– Irina, Jūsų akcentas išduoda, kad turite nelietuviškų šaknų. Iš kur esate kilusi ir kaip atsidūrėte Kėdainiuose?
– Mano tėtis – lietuvis, o mama – rusė. Šiaip turėčiau būti Dimaitė, tačiau gimiau Rusijoje, o ten nėra tokių pavardžių priesagų. Mes visa šeima esame Dima: aš – Dima, tėtis – Dima, mama – Dima. O Kaune gyvenusi teta buvo Dimaitė.
– Kaip atvykote į Lietuvą?
– Kai mano tėčio seseriai, mano tetai, buvo 19 metų, gimiau aš ir tėtis paprašė, kad ji atvažiuotų į Vologdą, kur mes gyvenome, būti mano aukle. Teta mane prižiūrėjo apie metus. Vėliau teko viešėti pas ją Kėdainiuose. Jau tada norėjau Lietuvoje gyventi.
– Kuo Jums patiko Lietuva?
– Vaikystėje atvykdavome į Lietuvą su traukiniu, per Rygą. Duona, maistas, kvapai čia buvo ne tokie kaip gimtame mieste. Viskas labai patiko. Klaipėdoje gyveno mano seneliai, tad nuvykdavome ir prie jūros. Labai malonu būdavo Lietuvoje, panorau išmokti lietuvių kalbą. Taigi vėliau grįžau čia, tiesa, jau su savo vyru.
– Neteko gailėtis, kad pasirinkote Lietuvą?
– Ne, aš myliu Lietuvą kaip tėtį. Mano tėtis buvo lietuvis, tad myliu ir jo šalį. Mamos tėvai labai didžiavosi turėdami žentą lietuvį. Pas mus namie, Vologdoje, susirinkdavo lietuviai, traukdavo lietuviškas dainas. Mama lietuviškai nekalbėjo, bet žinojo lietuviškas dainas. Man labai įdomūs būdavo tų lietuvių, kurie ateidavo pas mus į svečius, vardai. Mano brolio vardas yra Algis – Algirdas. Kai gimiau aš, vieną vardą sugalvojo tėtis, kitą – mama, sudėjo abu vardus į kepurę ir traukė. Abu vardai buvo rusiški: Marina ir Irina. O broliui vardą tėtis iškart nusprendė duoti lietuvišką – Algirdas.
– Pasikalbėkime apie Jūsų pašaukimą – esate dailininkė. Kada savyje užčiuopėte potraukį menui?
– Pradinėje mokykloje turėjau labai gerą mokytoją – tikrą inteligentę. Vieną kartą ji labai pagyrė mano dailės darbus. Lygiai taip pat ir aš dabar giriu savo mokinius. Noriu, kad jie patikėtų savo talentu. Gal jis dar nėra labai ryškus, bet reikia palaikyti pirmuosius vaikų bandymus, laimėjimus. Taigi savu laiku tokio palaikymo iš mokytojos sulaukiau ir aš.
Kai man buvo dešimt metų, stojau į Dailės mokyklą. Reikėjo laikyti egzaminus. Prisimenu, kad pavėlavau į egzaminą (nusijuokia). Užduotis buvo nupiešti pasaką. Dažai, kuriuos turėjau, buvo labai prasti – kreidiniai. Jie iškrito iš dėžutės ir buvo labai sunku juos surinkti. Tad su tokiais dažais nupiešiau tą pasaką. Deja, į mokyklą manęs nepriėmė.
Buvau aktyvi mergaitė ir nusprendžiau pasirinkti kitą užsiėmimą – pradėjau lankyti baseiną. Sekėsi neblogai. Turėjau stiprias rankas ir trenerė kvietė dalyvauti varžybose. Bet kitąmet dar kartą pabandžiau patekti į Dailės mokyklą. Atėjau į egzaminą. Buvo tokia Aleksandra. Ji turėjo nuostabius dažus – jie buvo su medumi, dažų buvo daug, paimi teptuką ir tiesiog tapai. Aleksandra man pasiūlė tapyti su jos dažais. Nupiešiau, ką reikėjo, ir tąsyk mane priėmė. Galvojau, kad priėmė dėl mano talento, o paskui sužinojau, kad dėl užsispyrimo: jei vaikas taip nori, kad bando stoti dar kartą, reikia priimti. Tad štai – patekau į Dailės mokyklą ne dėl talento ir ne dėl dažų (juokiasi).
