Septyni fotografiniai pasakojimai: Zsolto Bátori „Koncentracija“ ir „Buenos Airių akys“ (Vengrija), Nicolo Landemardo „Meksika–Manhetenas“ (Prancūzija), Laros Ciarabellini „Rio olimpinės vizijos“ (Italija), Azaharos Gomez „La Playa“ (Meksika/Ispanija), Juano Cristobalio Cobo „Septintoji aveniu“ (Kolumbija/JAV) ir Jaime’io Permutho „Prieš užtemimą“ (Gvatemal /JAV). Žiūrovus vaišins „Voyager“ – maistas ant ratų su Meksikos saule širdyse ir lėkštėse, gitara skambins Skirmantas Galinis. Įėjimas nemokamas. Paroda veiks iki rugsėjo 30 d.
Parodoje eksponuojami darbai ženkliai skiriasi nuo džiaugsmingų, ryškiaspalvių turistinių atvirukų, kuriuos esame įpratę matyti. Paskelbus šiųmetį gatvės ir miesto fotografijai skirto KAUNAS PHOTO festivalio konkursą, organizatorius užplūdo gausybė Lotynų Amerikoje sukurtų atvaizdų. Pasak parodos kuratoriaus Mindaugo Kavaliausko, laukė griežta atranka: „Via Latina“ rodomos tik serijos, pasakojančios apie nepagražintą šio regiono gyvenimą, natūralų buvimą, kasdienybės rimtį, jos slinktis ir dinamiką“, – tvirtina jis.
Pasakojant apie Lotynų Amerikos tikrovę, negalima nutylėti tam tikrų politinių, socialinių niuansų. Gvatemaloje užaugęs fotografas J.Permuthas prisimena kelis dešimtmečius trukusį šalies pilietinį karą bei karinės diktatūros metus, kuomet kalbėti apie komunizmą buvo tabu, o Kuba ir Nikaragva atsidūrė žinių užribyje.
2014 m. pakviestas į kasmet Havanoje vykstantį festivalį „Fotografijos mėnuo“ fotografas suprato, jog „nėra jokio kito būdo žvelgti į tikrovę, kaip tik matyti ją savomis akimis“, ir ėmėsi fiksuoti, kaip vėliau paaiškėjo, paskutiniąsias savaites prieš B.Obamai ir F.Kastro paskelbiant susitarimą normalizuoti JAV ir Kubos santykius. Šiose fotografijose Kuba nemasina amžina švente, ryškiomis spalvomis ir laimingais veidais.
„Prieš užtemimą“ – tai pasakojimas apie tam tikros eros pabaigą, kuriame persipina prabanga ir skurdas, modernumas ir tradicijos. M.Kavaliauskas įsitikinęs, kad tai žvilgsnis į tikrąją Kubą, kurioje „gyvenimo džiaugsmas – abejotinas, o viltis apie geresnį gyvenimą – sunkiai puoselėjama“.
Panašia atmosfera persmelktos ir juodai baltos J.C.Cobo serijos „Septintoji aveniu“ fotografijos. Carrera Septima yra pagrindinė ir seniausia Bogotos gatvė, prieš šimtmetį išgyvenusi savo aukso laikus, tačiau dabar praradusi buvusį patrauklumą ir spindesį.
Tiesa, čia dar galima sutikti „cachacos“ – kostiumais pasipuošusius senosios Bogotos gyventojus, tačiau jie paskęsta spalvingoje verslininkų, gatvės atlikėjų, valkatų ir prekeivių minioje. Septintosios aveniu situacijos ir žmonės neretai stebina savo siurrealistiškumu – čia prekiaujama ne tik balandžių lesalu, bet net ir dirbtinėmis žiurkėmis. Nors dažniausiai praeivių veiduose mainosi nuovargis, liūdesys, apatija ir nerimas, teberusena vilties kibirkštis.
Gerokai šviesesnės nuotaika lydi italų fotografės L.Ciarabellini darbus. Serijoje „Rio olimpinės vizijos“ ji kviečia pasižvalgyti po sportui pašvęstą brazilų kasdienybę – kas plaukioja, nardo, kas važinėja riedučiais, dviračiais, žaidžia tinklinį ar kilnoja svorius... Nors viso pasaulio žvilgsniai čia nukrypsta tik svarbiausių įvykių, pavyzdžiui, Pasaulio futbolo čempionato ar Olimpinių žaidynių metu, kolektyvinės atminties ir tapatumo klausimais besidominti fotografė Rio pristato kaip visą parą veikiantį sporto aikštyną, gyvenimo teatrą, formuojantį kolektyvinį vietos gyventojų identitetą.
Prancūzijoje gimusio, tačiau Afrikoje augusio N.Landemardo projekte „Meksika–Manhetenas“ – kontrastų persmelkta Meksikos ir JAV pasienyje įsikūrusio verslo rajono tikrovė. Finansinis Meksikos centras, kuriame veikia didžiulės nacionalinės ir tarptautinės verslo įmonės, įkurtas vakariniame Meksiko priemiestyje Santa Fė, ant anksčiau čia buvusio atliekų sąvartyno. Istorijos ir politikos mokslus baigęs fotografas šią teritoriją pasirenka kaip globalizacijos, pasaulyje įsigalinčių vienodų standartų stebėjimo lauką.
Tuo tarpu Ispanijoje gyvenančią A.Gomez patraukia vieno vienintelio statinio – „La Playa“ – istorija. Tai apleistas viešbutis Meksikoje, Ciudad Juarez mieste, pagarsėjusiame dėl smurto protrūkių. Viešbutyje 123 kambariai, autorei tai „maži teatrai, kuriuose atspindima miesto realybė, istorija, civilizacija“, pats miestas – „mitologinė vieta, niekieno žemė“. Fotografiją ir sociologiją studijavusi menininkė balansuoja tarp atminties ir užmaršties, fiksuoja šių istorinių įvykių scenų (kambarių) detales, savotiškus tragedijos vaidinimo rekvizitus, likusius pasibaigus pagrindiniam spektakliui.
Vengrų fotografas Z.Bátori nuo socialinių įžvalgų žengia filosofijos, egzistencinių apmąstymų link. Kinematografinį eskizą primenančioje serijoje „Koncentracija“ jis pro buto, esančio Buenos Airių centre, langą fiksuoja ant kaimyninio pastato stogo futbolą žaidžiantį berniuką. Šis taip susitelkęs išgyvenamoje akimirkoje, atliekamame veiksme, jog smalsaus stebėtojo nė nepastebi. Ryškūs, spalvoti Argentinos klubo marškinėliai ir nušiurusi aplinka – antroji, simbolinė miesto ir jo kontrastų koncentracija viename nedideliame veiksmo lopinėlyje, trumpoje laiko atkarpoje. Serijoje „Buenos Airių akys“ fotografas stambiu planu dokumentuoja miestus papuošusių grafičių fragmentus, nespalvotuose atvaizduose palikdamas tik didžiules į žiūrovą nukreiptas personažų akis, nuolat stebinčias, tačiau retai kada – pastebimas.
