Anos, Daivos Citvarienės kuruotos, retrospektyvos tikslas buvo įvairiais pavidalais apžvelgti, prisiminti, iškelti į paviršių Post Ars istoriją ir konstatuoti status quo – todėl bene svarbiausiu jos produktu tapo dvidešimt metų aprėpianti skaitmeninė dokumentų, fotografijų, videomedžiagos ir tekstų antologija.
Šiuolaikinio meno įtvirtinimas vyko pirmiausia „legitimuojant“ naują formą, o terminas „akcija“ kritikų, ypač jaunų, „žargone“ dar kurį laiką išsilaikė kaip to, kas nauja, netradiciška, būdinga šiandienai epitetas.
Dabar vykstanti Agnės Narušytės ir Julijos Fominos kuruota paroda užmeta akį į trumpą, tačiau patį intensyviausią šios jau klasikinės menininkų grupės veiklos laikotarpį – 1989–1991 metus. Žvelgiant istoriškai, tai buvo virsmo metas, kai menininkų pasirinktos Lietuvoje naujos raiškos formos (hepeningas, performansas, akcija) buvo reikšmingos savaime, nežiūrint konkrečiu kūriniu perteikiamos idėjos.
Atsivėrusios raiškos galimybės svaigino – tai akivaizdu ir vartant pirmųjų Nepriklausomybės metų kultūros spaudą. Šiuolaikinio meno įtvirtinimas vyko pirmiausia „legitimuojant“ naują formą, o terminas „akcija“ kritikų, ypač jaunų, „žargone“ dar kurį laiką išsilaikė kaip to, kas nauja, netradiciška, būdinga šiandienai epitetas. Antai, 1995 m. Vilniaus viešosiose erdvėse vykusios kolektyvinės parodos „Sau ir kitiems“ kataloge buvo rašoma: „Sparčiai kintančioje esamybėje stabilumo iliuziją siekiantys sukelti reiškiniai tampa abejotini. Greita, koncentruota meno akcija labiau atitinka nūdieną.“
„Partitūra“ nėra šiaip dokumentacijos paroda (ir todėl ji, kaip minėjau, nėra tiesiog retrospektyva). Tai paroda apie dokumentaciją: apie fotografiją, žodį, tekstą ir jų reikšmę laikinumo kontekste.
„Post Ars“ šiame istoriniame kontekste galima pavadinti akcijos virtuozais: dabartinėje parodoje pristatoma daugiau kaip dvidešimties akcijų fotografinė ir viena video-dokumentacija. Šis, dabar jau labai istoriškai skambantis terminas, prigijęs kaip angliško žodžio „action“ (ar vokiško „die Aktion“) tiesioginis importas, buvo vartojamas apibūdinti vizualiojo ar garso meno kūrinius, pagrįstus veiksmu – režisuotu ar iš dalies spontanišku.
Todėl akcijos – praeinančio veiksmo kontekste itin įdomi jo išsaugojimo ateičiai – dokumentavimo tema. Būtent fotografinei ir žodinei įvykusių (ir fantazuojamų) veiksmų dokumentacijai skirta ŠMC vykstanti paroda. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo daugiau negu įprasta: argi dokumentai nėra vienintelė forma pristatyti ir išsaugoti tai, kas laikina, kas vyko vieną kartą ir jau yra istorijos dalis? Vis dėlto „Partitūra“ nėra šiaip dokumentacijos paroda (ir todėl ji, kaip minėjau, nėra tiesiog retrospektyva). Tai paroda apie dokumentaciją: apie fotografiją, žodį, tekstą ir jų reikšmę laikinumo kontekste.
Kai meno kūrinys nėra medžiaginis ir išliekantis, dokumentavimas ir pristatymas tampa vienintele forma, kuria žiūrovas gali „pasiekti“ erdvę ir laiką, kuriame vyko performansas.
Ypatingą fotografijos vietą Post Ars veikloje parodo tai, kad iš keturių jos narių vienas visada yra dokumentuotojas. Gintaras Zinkevičius iš dažnai ne kiekvienam žiūrovui prieinamų perspektyvų fotografuoja kitų trijų, Alekso Andriuškevičiaus, Roberto Antinio ir Česlovo Lukensko trumpalaikius veiksmus, sukurdamas statišką ilgalaikę jų formą.
Zinkevičiaus ir keleto kitų fotografų kompozicijos, kaip ir jas lydintys trumpesni ar ilgesni konkrečiai akcijai skirti tekstai, atlieka dvigubą funkciją. Viena vertus, jos yra meninio veiksmo pėdsakas ir atkūrimo būdas. Iš jų susidarome ir paskirų grupės narių „stiliaus“ vaizdą (tarkim, Andriuškevičius į savo veiksmus intensyviau įtraukdavo aplinką, daiktus, materijas, Antinis ir Lukenskas – kūnus). Kai meno kūrinys nėra medžiaginis ir išliekantis, dokumentavimas ir pristatymas tampa vienintele forma, kuria žiūrovas gali „pasiekti“ erdvę ir laiką, kuriame vyko performansas.
