– Nors Eurolygoje „Žalgiris“ remiasi vienu mažiausių biudžetų (8 mln. eurų), Leo Westermannas ir Axelis Toupane'as yra pasakoję, kad jūs niekada nekalbate apie tai, net ir po pralaimėjimų. Biudžetas neturi reikšmės?
– Jis turi reikšmę iki mačo pradžios. Tačiau aš niekada nekalbu apie biudžetą. Tai nėra svarbu, nes niekada nenori pralaimėti dar prieš rungtynes. Kad ir kokie būtų skaičiai, kai rungtynės prasideda, visada turi žaisti geriausiai, kaip gali. Pralaimėjimas nėra problema, jei padarei viską, ką galėjai. Svarbu turėti tai galvoje.
– Ar galite pasakyti, kad „Žalgirio“ vieta Top 8 yra staigmena?
– Ne, nėra klausimo, tai staigmena, ar ne. Mes tiesiog judame pirmyn mačas po mačo. Kol nepasiekėme, mes dar nesijaučiame ką nors laimėję. Galime kalbėti apie būsimas rungtynes, bet apie rezultatus šnekėsime sezono pabaigoje.
– Pakalbėkime apie žaidėjus. Axelis Toupane'as atvyko iš G-League, Vasilije Micičius iš Bursos, Brandonas Daviesas ir Aaronas White'as debiutavo Eurolygoje. Tačiau nuolat pabrėžiama, kad patirtis Eurolygoje yra būtina. Gal tai netiesa?
– Ne, viskas yra svarbu. Sezono pradžioje mes turėjome remtis labiausiai patyrusiais žaidėjais. Kevinas Pangosas, Paulius Jankūnas, Edgaras Ulanovas, Artūras Milaknis – jie žino sistemą, jie žino Eurolygą, jie žino ko tikėtis, jie vedė komandą. Po truputį kiti vaikinai pradėjo suteikti naudos. Tai – visas procesas. Aš tikėjausi, kad jie pridės mums po truputį kiekviename mače. Taip ir atsitiko.
– Jūs remiatės Lietuvos krepšininkais. Šalyje, kurioje krepšinis yra sporto karalius, tai yra tarsi įsipareigojimas?
– Manau, kad tai yra svarbiausia. Sirgaliai, žaidėjai supranta, kas vyksta. Krepšinis toks populiarus mūsų šalyje. Daug lietuvių keliauja paskui komandą Europoje, jie skraido lėktuvais, kad pamatytų mūsų rungtynes. Kai kuriose šalyse mes sulaukiame milžiniškos paramos. Net ir priešsezoninėse rungtynėse Londone! Taip pat Ispanijoje, Valensijoje, kur gyvena daug lietuvių. Aistruoliai seka paskui mus visur. Mes jaučiame žmonių meilę krepšiniui ir „Žalgiriui“.
Kai sirgaliai pripranta prie žaidėjų, jie pasileidžia į nuotykius drauge. Vėliau, žinoma, atsižvelgiant į rezultatus, vieną dieną jie mėgsta juos, kitą dieną – ne, bet jiems svarbu matyti savus žaidėjus. Tai – miesto komanda, o miestas mums labai padeda finansiškai. Sirgaliams taip pat svarbu, kad klubas integruotų jaunus žaidėjus. Tai – vienas iš „Žalgirio“ bruožų. Jei galėtume, žaistume su dvylika lietuvių, bet tai yra sunku, nes esame maža šalis ir nepagaminame talentų kiekvieną sezoną. Tad turime stiprintis, kiekvienas turi prisitaikyti.
Jei galėtume, žaistume su dvylika lietuvių.
Svarbiausia turėti sunkiai dirbančius ir protingus žaidėjus, nes tada jie prisitaiko greičiau. Mes stengiamės surinkti gerus vaikinus, kurie tiktų mūsų sistemai. O tautybė neturi reikšmės.
– Būdamas žaidėju pasižymėjote neįtikėtinu krepšinio IQ. Ar būnant treneriu, sunku vadovauti vyrams, kurie nejaučia žaidimo taip gerai, kaip jūs?
– Mes turime suvokti, kaip geriau panaudoti kiekvieną žaidėją. Tačiau galiausiai pamatinės vertybės yra tos pačios visur. Atiduok visą save, aukokis dėl komandos, dirbk papildomai kasdien. Tai ne tik apie krepšinį, tai apie bet kurį darbą.
– Savo autobiografijoje, kurioje pasakojate apie žaidėjo karjerą, daug kalbate apie savo buvusius trenerius, jų strategiją. Jautėtės treneriu dar prieš tapdamas juo?
– Taip, tikriausiai per savo kelerius paskutiniuosius krepšininko karjeros metus. Man labai pasisekė, nes per tuos sezonus aš žaidžiau pas Željko Obradovičių, pas Xavi Pascualį. Jau galvojau apie treniravimą, kad galėčiau tęsti savo kelionę krepšinyje, tad kreipiau daugiau dėmesio į jų darbą, ką jie daro, kokius jie priima sprendimus. Aš uždavinėjau jiems klausimus ir stengiausi suprasti juos. O dabar bandau įterpti žinias ir pamatyti kas veikia, o kas – ne.
– Ar tai Željko Obradovičius padarė jums didžiausią įtaką?
– Taip. Dirbdamas su Željko, aš išmokau daugiausiai. Stengiausi pasimokyti, aprėpti tai, nors, iš kitos pusės, reikia prisitaikyti prie darbo sąlygų, prie savo žaidėjų. Tai ir bandome padaryti „Žalgiryje“. Turi būti sąžiningas sau. Galiausiai viskas krenta ant tavęs, turi gyventi ir mirti su savo sprendimais.
