Tačiau, ko gero, būtų sunku ginčytis su pačiais rusais, kurių tegul ir nedidelė, bet pažangi visuomenės dalis neretai irgi pastebi plika akimi matomus akivaizdžius skirtumus tarp Rusijos „gerovės“ ir jos artimiausių kaimynių.
Siūlome kiek patrumpintą vertimą iš rusų kalbos apie „klestinčią“ mūsų kaimynę – Rusijos federacijos Kaliningrado sritį. Originalus tekstas ir nuotraukos buvo publikuotos Uzoranet.livejournal.com.
1945 metais Rusijai pagal Taikos sutartį atiteko viena iš labiausiai išsivysčiusių Vokietijos dalių – Rytų Prūsija. Vokiečių kilmės vietos gyventojai buvo priverstinai deportuoti į Vokietiją, o jų vietoje atsirado persikėlėliai iš Rusijos.
Paliekant tarp skliaustelių šių žemių istorinio teisėtumo perdavimo SSSR klausimą, galima konstatuoti, kad atsitiko tai, ko taip ilgai troško rusų inteligentija – nutolusi ir susiformavusi Europos dalis staiga atsidūrė Rusijos valdose.
Gražiausi vokiški vasarnamiai tapo komunaliniais butais, tvarkingos sodybos virto avarinėmis griuvenomis, o infrastruktūra degradavo iki afrikietiško lygio.
Ir dabar jau būtų buvę galima pradėti pertvarkyti visą rusišką sistemą pagal idealų prūsišką pavyzdį bei sukurti bendrą kontaktų tarp Rusijos ir Europos platformą. „Dabar tai bent pagyvensim!“
Šiandien, praėjus daugiau kaip 70 metų nuo Rytų Prūsijos perdavimo Rusijai, akivaizdu, kad eksperimentas žlugo: gražiausi vokiški vasarnamiai tapo komunaliniais butais, tvarkingos sodybos virto avarinėmis griuvenomis, o infrastruktūra degradavo iki afrikietiško lygio.
Dėl nemokšiškai, neteisingai atlikto remonto vokiškos statybos pastatas Radiščevo gatvėje Kaliningrade tapo panašus į Moliūgo namelį.
Vokiški Kaliningrado namai dėl blogai prikaltų geležinių lakštų, uždengiančių skyles stoguose, nemokšiškų remontų, nevykusių priestatų labiausiai primena trečiojo pasaulio lūšnynų bakūžes. Panašus jausmas kyla britiškoje Karačio dalyje – Pakistano didmiestyje, apimtame azijietiško chaoso po to, kai miestą paliko anglai.
Vykstame į vadinamąjį Kaliningrado Baltijos rajoną, kur įsikūrę vokiški darbininkų daugiabučiai. Kelias veda per tiltą virš apleistos pramoninės zonos ir geležinkelio – tvora, atskirianti pėsčiųjų taką, apgriuvusi ir skylėta.
Baltijos rajonas laikomas socialiai apleista miesto dalimi. Kai kurie jos gyventojai net neturi šaldytuvų ir greitai gendantis maistas laikomas tiesiog lauke už lango.
Viena iš seno vokiško namo gyventojų – Lena – pabeldus atidaro duris. Lena neadekvačiai atsipalaidavusi ir, neleidusi ištarti nė žodžio, įsitempia į savo buto vidų, matyt, palaikiusi mus kuo nors kitu.
Juoda virtuvė su apdegusiomis sienomis ir vandenį praleidžiančios lubomis kalba pačios už save.
„Mes čia medžio gabalą prie lubų prikalėme, kad vanduo lyjant nesisunktų“.
Iš virtuvės kampe stovinčios krosnies veržiasi atvira liepsna. Toks jausmas, tarsi patekus į trogloditų urvą.
