„Aritmija“ pasakoja apie Olegą – jauną, talentingą paramediką ir jo žmoną Katia, kuri dirba sesele greitosios pagalbos priimamajame. Ji myli Olegą, tačiau jau kurį laiką negali pakęsti, kad pastarajam pacientai ir kolegos rūpi labiau nei ji. Katia pareiškia norinti skirtis. Tuo pat metu naujas Olego brigados vadovas imasi skyriaus reorganizavimo. Nauji darbo principai atrodo praktiškai neįgyvendinami. Olegas net nesiruošia jų laikytis, nes jam rūpi gyvenimai, kuriuos turi gelbėti. Nepaklusnumas supriešina jį su naujuoju viršininku. Profesinė krizė sutampa su asmeninio gyvenimo problemomis.
Po filmo žiūrovai kūrėjų klausia „Ar tai tiesa?“, „Ką daryti su tuo, kas rodoma?“ ir kitų klausimų. Keletą jų atsako N. Meshchaninova, parašiusi scenarijų dar vienam šiemet „Kino pavasaryje“ rodomam filmui „Anos karas“ (rež. Aleksey Fedorchenko).
– Kurią istoriją jums buvo svarbiau papasakoti – apie dviejų žmonių meilę ar apie situaciją, iš kurios žmonės neranda išeities?
– Išeitis visada yra. Sunkiai įsivaizduoju situaciją gyvenime, iš kurios neįmanoma rasti kelio. Filme mums labiau rūpėjo meilės, santykių krizė. Išspręsti ją galima pasitelkiant sąmoningumą. Žmonės anksčiau ar vėliau juk subręsta.
– Kaip jums atrodo, ar aplinka, kurioje gyvename, keičia mūsų jausmus?
– Aplinka veikia mūsų gebėjimą jausti. Savo vaikystę ir paauglystę praleidau aplinkoje, kur buvo draudžiama justi. Vos tik parodai silpnumą, ji tave suryja ir dar sukramto. Vėliau, kai iš tos aplinkos pabėgau ir pasijutau savimi, tarsi atitirpau, nauja vieta mane išgydė.
Kai gyveni ten, kur tave nuolat žeidžia, sustiprėja imunitetas, užsiaugini storą odą ir tavęs nebejaudina daugybė dalykų. Mirtis pasidaro įprasta, o skausmas nebekelia užuojautos. Daugybė gydytojų cinizmu ginasi nuo širdgėlos, tai juos gelbsti kasdienybėje, nes gydytojas neprivalo verkti, jis turi greitai ir išmaniai reaguoti, numalšinti žmogaus skausmą ir padėti jam išgyventi, jei tai tik įmanoma.
– Kodėl savo filmo herojais pasirinkote gydytojus?
– Gydytojo profesija įsiūbuoja emocijas. Dramaturgijai tai padeda, scenarijuje atsiranda prasmė. Supratome tai, kai tik savo herojams sugalvojome profesiją. Kritinės situacijos, kuriose atsidūrė mūsų veikėjai, pasidarė ne abstrakčios, bet labai konkrečios – daktarai nemiega, daktarai mato, kaip miršta žmonės. Kasdien, akimirksniu ir labai atsakingai jiems tenka priimti sprendimus, kurie lemia kitų žmonių gyvenimą arba mirtį. Štai kodėl šios profesijos žmonėms mes dar pasiūlėme išmėginimų ir asmeniniame gyvenime.
– Apie ką labiausiai norėjote kalbėti pagrindinio herojaus, jauno paramediko Olego lūpomis?
– Olegas filme kalba apie meilę. Meilę žmonėms, gyvenimui, alkoholiui ir savo moteriai. Aš irgi apie tai kalbu, tik vietoj moters sakau vyras.
– Galima numanyti, kad jūs gana daug laiko praleidote ligoninėje...
