Dar 17-os pats pradėjęs kolekcionuoti meno kūrinius, šiandien Th.Staufferis dirba su privačiomis kolekcijomis bei meno fondais ir muziejais. Tarp jo klientų yra „Zurich Insurance Group“, „Credit Suisse Private Banking“, „Astrup Fearnley“ muziejus Osle bei kitos svarbios tarptautinės kompanijos.
Th.Staufferis teigia, jog kolekcionavimas visų pirma yra aistra, tačiau pabrėžia, jog privačių investuotojų indėlis dabartinei meno rinkai yra milžiniškas.
– Dažnam atrodo, jog menas yra ne tik gera, bet ir saugi investicija. Ar tikrai viskas taip paprasta?
– Toli gražu. 90 proc. šiandien prieinamų meno kūrinių neturi tvarios antrinės rinkos. Jei nepadarai namų darbų, gali sumokėti 10 000 eurų už kūrinį, kuris tau patinka, tačiau po penkerių metų, pasikeitus tavo skoniui ir bandant kūrinį parduoti, paaiškės, jog vienintelė išeitis – „įkelti“ kūrinį į „eBay“ ir nustatyti 20 eurų pradinę kainą.
Jei iš tiesų nori rimtai investuoti į meną, turėtum atsiriboti nuo savo asmeninio santykio su meno kūriniu ir paisyti meno konsultanto patarimų – ir visai nesvarbu, patinka tau siūlomas darbas ar ne.
– Tad prarasti pinigus investuojant į meną visai nesudėtinga?
– Žinoma, visad lengva prarasti pinigus, kai nesupranti, ką darai. Nemaža dalis meno, su kuriuo susiduriame, teikia estetinį malonumą – tai dekoratyvūs, gražūs kūriniai, bet po kurio laiko jie neturės jokios vertės. Aš, kaip meno konsultantas, padedu klientams išvengti tokių klaidų.
Jei iš tiesų nori rimtai investuoti į meną, turėtum atsiriboti nuo savo asmeninio santykio su meno kūriniu ir paisyti meno konsultanto patarimų – ir visai nesvarbu, patinka tau siūlomas darbas ar ne. Tačiau su klientais bandome suderini abu aspektus. Meno kūrinys jo pirkėjui turėtų būti artimas, emociškai paveikus, o kartu būti ir prasminga investicija, tikintis, kad darbo vertė su laiku tik augs. Meno kolekcija turėtų pristatyti jos savininką – jo asmenybę, skonį.
– Meno kolekcionavimas susijęs ne tik su ekonomine nauda. Dėl kokių kitų priežasčių žmonės imasi šios veiklos?
– Priežasčių yra daug. Meno kolekcionavimas turi ilgą istoriją – jau senovės romėnai ir graikai kolekcionavo meno kūrinius. Kolekcija parodo jos savininko išskirtinumą, išsilavinimą, skonį, socialinę padėtį. Tai prestižo reikalas. Jei ant tavo namų sienos kabo Picasso darbas, aplinkiniai tai laiko klestėjimo, sėkmės ženklu.
Mes visi galime gyventi be meno, tačiau jis suteikia tiek daug emocijų, tiek malonumo. Ir tai taip pat svarbus aspektas. Juk kiekvienas turi savo nuomonę apie meną, todėl ir santykis su tam tikru meno kūriniu gali priminti meilę iš pirmo žvilgsnio arba kiek ilgesnę, sudėtingesnę kelionę aplinkkeliu.
Meno kolekcionavimas suteikia daug intelektualinio peno, tai įkvepianti, prasminga veikla. Štai vienas mano klientas pradėjo formuoti meno kolekciją savo dukrai, kad jam mirus ši paveldėtų kūrinius, kurie primintų jos tėvus. Tai šeimos tradicijos pradžia.
Tai labai panašu į futbolą – jei žaidėjas iš vietinės komandos Vokietijoje patenka į „Barceloną“, jo kaina per naktį šokteli į aukštumas. Kitas klausimas, ar ji nepasikeis. Meno rinka primena akcijų biržą – kainos negali visą laiką kilti.