„Jūs tik krosnies nenugriaukite!” Lena nelegaliai prisijungė prie apšildymo dujomis sistemos ir užkūrė dujas pasišildyti. „Man.. šitą... negalima, kad matytų degant dujas“, – susigėdusi sako ji. – O jūs... iš namų valdybos, ar ne?“
Palikus Kaliningradą, situacija ne gerėja, o, greičiau, atvirkščiai. Jevgenijus rūko prie savo rankomis susimeistrautos kanalizacijos – šimtamečiame vokiškame name jos nebuvo (tai skardinis vamzdis kairėje)
Per tuos metus vokiškos čerpės nukrito, o patys gyventojai, bandę sutvarkyti namą, nemokšiškai jį apdengė ruberoidu.
Iš viso čia gyvena 45 žmonės. „Kartą čia buvo atvažiavę vokiečiai – šio namo buvę šeimininkai, anksčiau čia tik viena šeima gyveno. Na ką, pavaikščiojo, pasižiūrėjo ir išvažiavo“, – sako Jevgenijus.
Tarp senų apaugusių fermų vinguriuoja tašytais akmenimis grįsti keliai: matyti, kad juos daug kartų bandyta uždengti asfaltu, bet galiausiai asfaltas atšokdavo ir kelininkai nusprendė palikti senąjį grindinį. Ten, kur jau šimtametį grindinį pragraužė duobės, jas vis bandoma užlopyti asfaltu.
Taip atrodo federalinės reikšmės kelias į Lenkiją.
„Kaliningrado sritis – tai keistas, nevykęs konstruktas, kažkoks siaubingas Pelevino vaizdinių įsikūnijimas, – sako istorikas Bessonovas. – Visiems miestams suteikė naujus dirbtinius pavadinimus, kurie visiškai ištrynė jų istoriją. Pavyzdžiui, žymioji Tilžė, kurioje buvo pasirašyta Tilžės taikos sutartis, tapo Sovetsku. Kionigsbergas (liet. – Karaliaučius – P. M.) gavo vardą tarybinio budelio Kalinino, turėjusio minimalias sąsajas su Rytų Prūsija. Ir taip visur“.
Įvažiuojame į Nesterovą, buvusį vokišką Ebenrode (liet. – Stalupėnai). Pagrindinėje miesto aikštėje dominuoja paties Nesterovo – SSRS didvyrio – galva, apie kurią miesto valdžios tarnybos palaiko palyginti dar neblogai tvarkomą aikštelę.
Likusioji miesto dalis palieka niūrų įspūdį – svirduliuojantys neblaivūs vietos gyventojai tarsi zombiai blaškosi pustamsėmis gatvėmis tarp griūvančių namų. Dalis jų jau sugriauti, bet juose vis dar gyvena žmonės, skyles ir išmuštus langus užkamšę antklodėmis, skudurais ir polietilenu.
Vienintelis naujas elementas juose – palydovinių antenų „lėkštės“ – „Trispalvė TV“ :
Niekas iš sutiktų praeivių taip ir nesugebėjo atsiminti, kas toks yra Nesterovas ir kodėl miestas pavadintas jo vardu. Išvažiuojant iš Nesterovo keleivius palydi „optimistiškos“ rožinės spalvos miesto pavadinimas.
Ušakovo gyvenvietėje vokiečių visuomeninė organizacija atstatė istorijos paminklą – 14 amžiaus vokiečių bažnyčią – kirchę.
Vos tik buvo baigti kruopščiai atlikti darbai, srities valdžia nusprendė kirchę atiduoti Rusų stačiatikių bažnyčiai kartu su dar 16 vokiškų šventyklų. Beje, vokiečiai neįsižeidė ir toliau padeda kaimo žmonėms: Valentina Semionovna, gaunanti minimalią 6100 rublių pensiją, dėkinga jiems už beveik naujus botus ir paltą.
Tos kuklios paslaugos, kuriomis naudojasi senukai kaime, sutelktos nedidelėje aikštėje – parduotuvė su geležinėmis grotomis, taksofonas, kad būtų galima išsikviesti greitąją, ir likę seno pastato pamatai...
