Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2020 09 10

Kai gyvenimas yra judėjimas: animacijos studiją įkūręs vilnietis aktyviu gyvenimo būdu užkrėtė ne tik šeimą

Judėjimas ir animacija – tai du dalykai, be kurių savo gyvenimo neįsivaizduoja vilnietis Meinardas Valkevičius. Nors iš pirmo žvilgsnio jo istorija gali pasirodyti tolima nuo kasdienybės, atidžiau žvilgtelėjus joje galima rasti daug idėjų, pritaikomų bet kurioje situacijoje. Su juo kalbėjomės apie judėjimo svarbą kiekvieno žmogaus gyvenime, taip pat apie jo gimtąjį miestą Vilnių – kaip itin patogų tiems, kurie nori gyventi ne tik automobilyje. Vilnietis neabejoja: greta dviračių pasaulio centrais vadinamų Nyderlandų ir Danijos netrukus bus galima įrašyti ir Lietuvos vardą.
Animacijos studijos „Meinart“ įkūrėjas M.Valkevičius nuolat juda
Animacijos studijos „MeinAirt“ įkūrėjas M.Valkevičius nuolat juda / Asmeninės nuotr./15min koliažas

„Mano darbas – kurti animaciją – yra sėdimas. Tai man kažkur norisi išsilieti: bėgti, plaukti, važiuoti dviračiu. Taip prieš 8 metus aš pradėjau bėgioti ir taip niekada nebesustojau“, – pasakoja vilnietis. Anot jo, bėgiojimas – idealus būdas visiems, norintiems išvalyti mintis nuo rutinos ir kasdienių problemų. „Išbėgu ir man jau niekas nerūpi“, – juokauja pašnekovas. Kasdienis jo „prasibėgimas“ dabar siekia apie 10-20 km, nors pradžioje tikslas buvo įveikti bent 5 km.

Prieš metus savo jėgas jis išbandė triatlone – taip prie bėgiojimo prijungė kitus savo pomėgius – plaukimą ir važiavimą dviračiu. „Šiemet jau išbandžiau save visuose triatlono taurės etapuose ir pradėjau ruošis „Iron Man“ varžybose, kurias kai kas įvardina kaip sunkiausias pasaulyje vienos dienos varžybas. Tai mano laisvalaikis tikrai aktyvus“, – sako M.Valkevičius.

Asmeninė nuotr./Meinardo Valkevičiaus gyvenime netrūksta aktyvių veiklų
Asmeninė nuotr./Meinardo Valkevičiaus gyvenime netrūksta aktyvių veiklų

Gyvenimas Vilniuje dovanojo aktyvią vaikystę

Dviratis, bėgiojimas ir vaikščiojimas po miesto parkus – tokia buvo dažno dabartinio 33-mečio vaikystė. Tuo metu vaikai turėjo daugiau laisvės judėti ir leisti savo laisvalaikį aktyviai.

„Mano laikais (man dabar 33-eji) tai daryti buvo lengviau: nei kompiuterių nebuvo, televizoriai irgi dar buvo prabangos prekė. Aš vasaras leisdavau kaime, o, jei būdavau Vilniuje, – krepšinio aikštelėje arba ant dviračio, taip pat lakstydamas su šunimi. Šuns vedžiojimas man buvo tarsi pažintis su gamta. Gyvenau prie Kalnų parko, tai ten ir klaidžiodavau su šunimi“, – apie vaikystę pasakoja vilnietis, pridūręs, jog gyventi prie didžiulio parko jam buvo tikra dovana.

Asmeninė nuotr./Meinardo Valkevičiaus gyvenime netrūksta aktyvių veiklų
Asmeninė nuotr./Meinardo Valkevičiaus gyvenime netrūksta aktyvių veiklų

Svarbu įveikti „neįmanomą“ tikslą

Vaikystėje daug vaikštome, bėgiojame ir važiuojame dviračiu visi, tačiau užaugus šiuos įpročius dažnai pakeičia daugiau komforto suteikiantys keliavimo būdai. Anot M.Valkevičiaus, jam taip nenutiko ne tik dėl asmeninių savybių – įtakos turėjo ir draugai, įtraukę pirmiausia į bėgimo maratonus.

