Iš Europos bei jos pakraščių ir Artimųjų Rytų bei tolimosios Azijos lopinėlio, kurį apkeliavau, jau esu atradusi tokių įkvepiančių vietovių.
Jos nebūtinai užtikrina vien glamūrinius pojūčius ar blizgų ir patogų grožį, bet pakeri ir galiausiai visam likusiam gyvenimui palieka kažką daugiau nei tik momentinį susižavėjimo blyksnį.
Išskirsiu aštuonis piligriminius ar kitaip su religija susijusius savo atrastus kelionių stebuklus. Vardysiu juos nebūtinai eilės tvarka, nes eilėje jie nė nestovi. O sąrašą kiekvienas keliautojas gali pildyti ar keisti savaip, nes jis neturi nei ribų, nei cenzo.
Erdene Zuu vienuolynas, Mongolija
Klajoklių krašte vertėdavo iki tikslo trenktis kad ir šimtus ilgų, vienodų, gal net nuobodžių kilometrų. Erdene Zuu, „Šimtų brangenybių“, vienuolynas, stūksantis Orkono upės slėnyje, – bene ankstyviausia iš išlikusių budistinių buveinių Mėlyno dangaus šalyje. Gelug, vadinamųjų Geltonkepurių, sektai priklausantis vienuolynas stepių plynėje, netoli buvusios Čingischano laikų sostinės Karakorumo griuvėsių (ir iš jų akmenų), iškilo XVI a.
Įdomu, kad jis susijęs su Dalai Lamų istorija, kuri iš inercijos paprastai priskiriama Tibetui. Erdene Zuu budizmo centro atsiradimą inicijavo trečiasis Gelug linijos tiulku, Geduno Drupo inkarnacija Sonamas Gyatso – jį mongolų Altan Chanas paskelbė Dalai Lama III. Ir pats Dalai Lamos titulo pavadinimas kilo iš mongolų kalbos: abiejų žodžių junginį galima versti kaip „išminties vandenynas“.
Erdene Zuu vienuolynas sielą man tirpdė pirmiausia jautriu kraštovaizdžiu. Kiniško stiliaus šventyklų pastatų stogai riestais galais ir baltos tibetietiškos stupos kartu su už jų banguojančiomis stepių kalvomis jau iš tolo paišo tapybiškus, rerichiškus kontūrus. Tolygias, skaidrias stepių platybes jie puošia tarsi mala.
Iš pradžių būta sumanymo vienuolyno teritorijoje pastatyti 108 stupas. Šis skaičius budizme – ypač svarbus. Pavyzdžiui, būtent tiek rutuliukų sudaro vėrinį – malą, padedantį kartoti mantras. Tačiau greičiausiai šio stupų skaičiaus Erdene Zuu niekada nepasiekė.
Vienuolynui per laiką nepavyko išsaugoti ir atstatyti visų pastatų, tad dabar jis turi pavydėtinai daug ploto, plačių pievų. Ir daug kur kitur Mongolijoje, itin retai žmonių apgyvendintame krašte, užlieja dosnios erdvės ir laukinio prado pojūtis.
Erdene Zuu pašonėje įsikūrusį Karkorino miestelį iš Ulan Batoro teoriškai galima pasiekti autobusu, tačiau praktiškai tai gali būti sudėtinga dėl menkai išplėtoto susisiekimo ir striginėjančių viešojo transporto grafikų. Tad verčiau išsinuomoti mašiną ir pasisamdyti vairuotoją.
Beje, Mongolija tarp lietuvių keliautojų nėra populiari ar tuo labiau – ne masuočių kryptis, todėl gali atrodyti tolima ir svetima. Tačiau klajoklių šalį iš Lietuvos įmanoma pasiekti patogiai – į Ulan Batorą skraidina oro kompanija „Turkish Airlines“, kuri skrydžius per Stambulą vykdo ir iš Vilniaus.
Tuvkhuno vienuolynas, Mongolija
Apie 50 km bekelių į pietvakarius nuo Karkorino nuveda iki Uvurkhangajaus ir Arkhangajaus provincijų paribio, kur plynos stepės pereina į mišką. Jo pakrašty kabo perspėjantys ženklai, kad toliau mašina ar motociklu važiuoti negalima ir reikia laikytis tylos. Tokie išskirtinės ramybės reikalavimai Rytuose keliami ne visose dvasingumo prieglaudose.