Rusų stačiatikių bažnyčia nesitenkina senų paminklų užgrobimu bei jų perstatymu – Kaliningrado centre kaip grybai po lietaus dygsta naujos „šventyklos“.
Architektūros paminklai, atsidūrę didelio kaliningradietiško verslo kelyje, negailestingai griaunami. Jų vietose statomos klaikios turkiško stiliaus prekybos centrų dėžutės.
Štai šis pastatas – vokiškas darbininkų namas, puikiai priderintas prie landšafto, jau paruoštas nugriauti. Kieme, užgrūstame surūdijusiais automobiliais, įsikūrusi pusiau legali padangų keitykla, kurios nesiskutę darbuotojai nedraugiškai šnairuoja į kamerą.
Nedidelės aktyvistų grupės bando išsaugoti kai kuriuos pastatus, bet visuotinio chaoso bei nuolatinių santykių tarp Kaliningrado valdžios grupuočių aiškinimosi sąlygomis, jiems tai sunkiai sekasi.
Kaliningrado tramvajus, turintis daugiau kaip 100 metų istoriją, jau praktiškai uždarytas, tyliai pritariant ir palaikant daugeliui miesto gyventojų – juk tramvajus trukdo automobiliams. Kaip, beje, ir istorinis grindinys.
Palyginus dvi nuotraukas, padarytas vienoje iš pagrindinių miesto gatvių toje pačioje vietoje, kurią skiria 80 metų laiko tarpas, matyti, kas per tą laiką atsitiko su Kaliningradu.
Idealus bulvaras su tramvajumi ir akmeniniu grindiniu buvo pakeistas azijietiška gatve su chaotišku eismu ir nelegalia reklama. Šia gatve tramvajus jau nebekursuoja, nors bėgiai dar išlikę – jais, dūmydami išmetamosiomis dujomis, skuodžia maršrutiniai taksi.
Dar dvi nuotraukos gerai atspindi įvykusias permainas: senoji Karaliaučiaus pilis buvo visiškai nugriauta Brežnevo valdymo metais, kad šioje vietoj būtų galima pastatyti monstriškus vadinamuosius „Tarybų namus“ – šiuo metu jau pusiau sugriautą pastatą pačiame miesto centre su fanera užkaltais pirmųjų aukštų langais.
Pastaruoju metu Kaliningrade su nauja jėga įsiplieskė diskusija apie tai, kad miestui būtina sugrąžinti istorinį Kionigsbergo vardą.
Maksimas Michailovas, vienas iš Kaliningrado istorinių vietų išsaugojimo judėjimo lyderių, įsitikinęs, kad tai būtina padaryti: „Sugrąžinti istorinį tęstinumą labai svarbu“.
Tačiau liūdniausia yra tai, kad dabartinis miestas visiškai atitinka savo pavadinimą. Tai iš tiesų yra Kaliningradas – nevykęs sovietinis konstruktas, kreivai pastatytas ant Kionigsbergo kapo.
„Diskusija apie miesto vardo keitimą visiškai netinkama, – sako istorikas Bessonovas. – Dabar čia atvyksta daug žmonių iš didžiosios Rusijos – daugelis iš jų nori gyventi arčiau Europos, laikydami Kaliningradą jos dalimi. Bet greitai Prūsijos likučiai išvis dings dėl azijietiškos priespaudos. Laikas prisipažinti pralaimėjus: 70 metų Rytų Prūsijos valdymo sukėlė siaubingas pasekmes“.
Ginčytis su juo sunku, kadangi Rytų Prūsija buvo ne tik perduota SSRS, bet ir padalinta tarp jos ir Lenkijos. Vos valandą pavažiavę į Lenkijos pusę, galime pamatyti visiškai kitokią Rytų Prūsiją – atstatytą ir klestinčią.
Vertė Palmira Martinkienė
