Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

14 tūkst. km Latvijoje numynęs lietuvis – apie geriausius maršrutus ir metų nuotykį

Robertui Skardžiui šimto kilometrų atstumas yra lengvas trijų keturių valandų pasivažinėjimas po darbo, dviejų šimtų – savaitgalio išvyka pusdieniui, o trijų – treniruotė. Dviračių sporto mėgėjas šia transporto priemone pamėgęs keliauti net speiguotą žiemą kai, jo paties žodžiais kalbant, kiti net šuns tuo metu į lauką neveda. Tačiau minti vasarą turėtų būti ne ką lengviau. Ypač, kai per dieną įveiki 480 km, miegojęs vos keletą valandų.
Latvija, Kuldyga
Latvija, Kuldyga / Asm.archyvo nuotr.

Kaip ryžotės dviračiu per dieną įveikti tokį ilgą atstumą?

– Kai praėjusiais metais per dieną iš Rygos į Šventąją numyniau 400 km, jaučiau, kad reikėtų pabandyti daugiau. Taigi, šiemet išsikėliau tikslą Joninių laikotarpiu – kada ilgiausios dienos – distanciją padidinti.

Kuo daugiau laiko mini, tuo smagiau. Nes žinai, kad visas tas laikas yra tavo. Tuo metu nereikia rūpintis nei darbais, nei buitimi, ar daryti to, ko iš tavęs tikimasi – kad būtum produktyvus, kurtum pridėtinę vertę. Gyvenimas tampa primityvesnis, paprastesnis, ir tai man labai patinka. Kaip per parą neskaičiuoju padarytų įkvėpimų ir iškvėpimų, taip kartais neskaičiuoju mynimo valandų.

Kaip per visą dieną, septyniolika valandų ištiso judėjimo, keičiasi mintys, nuotaika, jausmai? Kokie momentai buvo sunkiausi?

– Per visą dieną patiri daug skirtingų jausmų. Tačiau kuo jų daugiau, tuo ramesnis jautiesi. Nes supranti, kad visa, kas ateina, yra natūralu ir anksčiau ar vėliau praeina. Nebesigąsdini, kad dabar gausi kokį širdies smūgį ar tau bus blogai. Tačiau kelionės išvakarėse jaučiau tiek adrenalino, kad štai mano nuotykis jau taip greitai prasideda, kad Visagine apsistojęs nakvynei, iš kur pradėjau žygį, negalėjau normaliai miegoti. Pamiegojęs valandą dvi, pabundu 3:00 val. ryto. Galvoju, ai, važiuoju. Garsiai pasileidęs muziką minu laukais ir tuščiais keliais pats sau dainuodamas. Kūnas pilnas energijos, euforijos, entuziazmo. Pasitinku kylančią saulę.

Kaip per parą neskaičiuoju padarytų įkvėpimų ir iškvėpimų, taip kartais neskaičiuoju mynimo valandų.

Devintą dešimtą valandą ryto bundant aplinkai, žmonėms judant į miestus, turgus, emocijos kiek atslūgsta, vėl pasijunti esąs nebe vienas. Nuvažiavus 150 kilometrų sustoju pavalgyti Rokiškyje. Maždaug iki vidurdienio esi pilnas jėgų. Praėjus dar kelioms valandoms pradeda kaitinti taip, kad dengiesi ausis nuo svilinančios saulės, tepiesi kremu. Saugai save, kad neperkaistum, mini ramiai, neperspausdamas. Paprastai tokiu laiku būni įveikęs tik pusę distancijos, tad viskas dar priešakyje. Iki 300 km nuovargio nejaučiu. Šiemet šią distanciją važiavau jau kelis kartus, taigi, žinau ko tikėtis.

Apie 16–17 val. ties Mažeikiais atvėsus orui, palijus lietui ir paties emocijos krenta žemyn. Jau ir tinklalaidžių klausymas ima erzinti – „viskas tas pats per tą patį“. Apninka abejonės, maždaug ką tu čia darai, ar to tau reikia. Praalkęs nusivėlinau su maitinimu, nes nebuvo kur sustoti pavalgyti. Nemėgstu visų tų energizuojančių gėrimų, tačiau tokiais momentais didelis kalorijų, kofeino kiekis, viena kita bandelė padeda greičiau atsistatyti į normalią būklę. Vis dėlto, taip greičiau vėl įkrenti į tą pačią duobę. Jau ir šeima klausia, kur esu, kada būsiu, laikas spaudžia, o matai, kad, velnias, kelio liko dar daug.

Asm.archyvo nuotr./Latvija, vykstant į Lietuvą
Asm.archyvo nuotr./Latvija, vykstant į Lietuvą

Paprastai kelionės eigą susiplanuoji į viską žvelgdamas labiau iš optimistinės pusės, o realybėje planas dažniausiai neatitinka net realistinių lūkesčių. Iš savo patirties supratau, kad geriausia susidaryti pesimistinį planą, nesitikėti visko per daug ir per greit. Taip emociškai jautiesi geriau, o jei planą eigoje pavyksta pranokti, save net pradžiugini.