– Rašydama scenarijų „Aritmijai“ pasinėriau į medikų aplinką. Man tai įprastas metodas – iškeliauti į realybę to, apie ką rašau. Tik taip gali surinkti iš tiesų unikalios medžiagos filmui, išmokti jausti, kaip jaučia tie žmonės, kalbėti, kaip jie kalba, numanyti, kaip jie galėtų pasielgti vienoje ar kitoje situacijoje. Kai iki soties viso to atsigeriu, sėdu rašyti. Ir jau tada galiu būti visiškai tikra, kas yra tiesa mano sugalvotuose personažuose, o kas – ne.
Tiesą sakant, būti tarp gydytojų man nepatiko, neturiu nė vieno draugo gydytojo. Kai baigiau scenarijų, o filmo režisierius Borisas Khlebnikovas baigė filmuoti, nustojau domėtis gydytojų pasauliu. Turiu naują projektą, dabar neriu ten, į kitą aplinką.
– Pažiūrėjusi filmą ilgai galvojau, kas yra baisiau – fizinė ar dvasinė mirtis?
– Nieko nežinau apie dvasios mirtį, religija man svetima, esu ateistė. Lygiai taip pat man svetima moralė, kiekvieną kartą stengiuosi tik prisikasti iki svarbiausio – kuo geriau perprasti žmones ir jų jausmus. Visi kiti ieškojimai praeina pro mane.
– Akimirką įsivaizduokime, kad jūsų filmo herojai – realūs žmonės. Ar galėjo jų istorija susiklostyti kitaip?
– Man dažnai atrodo, kad mūsų herojai – labiau nei realūs, nes jų jausmus, išgyvenimus sukūrėme iš savųjų. Olego ir Katios santykiuose yra daug to, ką teko patirti man ir mano vyrui. Vyras netgi įsižeidė, bet kur man daugiau išsilieti, jei noriu būti atvira? Katia ir Olegas – tai dalis manęs, dalis mano pasaulio. Užtat jie man – visiškai realūs.
– Kada reikia skambinti greitosios pagalbos numeriu, kai kalbame apie jausmus?
– Argi tokia greitoji pagalba yra? Labai norėčiau atsidurti tobulame pasaulyje, kur būtų galima išsikviesti greitąją, jei nebesupranti vienas kito. Bet jei rimtai, kiekvienas iš mūsų turime savo slenkstį. Jei jį peržengiame, jokia greitoji nepadės. Išdavystė, neištikimybė, nepagarba man ir mano vaikams, smurtas. Visa tai pasekmės ir jos reiškia, kad meilės nebėra, ją praradome, sugrąžinti kažin ar pavyks.
– Kaip manote, kodėl ši paprasta istorija turėtų sujaudinti žiūrovus?
– Iš tiesų mums buvo siurprizas, kaip šią istoriją priėmė žiūrovai. Rodos, tik stengėmės nuoširdžiai ir paprastai papasakoti apie du jaunus gydytojus, kūrėme buitinę istoriją, kuri žiūrovų akyse tapo romantiška ir netgi herojiška. Greičiausiai žmonės joje pamatė savo gyvenimo atspindžius, jiems tai pasirodė jautru. Kai kalbi apie visus, vadinasi, nekalbi apie nieką, o kai kalbi apie save, vadinasi, – apie visus.
– Jūsų filmas labai sėkmingai keliauja per kino festivalius. Apie ką po filmo nori sužinoti žiūrovai?
– Ar tai tiesa. Juos paperka dokumentinis pasakojimo stilius, taigi jiems rūpi, ar tiesa, ką pasakojame. Viskas – tiesa. „Ir ką su visu tuo daryti?“ – dar klausia tikėdamiesi, kad galėsime duoti atsakymą, kaip reikia keisti Rusijos sveikatos apsaugos sistemą. Bet mes nežinome! Ir mūsų herojai nežino! Mes tik stengiamės geriausiai atlikti savo darbą, kaip ir mūsų filmo herojai savo – ligoninėje.