Dabar galiu pasakyti, kad mano sėkmė buvo labai geri mokytojai. Mane pačią visą profesinį gyvenimą irgi lydi vaikai. Buvo laikas, kai teatre dirbau dailininke, bet ir tada vadovavau vaikų būreliui. Man patinka dirbti su vaikais. Mokytojai davė žinių man, todėl ir aš jaučiu norą tomis žiniomis bei įgūdžiais pasidalinti su jaunąja karta.
Vienas berniukas man sako: „Mokytoja, dabar yra visokių kompiuterinių programų, kurios moko tapyti.“ Aš atsakau: „Ką žino žmogus, kompiuteris nežino ir nesužinos.“ Juk emocijos, nuotaikos kompiuteris neperduos.
– Kaip sekasi ugdyti jaunuosius kompiuterių kartos dailininkus?
– Oi, tikra kova... Jie mėgsta atkartoti ką nors, kas sukurta kompiuteriais. Visi giria: „Kaip tu gražiai pieši.“ Bet reikia ne atkartoti, o surasti save – savo koloritą, stilių, atskleisti savo talentą, atiduoti save. Tačiau tam, kad kurdamas parodytum tikrąjį save, reikia turėti drąsos.
Labai gaila, bet, kaip tyčia, ten kur didelis talentas, ten dažnai neišvengsi ir sunkumų – tenka kovoti ir vaikui, ir man. Talentui reikia padėti. Deja, būna ir taip, kad aš padedu, bet vaikas pats pasiduoda. Turėjau labai talentingą mokinį. Jis įstojo į Nacionalinę M.K.Čiurlionio menų mokyklą, bet jam nepatiko, nes ten įtemptas tvarkaraštis, anksti reikia grįžti į bendrabutį. Nors kovojome, tačiau jis nevertino galimybės mokytis prestižinėje mokykloje. Išėjo iš jos ir išvyko į Londoną. Ten turi tatuiruočių saloną ir daro tatuiruotes. Man buvo skaudu, nes jis labai gražiai tapė.
Mano tėtis – lietuvis, o mama – rusė. Šiaip turėčiau būti Dimaitė, tačiau gimiau Rusijoje, o ten nėra tokių pavardžių priesagų. Mes visa šeima esame Dima: aš – Dima, tėtis – Dima, mama – Dima.
Kitas berniukas labai mėgo kopijuoti vieno dailininko kūrinius. Rengėme šio mokinio darbų parodas. Žinoma, prie kiekvieno darbo parašydavome, kad čia interpretacija pagal tam tikro menininko darbą. Kartą sulaukiau labai pasipiktinusios to žymaus dailininko žmonos skambučio. Ji sako: „Kaip Jūs mokote vaikus? Jūs kopijuotojų mokytoja! Jūsų mokinys ir apsirengia kaip mano vyras, ir tapo kaip jis!“ Vėliau moteris suprato pasikarščiavusi. Aišku, aš ragindavau berniuką ieškoti savęs, bet jam patiko būtent to vieno dailininko kūryba. Džiugu, kad vėliau jis vis tik atrado kitą kūrybinį kelią.
Turėjau dar vieną mokinę. Jai su manimi buvo labai įdomu ir ji pasiteiravo, ką aš veikiu vasarą. Atsakiau, kad bažnyčioje restauruoju tapybą ant sienos. Ji pasiprašė kartu ir mudvi pradėjome drauge dirbti. Ji labai man padėjo ir štai kuo viskas baigėsi. Papasakojau mokinei savo istoriją, jog kai man buvo 15 metų, stojau į Jaroslavlio menų technikumą. Mamai tai buvo tragedija, bet aš vis tiek stojau. Įstoti pavyko irgi ne iš pirmo karto. Mane priėmė už tai, kad aš tokį vieną eilėraštį žinojau nuo pradžios iki galo. Literatūros mokytoja sakė: „Jūs jos nepriimat, o man pirmą kartą tokia mergaitė pasitaikė, kuri visą eilėraštį žino.“ (Juokiasi) Taigi ji mane užstojo. Vienas berniukas iškrito ir tada mane pakvietė mokytis. Buvo gruodžio mėnuo – vidurys mokslo metų. Mane vėl priėmė ne už talentą dailei, o šį kartą – už literatūrą (juokiasi).