„Kalti draugai“, – juokauja pašnekovas. Surimtėjęs priduria, kad jam visuomet buvo svarbu sau įrodyti, kad gali daugiau.

„Kažkada, kai pradėjau bėgioti, mano tikslas buvo nubėgti 5 km. Nubėgus juos – jau norėjau įveikti 10 km. Vėliau norėjau nubėgti pusę maratono, tada – pilną. Kai supratau, kad maratonas įmanomas, nusprendžiau bėgti 100 km. Tada neberadau, ką veikti (su bėgimu) ir pasinėriau į triatloną. Mano gyvenime tai ir svarbiausia – turėti „neįmanomą“ tikslą, kurį imu ir įgyvendinu“, – apie atrastą vidinės motyvacijos sistemą pasakoja vilnietis.

Mano gyvenime svarbiausia – turėti „neįmanomą“ tikslą, kurį imu ir įgyvendinu.

Pasak jo, sportas ir apskritai judėjimas labai stipriai veikia asmeninį gyvenimą, požiūrį į iškylančius sunkumus: „Viskas susiveda į psichologiją: susidūręs su kokia nors problema aš žinau, kad ji išsprendžiama. Jeigu aš galiu nubėgti 100 km, tai kaip galiu neišspręsti problemos?“.

Grįžęs po sunkios dienos jis, sako, išbėga, o bėgiodamas „susidėlioja mintis į stalčius“.

„Gyvenimo tempas dabar yra milžiniškas. Tas pabuvimas su savimi – kai vaikštai, bėgioji ar kažkaip kitaip judi – yra būtinas“, – įsitikinęs pašnekovas. Bėgdamas jis laikosi keleto taisyklių. Viena jų – neimti telefono. „Todėl bėgimas man būna tarsi meditacija. Į namus, į šeimą grįžtu „susitvarkęs“, – sako M.Valkevičius.

Judėjimas – visos šeimos reikalas

Jau kurį laiką jis nebesilanko ir sporto klubuose – suprato, jog puikiai veikia ir asmeninės treniruotės. Anot jo, taip sutaupo ne tik pinigų, bet ir laiko, kurį gali skirti šeimai – kartu su žmona augina 3,5 metų aktyvų berniuką.

„Visa mūsų šeima aktyvi: žmona anksčiau daug šoko, dabar bėgioju ne tik aš, bet ir žmona, neatsilieka ir sūnus. Visose varžybose, kuriose esame dalyvavę, yra ir vaikų bėgimas. Tai jis visada sudalyvauja. Net būdamas 2 metų jis laisvai kelis kilometrus nubėgdavo“, – didžiuojasi vilnietis.

Asmeninė nuotr./Tėčio pėdomis jau seka ir sūnus: bėga, važiuoja ir net dalyvauja vaikų maratonuose
Asmeninė nuotr./Tėčio pėdomis jau seka ir sūnus: bėga, važiuoja ir net dalyvauja vaikų maratonuose

Anot jo, tai, kad judėjimas yra bendras šeimos pomėgis, labai padeda: nekyla nereikalingų barnių dėl ilgų išėjimų iš namų – paprastai kasdieniai „prasibėgimai“ trunka 1-3 val.

Žmogus yra sutvertas tingėti“

„Trūksta laiko“, „nėra normalių dviračių takų“, „kada bėgioti, jei visą dieną sėdi darbe?“. Visa tai esame įpratę burbėti, paklausti, kodėl judame tiek mažai.

