Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2022 01 04

Neregė gidė matančiuosius kviečia į ekskursijas: labiausiai žavi jų reakcijos

Ar kada susimąstėte, kaip gatvėse orientuojasi regėjimo negalią turintys žmonės, kaip jie susidoroja su buities darbais ar naudojasi išmaniosiomis technologijomis? Neregė Oksana Dobrovolskaja su bendražygiais gali ne tik atsakyti į šiuos klausimus, bet ir kviečia matančiuosius į ekskursijas, kurių metu žmonėms uždedami į tamsą panardinantys simuliaciniai akiniai, o tuomet su neregiu gidu patraukiama į žygį Kaune. „Tai praplečia akiratį, suteikia daugiau pasitikėjimo savimi“, – sako Oksana.
Oksana Dobrovolskaja
Oksana Dobrovolskaja / LASS Pietvakarių centro, „Pojūčių turizmo“ nuotr.

Liga smarkiai progresavo mokantis mokykloje

Regėjimo negalia Oksanai oficialiai buvo nustatyta sulaukus vos trejų. Nepagydomą ir gana greitai progresuojančią ligą, pigmentinį retinitą, moteris paveldėjo iš savo motinos, o šeimoje juo taip pat serga ir sesuo.

„Gimiau matydama geriau nei dabar – liga progresuoja, todėl šiuo metu regėjimo aštrumas yra tik 1 proc., o likutis vis mažėja, – pasakoja O.Dobrovolskaja. – Dabar galiu skirti šviesą nuo tamsos ir šiek tiek matau siluetus.“

„Pojūčių turizmo“ nuotr./Oksana Dobrovolskaja
„Pojūčių turizmo“ nuotr./Oksana Dobrovolskaja

Oksana kone nuo pat gimimo nežino, ką reiškia turėti gerą regėjimą – ji nuo mažens mato per miglą, todėl su negalia yra susigyvenusi.

„Kai esi vaikas, net nesupranti, kad kiti mato kitaip. Iki 1–2 klasės nesuvokiau, jog esu šiek tiek kitokia. Mokantis 5 klasėje, liga smarkiai progresavo, aš nebegalėjau skaityti, todėl reikėjo ieškoti papildomų priemonių, kaip galėčiau prisitaikyti prie aplinkos.

Kadangi mama ir sesuo yra silpnaregės, jos palengvino mano prisitaikymą prie buities. Be to, 10 klasėje labai padėjo perėjimas į specializuotą mokyklą, kur kiekvienam mokiniui suteikiama galimybė išmokti gyventi su vienokia ar kitokia regėjimo negalia. O po 12 klasės iš Vilniaus persikėliau gyventi į Kauną ir nusprendžiau tapti visiškai savarankiška“, – prisimena O.Dobrovolskaja.

Oksanos regėjimas sparčiai prastėti ėmė dar mokantis mokykloje, tačiau jos bendraklasiai į merginos sveikatos bėdas pažiūrėjo empatiškai ir buvo bet kurią akimirką pasiruošę padėti.

„Turėjau nuostabią klasę, kuri buvo itin draugiška. Šalia manęs visada atsisėsdavo kuris nors klasės draugas – net ieškoti nereikėdavo. Jie žinodavo, kokios pagalbos man reikia, ir neprašomi padėdavo. Prireikus perskaitydavo, kas parašyta ant lentos ar vadovėlyje. Iki šiol su kai kuriais palaikau ryšį“, – džiaugiasi O.Dobrovolskaja.

Šalia manęs visada atsisėsdavo kuris nors klasės draugas – net ieškoti nereikėdavo.

Pradėjusi gyventi savarankiškai, Oksana kone viską gali atlikti pati, tačiau kai kurie veiksmai jai vis dar kelia sunkumų. Kaip mergina pasakoja, daugiausia iššūkių pareikalauja pirmi kartai.

„Pavyzdžiui, sudėtinga, kai reikia kur nors nueiti ir išmokti naują maršrutą. Pirmą kartą jis būna pats sunkiausias, o paskui, kai nugali save, nueini, kelias pasidaro savas, gali net nubėgti. Taip pat su buitimi, kai atsiradus įgūdžių, viskas tampa lengviau“, – pasakoja O.Dobrovolskaja.