Palikusi klajoklių jurtą, kurioje buvau apsistojusi nakvynei, su labai atidaus vairuotojo palyda patraukiau į miško gilumą. Per kelionę po Gobio dykumą ir Vidurio Mongoliją jau buvau pratusi prie perregimų tolių, kurių neužstoja nė joks krūmokšnis. O pakeliui į Tuvkhuną atsimušėme į tankią, aukštą žalumą, kurios kvapas ir sultingas žemės pagrindas, pažliugęs nuo pasiutusios liūties, man labai priminė dar tuo metu neišpešiotą Labanoro girią.
Azija išmokė – kuo daugiau nuvargsi, tuo didesnį grožį už tai mainais gausi.
Po trijų valandų žygio, kiaurai permirkę, žliugsėdami per purvus ir balas, pasiekėme Tuvkhuną. Kad esame visai prie pat vienuolyno, išdavė rytinis gongo gaudimas ir varpelių tilindžiavimas. Patekome į didelį kiemą, iš vienos pusės puslankiu supamą gausaus miško, iš kitos pusės – juosiamą uolų, kuriose išsimėtę vienuolyno namukai bei išskobtos meditacijų celės. Vienoje jų vienuolis, vardu Jamiyanas Gelenas, praleido 11 metų.
Toliau į viršų kilti nėra jokių laiptų ar turėklų. Tai viena priežasčių, kodėl čia net pavienių turistų reta, o daugiau tik atkakliausių budistų piligrimų. Teko slidžiomis uolų perėjomis lipti ir ropštis. Kai kur darbą palengvino krūmai ir vienuolių nutiestos virvės, už kurių galima griebtis, kai jau visai pavojinga.
Azija išmokė – kuo daugiau nuvargsi, tuo didesnį grožį už tai mainais gausi. Tuvkhunas dovanojo nuo stačių uolų atsiveriantį galingą, tiesiog šventą vaizdą: miškų bangos, už jų – kalnai, susiliečiantys su permainingo dangaus juostomis.
Pačioje vienuolyno uolų viršūnėje į debesis stiebiasi akmenų bokštelis, apkaišytas maldų vėliavomis. Jis nėra panašus į tradicinę budistinę stupą, veikiau atkartoja šamaninį altorių. Juk į Mongolijos plynaukštę XIII a. prasiskverbęs Tibeto budizmas dangaus kulto ir senųjų maginių bei šamaniškų praktikų iki galo taip ir neišstūmė, o kai kurias įtraukė.
Tuvkhuno vienuolyną XVII a. įkūrė pirmasis Bogd Gegenas, dvasinis Geltonkepurių vadovas Mongolijoje, vardu Zanabazaras. Dabar vienuolyne gyvena vos keli vienuoliai. Atoki, ne tik nuo asfaltuotų kelių, bet ir nuo civilizuoto pasaulio nutolusi vietovė, meditatyvi gamtos ir kuklių šventyklų dermė, kartu – pastangos ją pasiekti, sukuria ypatingą jausmą.
Nusigauti į Tuvkhuno apylinkes įmanoma tik privačiu transportu, geriausia – džipu.
Svajambunatas, Nepalas
Nepalas – kalnuotas „koridorius“, ištįsęs tarp Indijos pietuose ir Tibeto šiaurėje. Tad ir kultūros bei tradicijos jame pasidalijusios į indiškas ir tibetietiškas, o kai kur jos sumišusios. Būtent šiame regione gimė princas Sidharta Gautama, vėliau tapęs Buda Šakjamuniu. Dauguma gyventojų dabar išpažįsta hinduizmą, mažesnė dalis – Budos mokymą, daugiausia Tibeto ir nevarų budizmą.
Pirmosios vaizdingos šventovės Svajambunato kalvoje išaugo dar V ar VI amžiuje. Pagrindinė puošmena – budistinės išminties akimis į Katmandu iš aukštumos žvelgianti tibetietiška stupa paauksintu kupolu. Tačiau Svajambunatas – piligriminė vieta ir hinduistams: nedidelėmis, bet jaukiomis šventyklomis aplipusioje viršūnėje įsikūrusios ir hinduistinės dievybės.
Kad ir kaip banaliai skambėtų, tačiau ši unikali šventavietė iš tikro užbūrė. Kodėl ji turi Beždžionių kalvos vardą, gilių metaforinių prasmių ieškoti nebūtina, pakanka apsidairyti dar jos papėdėje: lipant 365 stačiais laiptais aukštyn, pagrindinės palydovės – beždžionės. Iš viršaus lyg ant delno atsiverianti miesto panorama, o vakare ją persikų spalva nudažantis saulėlydis Svajambunatą apgaubia viršžemišku žavesiu.