Išgirdusi mano istoriją mokinė pareiškė: „Aš irgi taip noriu – noriu išvažiuoti mokytis.“ Bandžiau ją atkalbėti. Ji gyveno su seneliais ir močiutė jai leido. Mergaitė įstojo į mokyklą Vilniuje. Tada supratau, ką aš padariau – savo likimą tarsi estafetę perdaviau mokinei.
Baigusi gimnaziją sostinėje ji atvyko pas mane pasitarti, kur stoti: į akademiją Maskvoje ar Vilniuje, o studijuoti norėjo restauraciją. Padavė dokumentus į abi akademijas ir ją priėmė į akademiją Maskvoje – tą pačią, kur studijuoti svajojau aš. Taigi perdaviau jai savo likimą, o ji dar ir išpildė mano svajonę.
– Jums, Irina, mokytojauti lengva?
– Visaip būna, bet dirbti mokytoja man įdomu. Sunkumas tik toks, kad nuolat esi kūrybiniuose ieškojimuose, tačiau dirbti su vaikais man labai malonu. Myliu savo darbą.
– Pasikalbėkime apie tapybą. Kaip manote, kokia yra dailininko pareiga: nutapyti tikrovę tokią, kokia ji yra, ar kaip tik – perteikti realybę savaip? Kokia Jūsų tapybos filosofija?
– Man priimtinas ir tas, ir kitas kelias: galima labai realistiškai, išlaižytai, tarsi nuotrauką nutapyti, o galima pagauti tą realistiškumą per spalvas, kitais būdais. Tai dailininkų diskusija. Vieni darbai būna primityvesni, tačiau linksmi – tai dailininkai Mocartai, o yra dailininkai Salieri – tam tikra prasme tarsi mokyklos atstovai, labai išsilavinę (aut. past. – Antonio Salieri buvo italų klasicizmo kompozitorius). Salieri buvo visiems žinomas ir gerbiamas kompozitorius, o Mocartas šalia jo atrodė lengvas, tarsi nerimtas.
Gimtajame mieste turėjau draugę garsią tapytoją. Ji buvo Mocartas: kaip kvepia, taip ir tapė. Man labai patinka jos kūryba. Tarkim, aš. Reikia nutapyti užsakytą portretą. Man nepatinka, nes turiu tapyti kuo realistiškiau, o norėčiau kuo laisviau: kaip noriu, taip ir dainuoju. Vis tik esu tvirtai įsitikinusi, kad išmokti tapybos Dailės mokykloje reikia. Turi žinoti, kaip žmonės tapė iki tavęs, o paskui jau gali tapyti, kaip tau patinka.
– Turbūt didžiausia menininko baimė – netekti įkvėpimo. Ar Jums yra pasitaikę „sausų“ – nekūrybingų laikotarpių?
– Buvo vienas laikotarpis, kai išvis nežinojau nei ką tapyti, nei kaip tapyti. Norėjau drąsiau save parodyti, tačiau drauge ir bijojau. Neišdrįsau ir kaltinau save už tai. Visada daug dirbau su vaikais ir nusprendžiau, kad man nebūtina pačiai skleistis kaip tapytojai. Maniau, kad mano pareiga mokyti vaikus. Iki šiol dar nesu parodžiusi tikrųjų savo tapybos sugebėjimų. Manęs klausia: „Kur tavo kūryba?“ Vaikai tapo, jų darbai būna įvertinti diplomais ir tai aš laikau savo kūryba. Mano kūryba, idėjos išsipildo per vaikų pasiekimus. Man to pakanka. Turbūt toks mano likimas.
