Pavojingas abejingumas: kodėl toleruojame smurtą?

VšĮ „Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centras“ socialinė darbuotoja Aušra Kudytė mano, kad didelė visuomenės dalis vis dar yra tolerantiška smurtui. Tai galioja tiek matantiems smurto situacijas artimoje aplinkoje, tiek ir tiesiogiai jas išgyvenantiems.

Taip pat skaitykite: Eksperimentas lifte atskleidė žmonių reakcijas į smurtą

„Norint suprasti problemą, nebūtina smurtą patirti pačiam. Tačiau smurto ir patyčių toleravimas sukuria mitą, kad patirti smurtą yra netgi beveik „normalu“. Siekiant tai pakeisti, reikia ugdyti sąmoningesnį, pilietiškesnį požiūrį ir nepakantumą smurtui“, – sako A. Kudytė.

Vis dar gajos nuostatos, kad šeimą išsaugoti reikia bet kokiais būdais, todėl su smurtu taikstomasi.

Ugdyti visuomenės pilietiškumą, A. Kudytės manymu, galėtų padėti ir įvairiapusiškesnė informacija apie problemą. Šiuo metu daugiausia dėmesio susilaukia smurto pasekmės: aptarinėjami kraupūs įvykiai ir jų detalės, tačiau mažiau dėmesio skiriama smurto prevencijai, konstruktyviems konfliktų sprendimo būdams ar mitų apie smurto problemą paneigimui.

Vienas tokių mitų – nuo smurto problemos kenčia tik moterys. „Iš tiesų, statistiškai fizinį smurtą patiria daugiau moterų nei vyrų, tačiau jei nuolat akcentuojama, kad smurto auka yra tik moteris, mažiau tikėtina, kad pagalbos ieškos tokią problemą patiriantis vyras“, – sako A. Kudytė.

Moterų informacijos centro vadovė Jūratė Šeduikienė atkreipia dėmesį, kad smurtas neretai toleruojamas ir dėl įsisenėjusių nuostatų: „Vis dar gajos nuostatos, kad šeimą išsaugoti reikia bet kokiais būdais, todėl su smurtu taikstomasi. Tačiau jeigu smurtas šeimoje egzistuoja, jį būtina nutraukti, kitaip jis tampa nebesustabdomu procesu.“

J. Šeduikienė primena, kad prie smurto problemos mažinimo bent šiek tiek gali prisidėti kiekvienas – išgirdus triukšmą už sienos tereikia pakelti telefono ragelį ir paskambinti policijai.