Baudanatas, Nepalas
Baudanatas – bene garsiausias Katmandu simbolis. Tačiau populiarumas ir turistų būreliai jam netrukdo išlaikyti savo magiją. Nors tai yra viena didžiausių sferinių stupų Nepale, ne vien gabaritais ar mandalos struktūra ji žavi.
Baudanatas nėra tik vienas statinys. Tai – kaip miestelis mieste. Mat didžiulę, elegantišką baltą stupą, nuo kurios viršūnės į visas puses tarsi girliandos ar burės plaikstosi maldos vėliavos, tvarkingu žiedu supa eilė pastatų. Tarp jų įsikūręs vienuolynas, yra daug kavinių, suvenyrų krautuvių. Komercija neuždengia sakralios Baudanato energijos. Azijoje nuo senų laikų įprasta prekybai cirkuliuoti greta šventaviečių.
Pamaldieji budistai, šnabždėdami po nosimi mantras ir įsukinėdami maldos būgnus aplink legendinę stupą, eina šventus ratus – koras. Šis ritualinis minios plaukimas pagal laikrodžio rodyklę man primena gyvenimą centriniame Tibeto sostinės Lhasos žiede – Barkhore.
Milžiniška Baudanato stupa taip suprojektuota, kad turi nedidelį vidinį kiemelį, tarytum prieangį (tuo labiau primena šventyklą nei įprastą stupą), ir kelis atvirus aukštus, ant kurių galima užlipti ir taip pat atlikti ritualus bei pasigrožėti žemiau likusiu maldininkų ir žioplinėtojų šurmuliu.
Aplink šnabždamos mantros, vyksta atnašavimai, piligrimai nusilenkinėja prieš dievybes, o prie krautuvių ir vienuolyno susirinkę vietiniai šlitinėja, liežuvauja, bendrauja su vienuoliais. Tokią Baudanato kasdienybę galima stebėti ir iš toliau, įsitaisius į stupą atsisukusios kavinės verandoje ar terasoje, gurkšnojant brangią ir gerą – „turistinę“ kavą.
Nes grįžimas į Baudanatą – tai grįžimas į savo sielą ar bent arčiau jos.
Man tai – mylimiausia vieta Katmandu. Pirmą kartą čia atėjusi, maniau, kad užtruksiu valandą, bet užsibuvau pusę dienos. Į Baudanato mikromiestą grįžau, o ir grįšiu dar ne sykį. Nes grįžimas į Baudanatą – tai grįžimas į savo sielą ar bent arčiau jos.
Sera vienuolynas, Tibetas
Stambiausi Tibeto vienuolynai, įsispraudę tarp kalnų sienų ir skardžių, išsimėtę kalvų šlaituose ar slėniuose, plotu prilygsta kaimams. Ankstesniai amžiais juose studijavo tūkstančiai vienuolių. Padėtis per pastaruosius 70 metų nuo Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimo ir Sniegynų žemės okupacijos aršiai pasikeitė, budizmo mokslas nuslopęs, tačiau tradicijų dar likę.
Sera, vienas iš trijų didžiųjų Tibeto Geltonkepurių universitetų, įkurtas dar XV a. Iš visų Lhasos šventovių šis gompa man labiausiai įsiminė dėl vienuolių debatų. Dabar jie pasitarnauja kaip šou dvasinės egzotikos ištroškusiems smalsuoliams, tačiau į vienuolyno kiemus diskusijoms mokiniai rinkdavosi dar tada, kai Tibetas buvo savarankiška, galinga valstybė.
Sera nuo senų laikų garsėjo kaip budizmo filosofijos studijų vieta, kur viena iš svarbių mokymosi priemonių ir menų yra debatai. Žinoma, tai – ne TV diskusijų laida, kurioje svarbu kuo garsiau rėkti, svaidytis įžeidinėjimais ir pažerti atseit kietų frazių, kurios iš tikro – banalios ir bukos.
Budistiniai debatai vadovaujasi griežta logika, jų dalyviai privalo laikytis tam tikrų kalbėjimo, sūtrų citavimo, net kūno gestų ir jų eiliškumo taisyklių. Tibetiečiai – ūmaus būdo kalnų žmonės. Smagu žiūrėti, kaip jie, pasiskirstę poromis ar susėdę į ratus, vieni kitus egzaminuoja, azarto apimti sudirbinėja kolegas ir pliekasi tarpusavy, juokaudami ir kvatodami, bet vis tiek laikosi specialių diskusijos reikalavimų. Tik kartais, jau visai neiškentę, puola oponentams į atlapus ar artistiškai grasina priešininką pasmaugsiantys.
