„Kadangi šiltuoju metų laiku daugeliui žmonių kyla klausimų, kaip praleisti laisvalaikį, tai dviračių takas nuo Vilniaus iki Kauno pro Trakus ir Birštoną ir nuo Kauno iki Klaipėdos pro Jurbarką ir Šilutę paskatintų žmones daugiau keliauti dviračiais ar riedučiais po Lietuvą ir gražias jos apylinkes, pažinti Lietuvą. Taip pat daugiau dėmesio sulauktų lankytinos ir turistinės vietos, esančios kelyje, parduotuvės, kaimo turizmo sodybos ir t.t.“, – rašo idėjos Lietuvai autorius A.Kairys.
Takas plėtotų darnųjį turizmą
Ši idėja labai patiko Indrei Trakimaitei-Šeškuvienei – laikinajai Valstybinio Turizmo departamento vadovei. Jos manymu, dviračių tako nuo Vilniaus iki Klaipėdos pro Jurbarką ir Šilutę idėja yra puiki ir laiku – darniojo turizmo tendencijos stiprėja visame pasaulyje, o Lietuvoje dviračių turizmo galimybės dar nėra maksimaliai išnaudotos.
„Dėl šios priežasties departamentas palaiko visas iniciatyvas, suteikiančias platesnes galimybes turistams keliauti po gražiausias Lietuvos vietas, skleidžiame apie jas informaciją tiek vietos, tiek užsienio turistams ir skatiname atrasti regionus keliaujant dviračių takais“, – sakė VTD vadovė.
I.Trakimaitės-Šeškuvienės teigimu, ši idėja Vilniaus ir Kauno gyventojams sudarytų galimybes intensyviau naudotis Pajūrio dviračių trasa, kurią įrengė Valstybinis turizmo departamentas.
Iš kur gauti laisvos žemės?
I.Trakimaitei-Šeškuvienei antrina ir Dovilė Krasauskaitė iš Lietuvos automobilių kelių direkcijos (LAKD) – mintis graži. Tačiau specialistė, laikinai einanti Saugaus eismo ir aplinkos apsaugos skyriaus vedėjos pareigas, abejoja, ar šią idėją įmanoma greitai įgyvendinti. Ir ne tik dėl pinigų. Jei kilometras dviračių tako (nedarant jokių reljefo korektūrų ir sustiprinimų) kainuoja 150-200 tūkst. eurų, tai bendra tokio projekto kaina, skaičiuojant tik darbus, be žemės, siektų 70 mln. Eur.
Bendra tokio projekto kaina, skaičiuojant tik darbus, be žemės, siekia 70 mln. Eur.
„Jau dabar, rengdami infrastruktūrą pėstiesiems ir dviratininkams, susiduriame su žemės trūkumu. Jei kelio pločio nepakanka jame įrengti dviračių taką, prasideda ilgos žemių paėmimo iš gyventojų procedūros. O tos žemės reikia nemažai, nes toks dviračių takas turėtų būti dvipusis“, – sakė D.Krasauskaitė.
Pasak specialistės, tai būtų labai ilgas procesas – turėtų būti rengiami specialieji planai, bendradarbiauti turėtų atskiros institucijos. Ne tik LAKD, bet ir atskiros savivaldybės.
„Būna atvejų, kai žemė valstybinė, tada procedūros paprastesnės. Tuomet kreipiamės į Nacionalinę žemės tarnybą su prašymu nutiesti valstybinėje žemėje susisiekimo komunikacijas. Bet dažniausiu atveju iki pat kelio šlaito būna žmonių nuosavi sklypai. O minėtos paėmimo procedūros ilgos ir sudėtingos“, – aiškino D.Krasauskaitė.
Specialistė atkreipia dėmesį, kad važinėti dviračių taku šalia intensyvios magistralės nėra sveika. Todėl tokiam dviračių takui reikėtų žemės ruožo, nutolusio nuo automobilių eismo arterijos protingu atstumu – ir dėl saugumo, ir dėl oro užterštumo. O tai šį projektą daro dar sudėtingesnį.
Europa: su Olandija konkuruoti negalėtume
O kaip šią idėją galima vertinti Europos mastu: ar tai visiškai nauja mintis, ar jau įgyvendinta kitur? Tarkime olandai suskaičiavo, kad vietinio susisiekimo reikmėms žmogus per dieną važiuoja 5-7 km. Ši dviračių naudojimo srityje pirmaujanti šalis turi apie 35 tūkst. km dviračių takų. Tačiau plotu gerokai didesnei Lietuvai varžytis su Nyderlandų karalyste – jokių šansų. Tikslus Lietuvos dviračių ilgis nėra žinomas – LAKD rengia dviračių takų plėtros planą.
D.Krasauskaitės teigimu, tokios vientisos 350-400 km trasos Europoje nėra (toks atstumas būtų nuo Vilniaus per Birštoną, Jurbarką iki pajūrio). Kertant gyvenvietes būtų mišrūs takai. Tačiau toje pačioje Olandijoje daugybė trumpesnių dviračių takų, sujungiančių atskirus miestus.
O jei stebuklas įvyktų ir toks takas būtų nutiestas? Ar žmonės dėl to persėstų ant dviračių?
„Pažvelkime, kas darosi dviračių take, jungiančiame Klaipėdą su Palanga ir Šventąja. Vasarą jis pilnas dviratininkų. Taigi geru oru nuvažiuoti po 30 km – realus atstumas ir mūsų šalies gyventojams, ir užsienio turistams. Dar svarbu, kad tai yra lygi vietovė. Tuo tarpu likusioje Lietuvos dalyje daugybė kalvų. Todėl tikrai reikėtų papildomai investuoti į dviratininkų poilsiavietes ar nakvynės vietas.
Matau, kad Lietuvos gyventojų elgesys keičiasi, vis daugiau iš automobilių persėda ant dviračių. Tačiau ar tokio ilgo dviračių tako naudojimas būtų intensyvus, ar šis objektas pasiteisintų – labai sunku prognozuoti“, – apibendrina LAKD specialistė Dovilė Krasauskaitė.