„Žmogus yra sutvertas tingėti, nes jam yra patogu taip daryti“, – į tokius argumentus atsako M.Valkevičius. Visus abejojančius jis paragino tiesiog apsidairyti: šiuo metu Vilnius ir kiti šalies miestai kaip niekada anksčiau daug daro tam, kad judėti mums būtų patogu.

„Kalbant apie dviračių takus aš pats asmeniškai pernai Vilniuje pabandžiau nuvažiuoti dviračių takais 100 km ir man laisvai pavyko“, – savo nuomone pasidalino pašnekovas, pridūręs, jog iš Pilaitės, kur gyvena, į centrą dviračiu ar elektriniu paspirtuku jis nuvažiuoja labai patogiai.

„Per dvejus metus dviračių takai Vilniuje buvo taip sutvarkyti, kad negaliu atsidžiaugti. Aš pats, jeigu žinau, kad man reikės kažkur mieste pavažiuoti per, pvz., kamščius, naudoju elektrinį paspirtuką. Jį vadinu tinginio išradimu. Bet kasdienai jis man labiau tinka nei dviratis, nes ant jo užlipęs aš iš karto suprakaituoju“, – sako pašnekovas.

Asmeninė nuotr./Meinardo Valkevičiaus gyvenime netrūksta aktyvių veiklų
Asmeninė nuotr./Meinardo Valkevičiaus gyvenime netrūksta aktyvių veiklų

Jis pabrėžia, kad jam svarbu, kad paspirtukas neteršia aplinkos: tai priemonė, kur neišmeta į aplinką CO2, jai nereikia degalų, bet leidžia nuvažiuoti iš taško A į tašką B daug greičiau nei per kamščius su automobiliu. „Dėl to ir gamtai geriau, ir man“, – sako M.Valkevičius, pridūręs, jog su dviračiu važiuoja tuomet, kai gali apsirengti dviratininko aprangą ir nesukti galvos dėl prakaitavimo.

Kolegas skatina judėti kuo įvairiau

Animacijos studiją „MeinAirt“ įkūręs vilnietis pasakoja, jog darnaus judumo idėjos artimos ne tik jam, bet ir kolegoms.

„Šiandien, pvz., vos įėjau į biurą. Prie jo – tikra dviračių ir paspirtukų karalystė. Jais atvažiavo dauguma darbuotojų. Dviratis pas mus ofise yra normali susisiekimo priemonė, o ne išimtis. Aš, kaip vadovas, palaikau darbuotojų norą judėti sveikiau ir neteršiant aplinkos“, – teigia studijos vadovas.

Asmeninė nuotr./Taip atrodo „MeinAirt“ studija: dauguma jos darbuotojų į darbą atkeliauja dviračiais ir paspirtukais
Asmeninė nuotr./Taip atrodo „MeinAirt“ studija: dauguma jos darbuotojų į darbą atkeliauja dviračiais ir paspirtukais

Tiesa, šiuo metu biure nėra galimybės nusiprausti. Tačiau, anot M.Valkevičiaus, jau planuojama, kad naujajame ofise dušas bus.

Pastaruoju metu Vilniuje daugėja įmonių, kuriose darbuotojai motyvuojami ne tik piniginėmis premijomis, bet ir tokiomis dovanomis kaip dviratis ar paspirtukas. Ne išimtis ir „MeinAirt“.

„Vienam animatoriui už gerus darbus dovanojome dviratį, kitam anksčiau – paspirtuką. Darbuotojai tokias dovanas vertina: net moksliškai įrodyta, kad pinigai darbuotojų nemotyvuoja. Svarbu sukurti laimės jausmą. Pas mus darbuotojų kaita labai nedidelė – visi jaučiasi laimingi. Aš darbuotojus lepinu kiek tik įmanoma, nes vadovaujuosi taisykle, kad laimingas darbuotojas dirba našiau“, – sako pašnekovas.

Vienam animatoriui už gerus darbus dovanojome dviratį, kitam anksčiau – paspirtuką.