Be baltosios lazdelės neįsivaizduoja savo kasdienybės

Stipriai pablogėjus regėjimui, Oksanai neliko nieko kito kaip į pagalbą pasitelkti baltąją lazdelę, kurią šiandien vadina nuolatine savo palydove.

„Be jos niekur neinu. Lazdelė yra mano mobilumo garantas, būtinas įrankis“, – sako O.Dobrovolskaja.

LASS Pietvakarių centro nuotr. /Oksana piligriminiame žygyje
LASS Pietvakarių centro nuotr. /Oksana piligriminiame žygyje

Vis dėlto pirmą kartą paimti baltąją lazdelę į rankas nebuvo taip paprasta. Oksana dar šiandien ryškiai prisimena dieną, kai į pagalbą pasitelkė lazdelę – mergina bandė suprasti, kaip su ja reikia eiti.

„Mano regėjimas buvo taip suprastėjęs, kad nebegalėjau pati nueiti iki stotelės, nuvažiuoti į mokyklą, – pasakoja O.Dobrovolskaja.

– Pirmiausia svarsčiau, ką man daryti, kad žmonės negalvotų, jog apgaudinėju. Mąsčiau, gal reikia užsimerkti? Iš tikrųjų kai kurie sako, kad mano akys gražios ir nesimato, jog iš tiesų regėjimas yra prastas. Pirmas kartas buvo labai atsargus, vis galvojau, ką pamanys kiti. Vėliau jaučiausi drąsiau, o dabar jau einu ramiai, galiu tuo pačiu metu, pavyzdžiui, kalbėti telefonu.“

Pirmiausia svarsčiau, ką man daryti, kad žmonės negalvotų, jog apgaudinėju. Mąsčiau, gal reikia užsimerkti?

Susiorientuoti aplinkoje Oksanai padeda ne tik baltoji lazdelė, bet ir orientyrai, kurių, anot jos, matantieji dažnai nė nepastebi.

„Mes skaičiuojame posūkius, jaučiame atstumus, pakilimus, didesnius akmenukus. Taip pat padeda orientavimasis pagal aidą – vienas garsas yra, kai stovi lauke, o aplink nėra jokių pastatų, kitas – kai esi tarp namų. Stukseni lazdelę ir pagal tai, kaip atsimuša garsas, galima susigaudyti“, – aiškina O.Dobrovolskaja.

Dar prieš pradedant naudotis baltąja lazdele, regėjimo negalią turintys žmonės mokosi pagrindinių taisyklių, kaip reikia ja naudotis, eiti, ieškoti orientyrų. Visgi, Oksanos nuomone, daugiausia patirties įgaunama per praktiką.

„Dažniausiai, kai nematančiajam prireikia baltosios lazdelės, jis išeina į gatvę ir pats pasirenka labiausiai patinkantį būdą, kaip orientuotis. Visi prisitaiko individualiai“, – tikina O.Dobrovolskaja.

„Pojūčių turizmo“ nuotr./Oksana Dobrovolskaja
„Pojūčių turizmo“ nuotr./Oksana Dobrovolskaja

Susigaudyti aplinkoje regėjimo negalią turintiems žmonėms padeda ir praeiviai – tiesa, kaip pripažįsta Oksana, kartais jų pagalba būna perteklinė, o iš to kyla kuriozinių situacijų.

„Jeigu ne pirmą kartą tuo pačiu metu stovi stotelėje, tave žmonės jau atpažįsta. Kai atvažiuoja autobusas, kuriuo dažniausiai keliauji, kai kurie aplinkiniai, net nepasakydami, kuris tai autobusas, praneša, jog jis man tinka. Nesvarbu, kad galbūt šį kartą nori važiuoti kitur, – juokiasi O.Dobrovolskaja.

– Įlipus į autobusą, kartais pats vairuotojas ateina, paklausia, kur važiuosiu, o atvykus praneša asmeniškai. Tai šiek tiek perteklinė pagalba, nes stotelių pavadinimai visada įgarsinti. Vis dėlto galiu drąsiai pasakyti, kad nebuvo nė karto, kai žmonės man nepagelbėtų. Jie visada padeda, nurodo kryptį.“

Įlipus į autobusą, kartais pats vairuotojas ateina, paklausia, kur važiuosiu, o atvykus praneša asmeniškai.

