsniai šaukiasi pagalbos, išpažindami savo nuodėmes ir tikėdamiesi atleidimo. O kam pats popiežius gali pasiguosti, su kuo paliūdėti? Juk jis irgi žmogus, pavargsta kaip mes visi, o gal ir daugiau už mus. Ar į save sugėręs viso pasaulio nuodėmes, jis turi laiko kada nors pailsėti, atsipalaiduoti, pabūti su savimi? Nupiešiau tą poilsio akimirką ir pavadinau „Popiežius žaidžia“, - dėstė paveikslo gimimo istoriją Virginijus Viningas.

Lilijos Valatkienės nuotr./V. Viningas: žmona paskambino
Lilijos Valatkienės nuotr./V. Viningas: žmona paskambino

Ramybės globėjas

Žaidimas šiuo atveju yra poilsio metafora. Bet dailininkas vis tiek įsitikinęs, kad kažkas Popiežių stebi net ir tą poilsio (žaidimo) akimirką. Jis niekada nebūna vienas.

„Kad įtakingiausias pasaulio žmogus nuolat stebimas, ne kartą rašyta spaudoje, ta tema išleista knygų, pastatyta filmų, kurių ašimi tapo intrigų virtuvė, todėl turėjau pagundą nutapyti kamputyje ausį, bet pagalvojęs atsisakiau tos „literatūros“ tapyboje, - prisipažino dailininkas ir staiga paklausė, - ar prisimenate mėgstamiausią vaikystės žaislą?

Viso pasaulio vaikų mylimas meškiukas išklausydavo mūsų nuoskaudas, rūpestį, o priglaudę jį prie pagalvės prieš miegą ir ašarą nubraukdavome nė vienas, ir savo paslaptis patikėdavome.

Meškiukas yra ir žuvusiųjų simbolis, kurį paprastai atneša žmonės, pagerbdami terorizmo, stichinių nelaimių aukas. Man tas simbolis lyg vaikų ramybės saugotojas ir globėjas. Bet žinau daugybę žmonių, kurie tapę suaugusiais neišmeta savo meškiukų, virtusių savotiškais jų talismanais“, - su V.Viningu sunku būtų ginčytis.

Reikšmingas kolegų įvertinimas

Aukščiausios klasės meistrui V.Viningui šypsosi sėkmė. Jo darbai parduodami tarptautinėje mugėje „ArtVilnius“, jo kūrinių įsigijo MO muziejus, į jo tapybą investuoja kolekcininkai, emociškai įtaigūs paveikslai greitai atranda naujus namus ir jaukiai įsikuria interjeruose. Viningas buvo pakviestas į prestižinę Kinijos bienalę, aktyviai dalyvauja parodose Lietuvoje, Švedijoje, Suomijoje, kūrė tarptautiniuose pleneruose Vokietijoje, Danijoje, Suomijoje, teko dirbti ir JAV.

Lilijos Valatkienės nuotr./Dailininką Virginijų Viningą sveikina LDS pirmininkė Edita Utarienė
Lilijos Valatkienės nuotr./Dailininką Virginijų Viningą sveikina LDS pirmininkė Edita Utarienė

Tačiau vienas apdovanojimas dailininkui itin svarbus. Tai - Lietuvos dailininkų sąjungos „Auksinis ženkliukas“. Mažytis jis, vos nago dydžio. Ir premija tokia menka, kad gavęs ją, tapytojas iš karto visą išleido dažams, drobėms ir teptukams. Mažas tas apdovanojimas, bet dailininkams reikšmingas. Sakoma, kad pelnyti šį apdovanojimą nėra paprasta. Per metus laureatais tampa tik trys dailininkai, pasiekę svarbių profesinių aukštumų, sukūrę originalių kūrinių, surengę reikšmingų parodų Lietuvoje ir užsienyje, o svarbiausia – savo kūrybine veikla sugebėję atkreipti ne tik aukščiausio lygio vertintojų, bet ir savo kolegų dėmesį. Užduotis - ne iš lengvųjų.

Šiemet kolegos nubalsavo „Ausiniu ženkliuku“ apdovanoti tapytoją Virginijų Viningą - už ekspresyvių potėpių ir spalvų džiazą drobėje ir ilgametį darbą LDS Taryboje.