Saulei pradėjus leistis, žmonėms dingus, ypač tai jaučiasi provincijose parduotuvei užsidarius, vėl trukdo į galvą lendančios mintys. Natūraliai imi galvoti, kad nebeįveiksi, tačiau pasiekus 400 km, likus paskutiniam šimtui kilometrų visos abejonės dingsta. Supranti, kad nori tai padaryti ir susitelkęs spaudi kiek gali. Tik įvažiavus į Latviją net gyvybės padaugėja – prekyba čia vyksta ilgiau, žmonės vos ne švenčia, juda. Aplinkui juos matydamas dar bent pora valandų ir pats jautiesi geriau.

Asm.archyvo nuotr./Latvijos pakrantė ties Pavilosta
Asm.archyvo nuotr./Latvijos pakrantė ties Pavilosta

Apie 12 val. nakties finišuoju. Norėjau dar pasiekti tą simbolinį apvalų skaičiuką, tačiau jau tamsu, dėl saugumo naktį neminu, tad to nedariau. Likusius kilometrus pasilikau kaip užduotį nustoti vaikytis rezultatų. Juk svarbiausia, kad buvo gera diena, sėkmingai atvažiavau. Pažįstu žmonių, kurie tuos likusius kilometrus būtų sukę aplink savo namų kvartalą. Aš ir pats toks buvau ir turbūt kartais dar būnu, tačiau stengiuosi su tuo dirbti.

Grįžus namo su vakariene pasitikusi žmona sakė, kad atrodau gerai, galėčiau minti dar. Iš tikrųjų taip ir jaučiausi. Kitą dieną su šeima vaikštinėdami po Liepoją net nužingsniavome apie 20 km. O pakilią savijautą lėmė tai, kad vietoj planuotų 450 km pavyko nuvažiuoti 480 km ir išvengti netikėtumų. Kelionėje ne kartą buvo sugedusi technika. Atrodo, viską patikrini, bet padanga sprogsta, grandinė nutrūksta ir nuotykis baigiasi, kažkas turi tave paimti. Kitą tokį šansą vėl reikia planuoti, derinti.

Asm.archyvo nuotr./Latvijos pajūris
Asm.archyvo nuotr./Latvijos pajūris

O kokios kelionės akimirkos įstrigo labiausiai?

– Įdienojus važiuojant nuo Pandėlio link Biržų pasibaigė vanduo. Parduotuvės nėra, jaučiu, kad jau truputį kenčiu nuo vandens trūkumo. Ir galvoju sau, oi kaip gerai būtų koks šaltinis. Pavažiuoju vieną kilometrą, žiūriu – Kučgalio šaltinis. Ir ne tai, kad kažkur giliai miške, dar už kilometro, o prie pat kelio vanduo fontanais trykšta. Sulindau visa galva, pasipildžiau atsargas.

Būtent šis nutikimas sukėlė didžiausią džiaugsmą, nes tuo metu geriau būti ir negalėjo. Kelionėse kaip ši tokie paprasti dalykai kaip išalkus vidury niekur rasti mažą kavinukę ar po visos dienos minimo atsigulti į minkštą lovą, teikia daugiausia džiaugsmo.

Asm.archyvo nuotr./Latvija, Peterezers gamtos takas
Asm.archyvo nuotr./Latvija, Peterezers gamtos takas

Norint įveikti tokio ilgio kelią, matyt, reikalingas ne tik fizinis pasirengimas, bet ir labai geras dviratis?

– Geriausiai mane atspindi posakis apie batsiuvį be batų. Pats prekiauju tikrai neprastais dviračiais, tačiau mano paties yra turbūt vienas prasčiausių. Žmonės net prieš pradėdami tuo užsiimti tokio neperka. Dėvėtą plentinį dviratį už 500 eurų nusipirkau Tenerifėje. Pakeičiau pagrindinius elementus ir važiuoju sau patenkintas. Tai tarsi savotiškas mini maištas šiuo metu išties populiarėjant brangiems kaip mašina dviračiams.

Asm.archyvo nuotr./Tenerifė, Teidė
Asm.archyvo nuotr./Tenerifė, Teidė

Senų laikų belgų dviratininkas Eddy Merckxas sakydavo: „Don't buy upgrades, ride upgrades“ (liet. Nepirkite pagerinimų, pasiekite pagerinimus). Taigi, norisi įrodyti, kad gali tai padaryti ir su prastu dviračiu. Kad tai, ką pasieksi priklauso nuo tavęs, o ne nuo super dviračio. Tačiau kitais metais jau planuoju atsinaujinti, nes didėja rizika, kad dviratis kelionėje sulūš. Tokiam įvykiui nutinkant kartą per metus nesinori dėl technikos patvarumo aukoti tikslų.