Kai kuriuos perteklinis noras padėti gali erzinti, tačiau Oksana tikina, kad tokia pagalba jai yra priimtina, be to, nėra priežasčių, kodėl tai turėtų nervinti.

„Aš linkusi viską priimti gražiai, su šypsena. Suprantu, kad ne visi žmonės privalo žinoti apie mūsų niuansus. Kas man atrodo perteklinė pagalba, kitam neregiui gali būti būtina“, – teigia O.Dobrovolskaja.

Kartu su kitais neregiais gidais matančiuosius kviečia į ekskursijas

Šiandien Oksana turi pilnavertį gyvenimą ir yra tikra, kad viską daryti gali net regėjimo negalią turintys žmonės. Norinčius tuo įsitikinti, mergina kviečia į ekskursijas, kurių metu, ji, būdama gidė, matančiajam uždeda simuliacinius akinius ir kartu leidžiasi į pasivaikščiojimą Kaune.

„Gruodį oficialiai startavome su projektu „Pojūčių turizmas“. Rengiame ekskursijas, kai dalyviai, nematydami šviesos, paima į rankas baltąją lazdelę ir keliauja į žygį, trunkantį 1,5–2 val. Kelionė prasideda Ąžuolyne ir tęsiasi iki Laisvės alėjos.

Maršrutas parinktas tikslingai, nes atėmus iš žmogaus regėjimą, paūmėja kiti pojūčiai. Ąžuolyne garsai ir kvapai yra vienokie, o vėliau įsiliejame į miesto šurmulį, kur prasideda kitokie pojūčiai. Kelionė baigiasi kavinukėje prie savivaldybės, kur kviečiame ekskursijos dalyvį prisėsti, atsigerti kavos ar arbatos viską vis dar darant su akiniais“, – aiškina O.Dobrovolskaja.

„Pojūčių turizmo“ nuotr./Oksana Dobrovolskaja
„Pojūčių turizmo“ nuotr./Oksana Dobrovolskaja

Idėja rengti tokias ekskursijas gimė dar prieš metus, kai Oksana kartu su kitais keliautojais ryžosi eiti į žygį, kuriame ėjo ne tik matantieji, bet ir žmonės, turintys regėjimo negalią.

„VšĮ „LASS Pietvakarių centro“ direktorė Jolanta Kručkauskaitė pakvietė neregius į dviejų dienų žygį. Prie mūsų vis prieidavo matantys žmonės ir klausdavo, kaip mes žygiuojame, orientuojamės, ar tai yra sudėtinga, o kai kurie užsimanydavo patys pabandyti eiti tamsoje. Duodavome jiems lazdelę ir paprašydavome užsimerkti.

Pirmo vakaro refleksijos metu, kai dalijomės įspūdžiais, ryškiausi prisiminimai buvo tų matančiųjų, kurie pabandė eiti kaip neregiai. Jie pasakojo, ką tuo metu galvojo, jautė. Tuomet Jolantai gimė mintis pasiūlyti tokias ekskursijas kiekvienam norinčiam“, – pasakoja O.Dobrovolskaja.

Pirmo vakaro refleksijos metu, kai dalijomės įspūdžiais, ryškiausi prisiminimai buvo tų matančiųjų, kurie pabandė eiti kaip neregiai.

Anot Oksanos, žmonių susidomėjimas kol kas nėra itin didelis, kadangi yra mažai žinančių apie tokias ekskursijas, tačiau norinčių atsiranda.

„Man labiausiai patinka, kaip žmonės reaguoja. Vieniems būna baisu – jie galvoja, kad krenta, stipriai suima mano ranką, prisiglaudžia, nuleidžia galvą, sustumia pečius į priekį ir po truputį šliaužia. Atrodo, kad dangus griūva, – šypsosi O.Dobrovolskaja. – Kiti reaguoja priešingai – kažkiek paeina kartu su gidu, o tuomet paprašo eiti vieni. Treti įdomiai tyrinėja aplinką, nori viską paliesti.“

Išsigandusius žmones neretai Oksanai tenka ir padrąsinti – ji prisimena atvejį, kai ekskursijos dalyvis įveikė tik pusę distancijos, o ir iki tol jį reikėjo labai raginti.