Tačiau ne vien dėl šventai pasiutėliškų Seros vienuolių debatų verta trenktis į 3600 metrų aukštyje virš jūros lygio bruzdantį dievų miestą. Nepaisant modernių statybų ir į kiniškos tvarkos ant Pasaulio stogo, grandioziniai, rūstūs Tibeto plokščiakalnio peizažai, seni magiški vienuolynai, pamaldžiųjų tibetiečių ritualai nuneša į visai kitokį egzistencijos suvokimą ir laiką.
Tik prieš leidžiantis į kelionę po Tibeto autonominį rajoną, svarbu nepamiršti pasirūpinti specialiais leidimais, kuriuos išduoda vietinės kelionių agentūros, ir asmeniniais jėgų bei sveikatos rezervais, kurių prireikia aukštikalnėse. Yra du populiariausi būdai pasiekti Lhasą: skrydis lėktuvu iš Kinijos arba Nepalo arba kelionė greituoju, ganėtinai patogiu traukiniu iš Kinijos.
Bingling grotai, Kinija
Koks paralelinis pasaulis žemiškajam? Uolų pasaulis. Jau prieš daugybę amžių Azijos ir Europos paribių gyventojai įgudo kieto smiltainio gūbrius išnaudoti gyvenimui ir šventybėms. Natūraliai susidarę plyšiai ar padarytos angos bei tuneliai kalvose būdavo paverčiami šventyklų salėmis, meditacijų celėmis, altoriais, o tamsias, drėgnas urvų sienas nuryškindavo piešiniai.
Kinijoje stambių budistinių grotų yra bent dešimt. Iš jų esu aplankiusi kelis. Labiausiai įsiminė kelionė į Bingling urvus. Prieš 12 metų ant uolų smailėmis, tarsi varvekliais išraižytos atokios Geltonosios upės pakrantės, palei kurią driekiasi šimtais garsių Dharmos mokytojų, dievybių bei bodisatvų statulų ir molinių skulptūrų nusagstytas kanjonas, atsidurti nebuvo labai paprasta: iš Gansu provincijos sostinės Landžou teko autobusais trenktis iki tolimesnio Huanghės kranto, ten reikėjo ilgai laukti laivo, kol galiausiai motorine valtimi ant purslų nuskriejome tiesiai pas šimtmečiuose, nuo V a. ir vėlesnių laikų, sustingusius budas. Aukščiausias jų – 27 metrų Maitrėja (Ateities Buda).
Maža to, jau apėjus urvus, mus du pasigavo lyg pasakų senukas netikėtai iš už uolos išniręs vienuolis. Įsodino jis mus į džipą atviru stogu ir nukratė pas save į svečius – į netoli kalne, medžių pavėsyje, pasislėpusią šventyklą, kurią tuo metu jis vienas ir prižiūrėjo, o man, šelmiškai prisimerkęs, dar siūlė pasilikti nakvynei.
Bet nesusigundžiau, nepaisant malonaus žalios arbatos skonio, iki svaigulio gryno kalnų oro ir sodraus paukščių čiulbėjimo. Tą pačią dieną grįžome į dulkėtą Landžou realybę.
Ši istorija tik dar kartą patvirtina, kad kiekviena nuošali budų buveinė būna paruošusi nuotykių. Tiesa, iki jų nusigauti Kinijoje jau nėra taip romantiškai sudėtinga kaip prieš gerą dešimtmetį, nes ten fantastiškais tempais ūmėja turizmo verslas ir plėtojamas susisiekimas.
Kijevo Pečorų lauros urvų kapavietė, Ukraina
Iš mums geografiškai ir istoriškai artimesnių žemių mistikos randu sentikių, pravoslavų ir unitų Dievo namuose. Nuoširdžios maldos, vilnijanti liturginė slavų kalba, prieblandoje raibuliuojančios ir paauksuotas ikonas vos ne vos apšviečiančios žvakių liepsnos, gryno vaško ir smilkalų kvapas net bedievį gali priartinti prie tikėjimo stebuklais prieangio.
Kijeve ant Berestovo kalvos XI amžiuje iškilusį prabangų Pečerskaja lavra vienuolyno ir cerkvių kompleksą neskubant išvaikščioti prireiktų pusdienio ar dar daugiau. Mane jis labiausiai įtraukė dėl urvų kapaviečių, kur palaidota dešimtys vienuolių ir vyskupų, pelniusių šventųjų vardą. Čia aplinka – tarytum siurrealistinė.