Vis tik reikia man išdrįsti ir atskleisti tapyboje tikrąją save, nors ne visi mane tokią priims, bet pažadu – išdrįsiu (nusišypso). Jau turiu minčių ir planų.
– Ar Jums svarbu, kad Jūsų darbai patiktų kitiems? O gal vis tik pirmiausia kuriate sau?
– Svarbiausia, kad patiktų man – kad man atrodytų, jog kūrinys pavyko taip, kaip buvau jį sumaniusi.
– Tada įdomu, kaip reaguojate į savo darbų kritiką?
– Jei kritika pagrįsta, pateikta suprantančio žmogaus, tada puiku – gal jis pastebėjo tai, ko nepastebėjau aš. Vis tik, kaip sakiau, man svarbiausia mano pačios nuomonė: pavyko man kūrinys ar ne. Jei mano darbas man pavyko toks, kokį planavau, tada viskas – net kitų žmonių kritika nepakeis mano nuomonės apie kūrinį.
Dažniausiai mano ir žiūrovų nuomonė sutampa: jei, mano akimis, kūrinys man pavyko, tada ir kitiems jis patinka. Tiesa, man mano darbai patinka itin retai. Dažniausiai būnu nepatenkinta, nes vis randu netobulumų. Bet kartais nutinka taip, kad žvilgtelėjus į darbą po kiek laiko, anksčiau nepatikęs kūrinys atrodo visai nieko (nusišypso).
– (Kambaryje, kuriame kalbamės, pamatau nediduką stalelį, ant kurio pilna dailininko reikmenų – tai tarsi mažojo tapytojo darbo vieta). Irina, o kas tapo ten?
– Kai anūkė iš Australijos buvo atvažiavusi, ji tapė. Taip viską ir palikau. Dukra sako: „Mama, ji kaip tu.“ (Nusišypso)
– O dukra netapo?
– Ji mokėsi Dailės mokykloje, buvo talentinga, bet nepasirinko menininko kelio. Ji turėjo ir dabar turi labai kietą savo nuomonę. Tad dukrai labiau būtų tikę tapti menotyrininke. Vis tik ji tapo medike. Gyvena Australijoje, sostinėje, ir dirba ten Sveikatos ministerijoje. Štai tau mūsų provincijos vaikai (šypsosi).
Dukra moka tris kalbas: lietuvių, rusų ir anglų, o jos dukra – mano anūkė, moka tik anglų. Kai anūkė atvyksta, mudvi nesusikalbame. Jei dukros nebūna, tada abi su anūke sėdim, tylim. Kartą pabodo taip bendrauti ir sugalvojau, kad galėtume drauge patapyti. Paėmėm dažų ir kaip ji puolė tapyti! Galvoju, nieko sau – tikrai mano genai (juokiasi).
– Ar kartkartėmis negraužia apmaudas, kad dukra nepasirinko Jūsų kelio?
– Ne, man svarbiausia, kad dukra būtų asmenybė. Ji kieta (nusijuokia). Vadinu dukrą chirurgu. Man svarbiausia, kad ji rado savo pašaukimą, daro tai, kas jai patinka, gyvena taip, kaip jai patinka. Labiausiai norėjau, kad ji taptų geru žmogumi.
– Irina, o jei Jūs nebūtumėte pasirinkusi menininkės kelio, kuo būtumėte?
– Būčiau kokio nors dalyko mokytoja. Aš labai mylėjau savo mokytojus. Maniau, kad jie įdomūs, geri žmonės ir jų misija – padėti. Prisimenu, kartą gavau dvejetą. Tada pasakiau sau: „Kai aš tapsiu mokytoja, vaikams dvejetų nerašysiu.“ (Nusijuokia) O kad mano profesija bus surišta su menu, tada dar nemaniau – tiesiog norėjau tapti mokytoja. Tokia, kuri padeda, o ne skriaudžia, gniuždo vaiką.
Jei aš dirbdama su vaikais padarau kokią klaidą ir tai būna skriauda vaikui, kitą dieną visada pasikalbu su vaiku, atsiprašau. Nenoriu vaiko skriausti, noriu jį palaikyti ir paskatinti.
– Dėkoju, Irina, už pokalbį.