Dokumentacija čia yra nuo įvykusio meninio veiksmo nebepriklausantis savarankiškas objektas. Ji miglotai šneka apie „aną“ laikmetį, su Nepriklausomybe užgimusio Lietuvos šiuolaikinio meno viltis, entuziazmą, nuoširdumą ir tam tikrą naivumą.
Panašiai archeologiniai radiniai ir istoriniai dokumentai suteikia prieigą prie laike per daug nutolusių įvykių. Archeologijos metafora šioje parodoje kyla ne tik iš konceptualių, bet ir iš vaizdinių asociacijų: keletas Zatyšių smėlio karjere fotografuotų Post Ars akcijų atrodo it archeologinių kasinėjimų panoramos, kuriose matyti „atkasti“ veiksmų pėdsakai – naudoti daiktai, nuotraukos, audiniai, atlikėjų kūnai.
Antra vertus, dokumentacija čia yra nuo įvykusio meninio veiksmo nebepriklausantis savarankiškas objektas. Ji miglotai šneka apie „aną“ laikmetį, su Nepriklausomybe užgimusio Lietuvos šiuolaikinio meno viltis, entuziazmą, nuoširdumą ir tam tikrą naivumą. Tačiau juodai baltos pagal visus kompozicijos principus sustyguotos fotografijos eliminuoja skubėjimą, spalvas, žiūrovų šurmulį, nesėkmes. Nusimetusios buitiškumą (it kokia archeologinio puodo šukė muziejuje) jos tampa belaikiais estetiniam kontempliavimui paruoštais meno kūriniais.
Kitaip nei čia eksponuojamas fotografijas, parodos tekstus retai kas pavadintų „dokumentacija“. Jie pernelyg grafiniai, poetiniai, simboliniai ar alegoriniai, kad „nusileistų“ iki realybės atpasakotojų vaidmens.
Dar ambivalentiškesnė parodą valdančių tekstų situacija. Formaliai jie čia yra dviejų tipų: vieni lydi paskirų akcijų fotografijų grupes, kaip aprašomieji tekstai; kiti nusidriekia juostomis ant salės grindų, susidėliodami į „partitūrą“. Pirmieji yra, regis, iš ano laikmečio, antrieji – bent dalis jų – rašyti dabar. Pirmieji savaip komentuoja įvykusius meninius veiksmus, antrieji fantazuoja, žaidžia žodžiais, dalinasi, panašu, neįgyvendintomis idėjomis.
Kitaip nei čia eksponuojamas fotografijas, parodos tekstus retai kas pavadintų „dokumentacija“. Jie pernelyg grafiniai, poetiniai, simboliniai ar alegoriniai, kad „nusileistų“ iki realybės atpasakotojų vaidmens. Ir tikra tiesa, kad be fotografijų gretimais dauguma tekstų mažai ką pasakytų apie konkrečios akcijos formą ir turinį. Pavyzdžiui, Antinio akcija „Tirpstanti galva“ „aprašoma“ taip: „Esu. Aš. Aš. Aš. Aš. Aš. / Aš. Esu. Esu. Esu. Esu.“, Andriuškevičiaus akcija „Poligrafinės linijos“ taip: „Šitaip: p=o=l=i=g=r=a=f=i=j=a“.
Tiesmuki, dažnai gruboki ar net visai netašyti, žaidžiantys kalba, metaforiški, atsiribojantys nuo konkrečių realijų tekstai ir jų nuotrupos dokumentuoja patį „Post Ars“ kaip reiškinį, stilių, etapą, požiūrį.
Ir vis dėlto aš visus parodoje eksponuojamus, skaitomus ir mindomus tekstus pavadinčiau dokumentais, gal net tikresniais už preciziškai sukomponuotas fotografijas. Tiesmuki, dažnai gruboki ar net visai netašyti, žaidžiantys kalba, metaforiški, atsiribojantys nuo konkrečių realijų tekstai ir jų nuotrupos dokumentuoja patį „Post Ars“ kaip reiškinį, stilių, etapą, požiūrį.
Jie neaprašo meno akcijų, bet ir patys nesiekia tapti meno kūriniais, kitaip nei fotografijos ar videodokumentacija, kuriuos, anot ŠMC direktoriaus Kęstučio Kuizino, jau turėtų būti įsigiję visi Lietuvos meno muziejai. Tekstams šioje parodoje apibūdinti labai tinka viena citata, kurią netyčia išskaičiau tarp šimtų kitų, nuklojusių salės grindis: „Nei menas, nei mokslas, nei aukštoji, nei populiarioji kultūra – tiesiog daiktas.“ Kaip ta jau minėta nepretenzinga puodo šukė, vis dėlto labai svarbi norint kai ką suprasti apie praeities kultūrinį etapą.
Paroda „Post Ars. Partitūra“ Šiuolaikinio meno centre veiks iki rugpjūčio 14 d.