– Visiems, nedirbantiems šioje srityje, nuolat kyla klausimas, kodėl meno kūrinių kainos kasmet pasiekia neregėtas aukštumas. Ar jos gali būti apskaičiuotos, vienokia ar kitokia forma pagrįstos?
– Meno rinka yra ganėtinai sunkiai suprantama, ji nėra reguliuojama. Kainos yra nustatomos atsižvelgiant į daugybę aspektų. Pavyzdžiui, jei esi jaunas menininkas, tavo kūriniai gali būti vertinami keliais tūkstančiais eurų. Lipant karjeros laiptais, pradedant eksponuoti kūrinius garsiose galerijose, kūrinių kaina kyla. Jei įžymybė ar svarbus kolekcininkas nusiperka tavo darbą, tai paskatina kitų profesionalų susidomėjimą. Paklausa pranoksta pasiūlą, nes tėra ribotas kūrinių skaičius, ir taip darbų vertė auga. Tai labai panašu į futbolą – jei žaidėjas iš vietinės komandos Vokietijoje patenka į „Barceloną“, jo kaina per naktį šokteli į aukštumas.
Kitas klausimas, ar ji nepasikeis. Meno rinka primena akcijų biržą – kainos negali visą laiką kilti. Įprastai, jei menininko karjera plėtojama apdairiai, jo darbų kainos turėtų likti stabilios. Už menininko stovi galerija, kuri palaiko šią sistemą, užtikrina, kad kūrinį įsigytų tam tikri asmenys. Tai tarsi nedidelė ekosistema.
– Internetiniai meno kūrinių pardavimai pernai šoktelėjo 24 proc. Ką tai reiškia meno rinkai?
– Internetinė meno kūrinių rinka auga, tai ypač pastebima tarp jaunų kolekcininkų. Tačiau interneto pardavimai iš esmės liečia tik tam tikros kainų kategorijos darbus – nuo kelių tūkstančių iki 50 000 eurų. Kūrinius, kurių vertė didesnė nei 50 000 eurų, žmonės įprastai nori pamatyti gyvai.
Internetas yra svarbus įrankis, padedantis didinti kūrinių prieinamumą, tačiau tai vis dar nišinė rinka. Nepažįstu nė vieno žmogaus, kuris būtų išleidęs milijoną eurų už kūrinį, pirktą internetu.
Kita vertus, tikrai džiugu, jog internetiniai meno kūrinių pardavimai kyla. Tai padeda kovoti su stereotipu, jog kolekcionuoti meną gali tik tie, kurie yra be galo turtingi ir savo sąskaitose turi milijonus. Tai netiesa. Kiekvienas, turintis bent kelis tūkstančius eurų, gali investuoti į meno kūrinius. Kolekcionavimas neapibrėžiamas per finansines galimybes – tai, visų pirma, aistra menui ir svarbus palaikymas jauniems menininkams.
Kolekcionavimas neapibrėžiamas per finansines galimybes – tai, visų pirma, aistra menui ir svarbus palaikymas jauniems menininkams.
– Dirbate tiek su privačiomis, tiek institucinėmis kolekcijomis. Kokius pagrindinius skirtumus galėtumėte įžvelgti?
– Dirbant su privačiu kolekcininku, sukuriama darbo strategija – kokie kūriniai bus kolekcionuojami, koks kolekcijos tikslas. Žinoma, dirbant su privačiu asmeniu, jis gali kur kas greičiau priimti sprendimą, ar pirkti kūrinį, ar ne.
Jei dirbi su muziejumi, turi derintis prie jų pirkimų grafiko, tad tenka turėti kantrybės ir susitaikyti, kad čia finansinės galimybės yra ribotos. Neseniai vienam Norvegijos muziejui pasiūlėme kūrinį, kurio pirkimą jie patvirtino tik po dviejų mėnesių. Šiemet jie išeikvojo visą savo biudžetą, todėl dabar sumokėję 10 proc. sumos likusią dalį sumokės tik 2017 m.
– Ar meno rinkoje yra kokių nors tendencijų? Ar verta jų paisyti?