– Praėjusią vasarą jūsų pavardė skambėjo įvairiuose ganduose, bet jūs pratęsėte dvejiems metams sutartį su Kauno klubu. Kodėl?
– Man labai patinka čia. Tai puiki padėtis man. Viskas yra puiku, klubas stengiasi judėti aiškia kryptimi, nuo pat žmonių jaunimo komandose iki klubo prezidento. Nematau priežasčių iškeliauti. Turėjau kelis pokalbius su kitais klubais, bet nepasiekėme susitarimo. Kad palikčiau „Žalgirį“, turėčiau atsidurti žymiai geresnėje padėtyje, o tokių nebuvo.
– Jaunystėje svajojote vilkėti Lietuvos rinktinės marškinėlius. Ar dabar svajojate apie galimybę tapti jos treneriu?
– Ne. Šis darbas nėra man, tai nėra mano svajonė.
– Kodėl?
Š.Jasikevičius apie Lietuvos rinktinės trenerio postą: „Šis darbas nėra man, tai nėra mano svajonė“.
– Nežinau. Dabar sunku pasakyti. Man tikrai patiko klubai, kuriuose žaidžiau: „Žalgiris“, „Panathinaikos“, „Barcelona“, Tel Avivo „Maccabi“.
Tačiau būdamas treneriu pernelyg nepasiduodi emocijoms. Reikia palaikyti labai gerus santykius su žaidėjais, klubo darbuotojais, prezidentu, sporto direktoriumi, sirgaliais, nes, jei bent vienas komponentų neveikia, kad ir kaip mylėtum klubą, sėkmė neateis. Taigi, šiuo atveju, sėkmės sunku tikėtis. Kai esi žaidėjas, pasirašai kontraktą ir žaidi. Treneriui labai daug faktorių turi sutapti. Reikia jausti paramą, suprasti žmones, kurie dirba drauge. Daug sunkiau yra treneriui, be klausimų, nes daug daugiau atsakomybės.
– Savo knygoje taip pat rašėte, kad tapdamas treneriu, turėjote nužudyti žaidėją savyje. Ar tai jau įvyko?
– Žinoma. Dabar esu treneris. Nežinau, kodėl žmonėms sunku tai suprasti. Dabar, kaip treneris, galvoju apie dvylika žaidėjų, galvoju apie visą klubą.
– Per savo žaidėjo karjerą, kuo labiausiai didžiuojatės?
– Daug dalykų. Draugystės, kurios tęsėsi metų metus man yra labai svarbios. Dabar turiu draugų visur, kad ir kur nukeliaučiau. O tai yra labai malonu.
– Dėl ko labiausiai gailitės?
– Visi turime dėl ko gailėtis. Neįmanoma laimėti visada! Galvoju apie kai kurias su Lietuvos rinktine pralaimėtas rungtynes, tokias kaip Atėnų olimpinių žaidynių pusfinalis 2004 metais (Lietuva pralaimėjo Italijai 91:100), arba apie Eurolygos pusfinalius. Bet taip pat turime suvokti, kad yra ir kitų stiprių komandų.
– Jūsų NBA patirtis buvo nesėkminga. Nesigailite, kad neprisidėjote prie „Spurs“, su kuriuo flirtavote ne vienerius metus?
– Tai nėra tikras nusivylimas. Kartais jie manęs norėjo, aš norėjau taip pat, bet taip neįvyko. Daug dalykų turėjo sutapti, tai ne taip lengva, situacijos būna sudėtingos.
– Esate sakęs, kad ypač vertinate laiminčias asmenybes, tokias kaip Michaelas Jordanas, Michaelis Schumacheris, Pate'as Samprasas. Kas šiuo metu žavi jus sporte?
– Turiu mėgstamus teniso žaidėjus, kaip Rogeris Federeris. Taip pat esu didelis golfo gerbėjas, vis stebėdavausi Tigeriu Woodsu. Taip pat palaikau daug europiečių NBA. Labai gera matyti Pau Gasolio ir Dirko Nowitzkio sėkmę. Dabar NBA irgi žaidžia daug gerų europiečių.
– Dabar bendraujate su žurnalistais, bet iš jūsų knygos galima suprasti, kad nesate didelis interviu ir kitų žiniasklaidos darbų mėgėjas. Kodėl tada panorote parašyti autobiografiją?
– Nes dažnai žurnalistas nori parašyti istoriją, kokią jis nori parašyti, užuot papasakojęs, koks iš tiesų yra žmogus! Metų metais privalome stengtis geriau bendradarbiauti su žiniasklaida, susipažinti vis geriau. Aš asmeniškai dabar žinau, su kuo turiu reikalų Kaune, nes daug žurnalistų yra tie patys, kurie dirbo su manimi dar man žaidžiant krepšinį. Su dauguma palaikau gerus santykius, kartais pasikalbame prieš ar po interviu ir tampame dar artimesni.
Su kitais turiu būti atsargesnis, nes kaip ir bet kurioje profesijoje: yra geri ir prasti treneriai, geri ir prasti žaidėjai, geri ir prasti žurnalistai. Tiesiog reikia pasirinkti, su kuo kalbėtis. Gerai, kad laikui bėgant tapau išmintingesnis. Pagaliau, galbūt. O gal ir ne. Nežinau (juokiasi).