„Pabandykite bent kelias minutes, gal patiks, pamatysite, kad nėra taip baisu. Žmogus bet kada gali nusiimti akinius – mes neatimame regėjimo visam gyvenimui. Jei labai baisu, galima nebetęsti kelionės“, – tikina O.Dobrovolskaja.

Žmogus bet kada gali nusiimti akinius – mes neatimame regėjimo visam gyvenimui.

Vesdama ekskursiją, Oksana jaučia milžinišką atsakomybę – kaip pati pasakoja, svarbiausia jos metu yra apsaugoti žmogų, o savo pačios saugumą nukelia į antrą planą.

„Man nesvarbu, kur aš atsitrenksiu, užkliūsiu, – pabrėžia O.Dobrovolskaja. – Neužtektų net tūkstantį kartų praeiti tą patį maršrutą, kad atsakomybės jausmas sumažėtų. Yra žmogus, už kurį esi atsakingas, ir jis tuo metu labiau pažeidžiamas nei tu.“

Po ekskursijų žmonės susimąsto, kiek daug turi

Ekskursijos metu žmonės gidui gali užduoti pačius įvairiausius klausimus – anot Oksanos, komanda deklaruoja, kad neregiams gidams nėra nepatogių temų.

„Būna, domisi technologijomis – kaip mes valdome telefonus, kompiuterius. Kitiems įdomi buitis, tretiems aktualu, kaip apsirengiame, susišukuojame plaukus nematydami savęs veidrodyje. O man visiškai nesuprantama, kam į jį žiūrėti, juk pačiupinėji viską, susišukuoji, ir gerai“, – juokiasi O.Dobrovolskaja.

„Pojūčių turizmo“ nuotr./Oksana Dobrovolskaja
„Pojūčių turizmo“ nuotr./Oksana Dobrovolskaja

Įprastai, dalyvaudami ekskursijose, turime tikslą pamatyti ką nors įdomaus, tačiau, vaikštant su simuliaciniais akiniais aklinoje tamsoje, to padaryti nepavyks. Kaip sako Oksana, čia siekiama pajausti, kiek dar visko yra už regėjimo ribų.

„Matantis žmogus 80 proc. informacijos priima dėl regėjimo. Bet kiek dar daug yra už jo! Jei neužsimerki ir nepaeini tamsoje, prarandi galimybę pajausti tai, ką galima patirti ekskursijos metu.

Kyla tokių minčių, klausimų, kokių per visą gyvenimą nekiltų, jeigu žmogus nenuspręstų užsidėti akinių ir paimti baltosios lazdelės. Tai praplečia akiratį, suteikia daugiau pasitikėjimo savimi“, – pasakoja O.Dobrovolskaja.

Žmonės susimąsto, kiek daug jie iš tikrųjų turi.

Oksanos nuomone, matančiajam sudalyvavus ekskursijoje, padaugėja ne tik supratingumo, bet ir atsiranda suvokimas, kad regėjimo negalia nėra tragedija.

„Žmonės susimąsto, kiek daug jie iš tikrųjų turi. Reikia tą vertinti, – sako O.Dobrovolskaja. – Vieni galvoja, kaip gerai, kad aš matau, kiti pastebi, jog visai nieko ir tamsoje, galima taip gyventi. Kiekvienas po ekskursijos išsineša sau pamoką.“

Oksana džiaugiasi, kad visuomenės požiūris į regėjimo negalią turinčius žmones pamažu keičiasi, tačiau tai vyksta būtent pačių neregių dėka.

„Jei neitume į gatves, žmonės mūsų nematytų, negirdėtų, tad būtume įsivaizduojami taip, kaip jie nori. Apie kokį supratingumą tada galėtume kalbėti? Kuo dažniau pasirodome viešumoje, tuo labiau požiūris gerėja, daugėja empatijos“, – mano O.Dobrovolskaja.

Pozityviai į gyvenimą žiūrinti Oksaną tą daryti skatina ir kitus – jos manymu, svarbiausia yra tikėti, kad viskas įmanoma.

„Reikia rasti savyje jėgų, papildomų priemonių, kaip pasiekti tą patį tikslą tik kitais keliais“, – įsitikinusi O.Dobrovolskaja.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„Teleloto“ studija virs podiumu
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Reklama
„Daktare, man pašalino tulžies pūslę, tačiau aš nesijaučiu gerai...“
Užsisakykite 15min naujienlaiškius