– Kiekviena tendencija yra laikina, tai mados klausimas. Prieš keletą metų buvo madinga pirkti nefigūratyvius, abstrakčius jaunų menininkų darbus. Dalis jų labai greitai sulaukė populiarumo, tačiau veikiausiai šie kūriniai savo dabartinės vertės ilgai neišlaikys.
Dabar žmonės gręžiasi į XX a. 6–7 deš. ir ieško iki tol neįvertintų, deramo dėmesio nesulaukusių menininkų. Tai tarsi praeities peržvelgimas, pro akis prasprūdusių perlų ieškojimas.
Dabar žmonės gręžiasi į XX a. 6–7 deš. ir ieško iki tol neįvertintų, deramo dėmesio nesusilaukusių menininkų. Tai tarsi praeities peržvelgimas, pro akis prasprūdusių perlų ieškojimas.
Kita ryški tendencija yra pamirštų meno judėjimų paieška ir jų įtraukimas į rinką. Pavyzdžiui, visi žino JAV popartą – A.Warholą, R.Lichtensteiną, bet tuo pat metu Europoje – Anglijoje, Italijoje, Šveicarijoje – taip pat gyvavo popartas. Apie tai šiandien žino tik specialistai. Būtent šiuos judėjimus norime iškelti į dienos šviesą, parodyti, jog popartas egzistavo ir Europoje, o jo pavyzdžius įsigyti galima gerokai lengviau, mat pirkdamas R.Lichteinsteiną ar A.Warholą sumoki dar ir už vardą. Štai svarbūs R.Lichtensteino kūriniai kainuoja 30–40 mln. eurų, o geras italų poparto menininko darbas atsieitų tik 50 000 eurų.
– Kodėl svarbu, kad šalyje netrūktų privačių investicijų į meną?
– Lietuvoje, deja, dar nėra daug kolekcininkų, todėl svarbu sukurti platformą, įkvėpti žmones kolekcionuoti meną – kad vietoje „Ferrari“ ar dar vieno nekilnojamojo turto objekto jie imtų svarstyti apie investavimą į meno kūrinius.
Visų pirma, tai labai svarbu vietos menininkams. Lietuva turi puikių talentų, bet jiems sunku išgyventi savo šalyje, nes nėra kolekcininkų, kurie reguliariai pirktų meno kūrinius. Kolekcininkų rato subūrimas taptų svarbia injekcija visos šalies meno rinkai ir leistų jai išeiti į platesnius vandenis.
Lietuva turi puikių talentų, bet jiems sunku išgyventi savo šalyje, nes nėra kolekcininkų, kurie reguliariai pirktų meno kūrinius. Kolekcininkų rato subūrimas taptų svarbia injekcija visos šalies meno rinkai ir leistų jai išeiti į platesnius vandenis.
Atvykau čia, norėdamas supažindinti žmones su investavimo į meno kūrinius galimybėmis. Tai įmanoma tik organizuojant paskaitas, diskutuojant, kalbantis.
Tačiau žvelgiu dar plačiau. Prieš kelerius metus Lietuvoje vyko aštri diskusija, ar verta Vilniuje statyti Guggenheimo muziejų. Džiaugiuosi, jog muziejaus padalinys, atrodo, nebus pastatytas. Nusprendus statyti Guggenheimo muziejų, miestas ne tik turi sumokėti už patį muziejų, bet ir kasmet pakloti milžiniškas sumas vien už šio vardo naudojimą.
Tikiu, kad Lietuvai reikia ne importuoti žinomą prekės ženklą, bet pristatyti save meno pasauliui. Vilniuje turėtų veikti tarptautinius standartus atitinkantis nacionalinis šiuolaikinio meno muziejus, pastatytas žymaus architekto, kuriame būtų pristatomi ne tik vietos menininkai, bet ir užsienio autoriai. Išskirtinė kolekcija šiuo atveju būtų labai svarbi.
Idealiu atveju, reiktų pasiekti Bilbao efektą, tik su jūsų pačių vardu. Tai būtų signalas visam meno pasauliui, paskatintų turistų srautų augimą, naujomis spalvomis nupieštų visos šalies įvaizdį. Tai taip pat padėtų pritraukti meno kolekcininkus iš užsienio, o tai yra be galo svarbu vietos menininkams.
