Aistė Girkontaitė kalbasi su Vilniuje viešėjusiu režisieriumi Emmanueliu Finkielu apie filmo kūrimą, darbą su pagrindine aktore M.Thierry, istorijos asmeniškumą.
– Kas paskatino imtis šio projekto?
– Šią knygą, Marguerite Duras „Skausmas“ („La douleur“), perskaičiau labai seniai, kai man buvo 25-eri. Ji labai susijusi su mano šeimos gyvenimu, tėvo istorija. Iš pradžių nedrįsau imtis šios istorijos adaptavimo, nes man tai atrodė pernelyg varginantis darbas. Tik kai pasiūlė dirbti su šiuo projektu, radau daug priežasčių, kodėl tai turėčiau tai daryti. Tai man pasirodė labai svarbu. Dažnai sakoma, kad pačios temos pasirenka režisierius, o ne atvirkščiai.
– Ar buvo sunku perteikti šią istoriją?
– Aš neadaptavau pačios istorijos, o tai, kaip pats ją perskaičiau. Perteikiau savo interpretacijas. Aš leidau knygai prie savęs priartėti ir perteikiau tuos vaizdinius, kuriuos mačiau skaitydamas. Pamažu tų svarbiausių vaizdų prisikaupė tiek, kad jie suteikė tvirtą kūną filmui. Nereikia manyti, kad viskas vyksta pasitelkus protą, racionaliai, tai juk ne namų darbai. Neįmanoma ir nereikia visko suklasifikuoti ar išdėlioti, reikia išjausti, gal net būtų tai galima pavadinti išbūrimu. „Skausmas“ yra pirmoji viso romanų ciklo dalis, jos vardu ir vadinasi visas rinkinys. Ir tik pirmosios dvi dalys Duras buvo pažymėtos numeriais – pirma ir antra. Todėl pasirinkau šias pirmąsias dvi dalis, nes Duras jas pateikia tarsi diptiką. Pasirinkęs šias dvi dalis išmečiau tik vieną, nors ir labai svarbų momentą, kai Robertas grįžta ir Marguerite juo rūpinasi bei prikelia gyvenimui. Tiesiog nežinojau, kaip kino ekrane pavaizduoti vyrą, kuris yra visiškai išsekęs.
– Šis filmas yra ne apie patį karą ar koncentracijos stovyklą, bet apie moterį, kuri laukia. Kaip pasirinkote tokią istorijos pateikimo prizmę?
– Būtent apie tai rašė Marguerite Duras. Ji nerašo savo istorijos per istorinius įvykius, bet apie tai, ką ji pati išgyveno, todėl ir pateikiau tai subjektyviu žvilgsniu.
– O kodėl jums pačiam atrodo svarbu perteikti tą laukimą?
– Manau, kad paties kino esmė yra parodyti tą jausmą, kuris mus paliečia, sukrečia, iškankina. Tie didieji filmai, visi turime tokių, kurie paveikia mus asmeniškai, sukrečia, paveikia mąstymą. Kinas yra mūsų sielos veidrodis. Ar sutinkate su manimi, kad filme ar knygoje dar įmanoma rasti ką nors kita, be savęs?
– Man įsiminė epizodas, kur Marguerite Duras viduje vyksta konfliktas – viena jos dalis įtikinėja, kad jos vyras miręs, o kita, jog gyvas, ir tik laiko klausimas, kada grįš. Ką norėjote tuo perteikti?
– Labai džiaugiuosi, kad užsienietė pastebėjo tokius dalykus, kad šie du balsai susipina. Visuomet nerimauju, ar žiūrovai tai supras. Kai titravome anglų kalba, buvo sunku, nes šiuos susipinančius balsus labai sunku perteikti rašytine kalba. Kai juos girdime, atskiriame labai lengvai, o rašant sunku parodyti, kad tai yra du jos pačios balsai.
– Tai yra apie vidinį jos konfliktą. Ar tai norėjote perteikti šia scena?
– Taip, net kai fiziškai ji yra vienas asmuo, visuomet turi dvigubą asmenybę, kaip ir mes visi. Norėjau pavaizduoti būtent jos dichotomiją. Ta perskyra tarp to, ką labai giliai jaučiame, ir to, kaip elgiamės matant kitiems, apibrėžia asmenybės dvilypumą. Kas man labiausiai patinka kine? Kai personažai mąsto panašiai kaip realūs žmonės.
– Kokie jos santykiai su nacių policininku Rabier? Kas tai per santykiai? Rodos, juose yra daug povandeninių srovių.