Sugretinti nesugretinamieji

Ką apie savo tapybos sėkmę galvoja pats autorius?

„Mano žingsniai tapyboje apgalvoti. Niekas Lietuvoje netapo sportininkų. Tai labai slidi tema, kurioje gali nusisaldinti arba nuvažiuoti į lankas“, - prisipažino V.Viningas.

Nesu girdėjusi apie kitą tapytoją, kuris savo paveiksluose jam vienam būdinga maniera vaizduotų nesugretinamus personažus. Atrodytų ką bendro turi džiazo virtuozas, šokio judesyje sustingusi balerina ir raumeningi vyrai, pasirengę smūgiais užtalžyti varžovą. Panašu į avantiūrą.

Pasirodo visi jie turi bendrą vardiklį, jungiantį Viningo paveikslų herojus, atklydusius iš dailininko vaikystės ir paauglystės. Sportas V.Viningą lydėjo net ir tada, kai jis apie dailę nė nesvajojo. Praeityje buvęs graikų ir romėnų imtynių meistras, sunkumų kilnotojas labiausiai domėjosi boksu. Iš Pasvalio važinėdavo treniruotis į Panevėžio sporto mokyklą.

„Tapyboje boksas plastiškiausias. Beje, ši sporto šaka patinka ne tik vyrams, bet ir moterims, jaunoms merginoms“, - paprieštaravo dailininkas, boksą pavadinau brutalia sporto šaka.

Panašiu laiku, paraleliai su boksu V.Viningas susidomėjo ir baletu. „Balerinos man įstrigusios iš vaikystės. Mūsų mokytojai iš Pasvalio mus veždavo į Vilnių baleto pastatymų žiūrėti. Visą sostinės anuometinį baleto repertuarą mačiau. Pamenu kaip klasės berniukai per žiūronus apžiūrinėdavo balerinų kojas. Labiausiai rūpėjo ar jų kojinės nesuplyšusios. Čiupdavau ir aš tuos žiūronus,“ – juokėsi išdaigas prisiminęs dailininkas. Kam kojinės rūpėjo, o kam judesiai, plastika, ritmas. Domėjimasis kojomis ateityje labai pravertė tapyboje.

Džiazas V. Viningui visais laikais asocijavosi su laisve. Juolab masino ir nenuvalkiota tema tapyboje. Garsų pasauliui neabejingas dailininkas įspūdingo dydžio drobėse perteikia muzikos inspiruotas temas, išryškina kūrybos aistra paženklintus muzikantų veidus, jų užburiančius judesius, aptakių formų muzikos instrumentus. „Gal aš juos vaizduoju tiesmukiškai, bet jaučiu plastiką, komponavimą, spalvas. Mano drobėse nutapyti džiazo muzikantai yra realūs žmonės, - Johnas Williamas Coltrane'as, Warne'as Marionas Marshas, net paveikslų pavadinimus pasiskolinu iš jų kompozicijų“, - atvirauja tapytojas.

Jo emociškai įtaigūs, dideliais potėpiais, laisva ranka sukomponuoti siužetai, turi vyriškos jėgos, tad tiems, kurie mėgsta tapyboje gėles, paukštelius ar jautrius saulėlydžius, - Viningo variacijos gali ir nepatikti. Ne kartą girdėtas pastebėjimas, kad jo tapyba, kaip džiazas ir vynas, - svaiginančiai įtraukianti. Tokie įvertinimai dailininko ausiai skamba kaip gražiausia melodija.

Viningas neabejotinai yra vienas ryškiausių šiuolaikinių ekspresionistų, gebantis tapybai suteikti daugialypio judėjimo.

„Pirmiausia, juda, rodos, patys potėpiai. Jie sklando ore, raibuliuoja, hipnotizuoja. Tik atsitraukus nuo paveikslo, visas dūzgiantis, spingsintis potėpių chaosas pagimdo aiškius siužetus, charakteringas fizionomijas, stiprius psichologinius portretus. V. Viningo drobių gyventojų siluetai, rodos, yra išlipdyti iš spalvotų dažo žvynų, plunksnų ar grumstų. Judėjimo įspūdį dar labiau sustiprina pasirinkti sudėtingi, netikėti rakursai“, - sakė dailėtyrininkė Austėjos Mikuckytė-Mateikienė.