Jis pats ateityje norėtų kuo mažiau naudotis automobiliu. Tačiau kol kas jis yra būtinybė, tad tenka derinti skirtingus judėjimo būdus: į tolimesnius maršrutus dažniausiai keliauja automobiliu, po miesto centrą, Senamiestį – paspirtuku.

„Jeigu oras leidžia, susitikimų nėra, o žmona pasiima vaiką iš darželio, aš tikrai į darbą keliauju ne automobiliu. O apskritai kalbant, jei sąlygos leistų, aš visur keliaučiau tik dviračiu“, – sako M.Valkevičius.

Tiesa, jis atkreipė dėmesį, jog gerėjant dviračiams skirtai infrastruktūrai reikėtų gerinti ir kitų eismo dalyvių kultūrą. Šiuo metu ji nėra gera.

„Kurį laiką gyvenau Danijoje. Ten gatvėse yra speciali juosta dviračiams važiuoti. Tu važiuoji ir jautiesi saugiai. Vilniuje kartais važiuojant dviračiu gali išsigąsti, nes šalia važiuojanti mašina net nepristabdo, atrodo, yra visai prie tavęs – nėra to saugaus atstumo“, – sako pašnekovas. Anot jo, tai išspręsti nėra sunku – Vilnius link to ir juda.

„Man visai patinka tokie sprendimai, kaip kilpinis eismas, nes tu iškart pagalvoji, kad „va, ten bus kilpinis, nežinosi, kaip išvažiuoti. Gal aš tiesiog pėsčiomis nueisiu ar paspirtuku…“ Pasikeičia mąstymas“, – juokiasi vilnietis.

Atrodo, jog pasaulio dviračių ir darnaus judumo centrai yra Nyderlandai ir Danija. Vilnius turi potencialo tapti tokiu miestu.

Anot jo, išlipti iš automobilio jam asmeniškai padeda ir padidintas parkavimo mokestis centrinėje ir Senamiesčio erdvėse: „Dėl to miestas tik švaresnis, kas mane asmeniškai džiugina“.

Skeptikams, sakantiems, jog Vilnius niekada nepasieks Nyderlandų ar Danijos miestų lygio, jis priminė Aziją ir ten dominuojančias motorizuotas judumo priemones.

„Azijoje nemačiau nė vieno dviračių tako, JAV – irgi ne kažką. Atrodo, jog pasaulio dviračių ir darnaus judumo centrai yra Nyderlandai ir Danija. Vilnius, beje, irgi turi potencialo tapti tokiu miestu. Tereikia sudaryti geras sąlygas.


Liepos viduryje Vilnius pristatė visus judumo būdus sostinėje suvienijantį ženklą – JUDU. Jis skirtingas judumo paslaugas sostinėje palaipsniui sujungs „po vienu skėčiu“ JUDU šūkis „Po miestą paprastai“ nurodo filosofiją ir paskirtį vilniečiams – suvienyti ir patogesnėmis daryti visas esamas ir būsimas judumo sritis: viešąjį transportą, automobilių eismą, keliones dviračiais, paspirtukais ir kitus judumo būdus, kurie gims mieste.

Detaliau su Darnaus judumo mieste planu ir JUDU susipažinkite: www.judu.lt/vilnius


Parengta pagal SĮ „Susisiekimo paslaugos“ užsakymą. Turinys apmokėtas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
„TOPsport A lygos tribūna“: „Panevėžio“ krizė, karštosios kėdės ir prezidentas svečiuose
Reklama
Ekspertės: moterų investavimo rezultatai – geresni, ko reikėtų pasimokyti vyrams
Reklama
28 metai su „Teleloto“ – kas lieka už kadro?
Reklama
Pasiskiepyti – į vaistinę: ateina per pietų pertrauką, kartu atsiveda ir šeimos narius
Užsisakykite 15min naujienlaiškius