– Kaip rašė Marguerite, šie santykiai buvo labai dviprasmiški. Viena vertus, ji jo bijo, antra vertus, šlykštisi, bet kartu ją kažkas vilioja. Iš tikrųjų Marguerite biografijoje rašoma, kad tarp jų buvo kažkoks romanas. Netgi yra liudininkų, kurie matė juos kartu einančius į viešbutį, tačiau dabar nežinome, ar tikrai kažkas tokio tarp jų vyko. Nenorėjau to vaizduoti, parodžiau tik bučinį. Šioje istorijoje aš matau vieną labai svarbų dalyką. Filme jaučiame dažnai knygoje minimą jai labai svarbų jausmą – gėdą. Jei matėte „Hirošima, mano meile“, ten gėdos tema yra pagrindinė, todėl ir pasirinkau ekranizuoti pirmąsias dvi dalis, nes būtent jose pajutau gėdą dėl tų santykių su policininku. Tad suprantame, kad tie santykiai išties painūs, nuodėmingi.
– Kaip sekėsi dirbti su aktore Mélanie Thierry? Ar iškart žinojote, kad Marguerite Duras vaidmenį atliks būtent ji?
– Aš jau prieš tai su ja dirbau viename filme ir jau tada supratau, kad ji nepakartojama aktorė. Nors kai rašiau scenarijų, apie ją negalvojau, negalvojau apie nieką konkretaus, tik buvau susidaręs labai abstraktų įvaizdį. Aš vykdžiau atranką, išbandžiau dvylika pretendenčių, žinomų aktorių.
Tos atrankos buvo labai sudėtingos, nes joms buvo skirta užduotis sėdėti, laukti ir nieko nedaryti, tik ką nors jausti ir tai parodyti. Tuo metu suskambėdavo telefonas, su jomis kalbėdavau aš, o jos turėjo improvizuoti. Visoms buvo nelengva. Visos buvo labai vidutiniškos, net beviltiškos, išskyrus Mélanie Thierry, kuri buvo didinga. Ji neįtikėtinai tiksliai atskleidė tą dvilypę asmenybę, kurią mes matome ekrane. Vienu metu ji buvo graži, jauna, įsimylėjusi, aistringa moteris, po to – labai brandi, pasižyminti savirefleksija, daug iškentėjusi. Visa tai ji sugebėjo perteikti, ir dėl to aš ją pasirinkau.
– Ar sėmėtės įkvėpimų iš kitų filmų, kad ir iš jau minėto „Hirošima, mano meile“?
– Žinoma, šis filmas mane labai įkvėpė. Aš jį pamačiau būdamas 19-kos, su savo pirma mylimąja. Jis mane neįtikėtinai palietė. Po tokių filmų išeinama subrendus. Tačiau aš labai stengiausi nieko nekopijuoti. Ypač kai Mélanie Thierry garsino filmą, stengėmės nekopijuoti Emmanuelle Rivos iš „Hirošima, mano meile“. Kai žiūrime šį filmą, nepamirštame ir kitų aktorių, atlikusių Duras vaidmenį. Neišvengiamai susiejame Thierry, Rivą ir, be abejo, Delphine Seyrig. O kas jas sieja? Tai juk Duras muzika. Kitas Alaino Resnais filmas „Karas baigėsi“ irgi šiek tiek mane įkvėpė.
– Grįžtu prie pirmame klausime paliestų temų – kokios jūsų asmeninės, jūsų šeimos patirtys susijusios su karu?
– 1942 m. mano tėvo, kai jam buvo 15-ka, šeimą – tėvus ir mažesnįjį dešimtmetį brolį, uždarė žiemos velodrome ir vėliau ištrėmė į Aušvicą. Mano tėvas tapo našlaičiu. Maždaug dvidešimt metų, kai pamatė visus dokumentus su išvežtųjų pavardėmis, kuriuose buvo įrašyti ir jo tėvų bei brolio vardai ir pavardės, kada jie buvo išvežti ir kada mirė, jis tikėjo, kad jie gyvi. Tačiau net ir supratęs šį faktą vis tiek laukė.
Gal dėl to, kad jo brolis buvo penkeriais metais už jį jaunesnis, tad tikėjo, kad jis turi grįžti. Kodėl mes laidojame žmones į žemę? Nes turime būti įsitikinę, kur jie yra, kad jie tikrai mirę. Jei kas nors jums pasakytų, kad jūsų artimasis mirė, tai kas jums trukdo laukti ir tikėtis?