Atpažinimo ženklas - nuvarvėjimai

Negali nesutikti su V.Viningu, kad dalis jo paveikslų sėkmės paslaptis - nenuvalkiotose, originaliai traktuojamose temose. Tačiau kita sėkmės dalis glūdi jo unikalioje tapyboje su nuvarvėjimais. Šis braižas ir suteikia dinamiką paveikslui.

„Tie nuvarvėjimai irgi nėra atsitiktinumas. Anksčiau figūrų netapiau, man patiko vaizduoti daiktus: kėdes, suolus, pakabas. (Paskutinis Viningo daiktų ciklas vadinosi „Atsisveikinimas su kėdėmis“ aut. pastaba). Tas nuvarvėjimas atsitiko irgi neplanuotai. Jis man patiko, savotiškai pasendino tuos daiktus, suteikė formai neapibrėžtumo, fantazijos. Nuvarvėjimai mano ekspresyvioje tapyboje suteikia savotišką laisvę. Nesijaučiu suvaržytas, įspraustas į kažkokios išgalvotos tvarkos rėmus. Jei nepatinka, tai paimu ir drąsiai pertepu“, - aiškino Virginijus Viningas, nuvarvėjimus pavertęs savo tapybos vizitine kortele.

Smalsauju, gal jis naudoja kokius specialius dažus?

„Nieko ypatingo. Ir aliejų, ir akrilą gali taip varvinti. Dažai kibiruose, didelis teptukas, didelė paletė. Merkiu į vandenį teptuką, tada į dažus ir tepu. Elementaru“, - paaiškino tapytojas.

Anot dailėtyrininkės A.Mikuckytės-Mateikienės, be didelių vaizduotės pastangų regime plačius, ryžtingus Viningo rankų mostus, kurie paveikslą padengia stambiomis spalvinėmis dėmėmis, teptuko šuorais ir, žinoma, nuvarvėjimais – svarbiu jo savito braižo akcentu. Nuvarvėję potėpiai kartais ima atrodyti it paveikslo siužeto dalis, – jie tampa veikėjų krauju, prakaitu, ašaromis. Kitais kartais nuvarvėjimai lieka grynai estetiniu momentu.

Ar pastebėjote, kad dažnai V.Viningo paveikslų personažai į mus žvelgia paties autoriaus veidu?

„Pats autorius persikūnija į muzikantą, sportininką, šokėją, netgi popiežių. Visos šios transformacijos, metamorfozės – taip pat yra išjudintos tapybos apraiška“, - pažymi Viningo kūrybą tyrinėjusi dailėtyrininkė A.Mikuckytė-Mateikienė.

Jos netikėtai taikliu pastebėjimu paskutinėje persikūnijimo fazėje visi veikėjai virsta žvakėmis: „Jie tirpsta, lydosi ir varva. Tą perteikia ne tik nuvarvėjimai, bet ir portretuojamųjų veidai – dauguma jų užsimerkę, pasinėrę į būtent šią akimirką, į čia ir dabar, į savo mylimą veiklą, į transą.

Galbūt todėl Virginijus Viningas ištraukia savo veikėjus iš konteksto ir apgalvotai pasirinktame sodrios spalvos fone palieka juos visiškai vienus?

Dailėtyrininkė A.Mikuckytė-Mateikienė turi ir tam paaiškinimą: „Paveikslų fone nematyti jokios konkrečios aplinkos, veikėjai patenka į vienos ar kitos spalvos karalystę. Juk įsijautę į savo mėgstamą, džiaugsmą teikiančią veiklą, iš tiesų pamirštame apie tai, kas vyksta aplinkui. Na o fono spalvos perteikia jausmą, būseną – raudoną įtampą, žalią poilsį, juodą susimąstymą. Tad, matyt, V.Viningą įkvepia jo likimo broliai ir sesės – asmenybės, atradusios savo pašaukimą“.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Talentingi vaikai

Praktiškai su „Norfa“

Laimė jaustis saugiai

Esports namai