Vienuolyno požemiuose išdėlioti stikliniai, permatomi karstai. Juose ilsisi apdangstyti šventųjų kūnai. Praėjimai tokie siauri, kad, norint prasilenkti su kitais lankytojais, kai kur reikia prisiploti prie sienos, o į kitą vingį ar nišą prasmukti pasilenkus. Sustoti ar žiopsoti nėra kada, nes tenka nepertraukiamai irtis kartu su maldininkais. Žemuma ir erdvės stygius slegia nė neturint ankštų patalpų ar tamsos baimių, tad klaustrofobams čia būtų ekstremalus išbandymas ne juokais.
Iš pagarbos mirusiesiems nekilo mintis tamsiuose labirintuose pasišviesti mobiliuoju telefonu. Ten jis išvis neegzistuoja. Tikintieji ir nuo plačių skarų bei ilgų sijonų kaip raganos suvienodėjusios dievobaimingos moterys siaurą, klaidų kelią, įrėmintą karstų, nusišviečia žvakėmis ir prie kiekvieno jų stabteli tradiciniams nusilenkimams.
Ši vieta, ieškant amžinybės dvelksmo, skatina akis ne tik pakelti, bet ir nuleisti.
Krikščionys mokomi, kad Dievas gyvena kažkur aukštybėse. Ši vieta, ieškant amžinybės dvelksmo, skatina akis ne tik pakelti, bet ir nuleisti, ir pažvelgti ne vien į šviesą tunelio gale, o ir į giliausią tamsą tunelio pradžioje.
Kryžių kalnas, Lietuva
Pasaulyje esti originali, kone vienintelė tokia kalva – Kryžių kalnas prie Šiaulių. Yra į jį panašių, savo dvasia giminingų vietų, pavyzdžiui, šventas pravoslavams Grabarkos kalnas Lenkijoje, tačiau Kryžių kalno „miškas“ nenukopijuojamas.
Kryžių kiekis jame per didelis ir pasimetęs, kad būtų įmanoma visus juos tiksliai suskaičiuoti. Įmanoma tik apytiksliai spėti, kad jų gali būti keli šimtai tūkstančių, bet tai – ne pabaiga.
Palikti anonimiškai ir kone slaptai, vardiniai, pažymėti šeimų, organizacijų, mokyklų, menininkų sukurti ir dovanoti, atvežti iš tolimiausių planetos kraštų. Kryžiai su išrašytomis maldomis, atminimais ir palinkėjimais ne tik lietuvių kalba – kirilica, kiniškais bei korėjietiškais hieroglifais irgi.
Metaliniai, mediniai, plastikiniai, stikliniai, gintariniai. Tradiciniai kryžiadirbystės kūriniai, suvenyriniai, mėgėjiškai padaryti, sulipdyti ar išdrožti, pirkti turguose, bažnyčiose, pamesti ir rasti, patvarūs ir silpni. Rožančiai, mažojo piršto dydžio ar miniatūriniai kryželiai, žmogaus ūgio kryžiai ir koplytstulpiai. Įsodinti kaip medžiai ar pakabinti ant kitų kryžių kaip ant medžio šakų. Pašventinti ir nepašventinti kryžiai.
Kula vadinta kalva ikikrikščioniškais laikais greičiausiai buvo pagonių šventavietė. Yra žinoma, kad Viduramžiais ant jo stovėjo medinė pilis, nes reikėjo nuolat gintis nuo kryžiuočių. Apie XIV a. vidurį po Livonijos ordino antpuolių ji sugriuvo ar sudegė, buvo apleista, ir bene penkis šimtmečius Saulės miesto aplylinkių lygumų iškilimas stūksojo vienišas ir niekuo nepridengtas. Bet XIX a., kai carinė valdžia varžė katalikų tradicijas, žmonės į jį pradėjo nešti kryžius. Tarpukariu, iš naujo atgijus katalikybei, tikintieji jau atvirai į kalną kopdavo melstis, jame būdavo aukojamos Šv. Mišios.
Gūdžiu sovietmečiu, kai buvo draudžiama išpažinti religiją ir tuo labiau – demonstruoti savo ryšį su Dievu, kalnas ne sykį buvo apgriautas, sumanyta jį naikinti ir jį užtvindžius, bet nesėkmingai. Regis, ne tik žmonės atkakliai tam priešinosi, slapčia naktimis jį gausindami kryžiais bei maldomis, bet ir tarytum nematoma jėga neleido Kryžių kalnui mirti. Sako, baisus likimas ištikdavo pasikėsinusius į šią šventybę. O dar vieną atgimimą ji išgyveno atgavus Nepriklausomybę ir po popiežiaus Jono Pauliaus II viešnagės 1993 m.
Aštuntas pasaulio stebuklas – visai čia pat. O kur atradote savąjį?