Per trejus Latvijoje praleistus metus dviračiu spėjote nukeliauti įspūdingą 14 tūkstančių kilometrų atstumą. Kurios atkarpos jums patinka labiausiai?

– Daugelio regionų turizmo lankstinukuose pristatoma bent po keletą dviračių maršrutų, kuriems įveikti pakanka 2–4 valandų. Man patinka juos apjungti į vieną ilgą žygį ir važiuoti ilgiau. Iš įspūdingesnių regioninių maršrutų verta paminėti Vidžemėje esančias dviračių trasas aplink Siguldą, Cėsį, Valmierą. Maršrutai driekiasi per Gaujos nacionalinį parką, Gaujos upės krantais, miškais, ežerų pakrantėmis. Pakeliui galima pamatyti urvų, skardžių, pilių.

Asm.archyvo nuotr./Latvija, Kolka
Asm.archyvo nuotr./Latvija, Kolka

Taip pat labai įdomus yra bendras latvių-estų projektas „Tour de LatEst“, 1296 km ilgio atkarpa galima apvažiuoti Šiaurės Latviją ir Pietų Estiją aplankant tiek gamtos ir kultūros objektus, tiek mažus miestelius bei vienkiemius.

Iš mažiau populiarių vietovių, kuriose man patiko lankytis, paminėčiau tarp Jelgavos ir Rygos esančius Kemerių pelkynus, kuriuose Pirmojo pasaulinio karo metu vyko Kalėdų mūšiai. Jų metu rusų armija kartu su latviais kovojo prieš vokiečių imperiją. Apie 10 kvadratinių metrų teritorijoje yra likę nemažai bunkerių, apkasų, įrengtas muziejus. Tikrai įdomu militaristikos mėgėjams.

Asm.archyvo nuotr./Latvijos-Lietuvos pasienis
Asm.archyvo nuotr./Latvijos-Lietuvos pasienis

Kokių dešimt kartų važiavau pro Kolkos ragą, kurį žino visi, tačiau, matyt, kaip dauguma, praleisdavau Kuršo pusiasalyje esantį Slyterės nacionalinį parką. Jame patiks besidomintiems gamta, paukščiais. Su šeima esame lankęsi Žuvinto rezervate, tačiau ten į paukščius pasižiūrėti gali iš labai toli. Kad juos pamatytum reikia turėti gerus žiūronus. O čia vaikštinėdamas takeliais kadaise buvusioje, dabar užpelkėjusioje jūros teritorijoje su lagūniniais ežeriukais jautiesi kur kas arčiau natūralios gamtos. Girdi iš meldų ir medžių sklindančius įvairių paukščių garsus.

Visu Latvijos pajūriu eina tarptautinis „EuroVelo Geležinės uždangos“ dviračių takas. O jei nesinori keliauti plentu, už 500 m didžiąją laiko dalį vingiuoja miško keliukai. Einantys aukštyn žemyn per apaugusias kopas, kai kur per nendrėmis apaugusius pelkynus, užutėkius. Savaitgaliais ypač populiaru jais žygiuoti su šiaurinėmis lazdomis. Tačiau prastesniu oru gali ir visą dieną nesutikti žmogaus tarsi laukiniuose kraštuose.

Asm.archyvo nuotr./Latvija, Upesgrīva pakrantė
Asm.archyvo nuotr./Latvija, Upesgrīva pakrantė

Važiuodamas Jūrkalnės–Pavilostos pakrantės atkarpa (ten nebėra mažų takelių šalia greitkelio) pasijutau lyg pietų kurortuose. Ne tik dėl tuo metu pasitaikiusių vasaros karščių ir smėlynuose gulinčių didžiulių riedulių, bet ir palei skardį einančių užslėptų poilsio kampelių, kurių važiuojant keliu nesimato. Prie kiekvienos sodybos yra privatus priėjimo būdas prie jūros kopėčiomis ar laiptukais.

Atokiose, kai kur puslankio formos, „įlankėlėse“ gali ramiai sau ilsėtis, tačiau nepastebėjau, kad privatūs savininkai ženklais, tvoromis ar šunimis ribotų paprastų civilių praėjimą/priėjimą prie vandens (kas mūsų kraštuose, ypač prie ežerų, yra gan mėgstamas būdas apsiginti nuo žmonių).

Asm.archyvo nuotr./Latvija, Kuošragas
Asm.archyvo nuotr./Latvija, Kuošragas

Nenorėčiau suabsoliutinti, bet keliaujant Kryme, Bulgarijoje, Rumunijoje, Balkanų šalyse, judėti pakrante dažnai nebūdavo taip lengva dėl privačių teritorijų ir statinių. Dar įstrigo, kad dauguma Latvijos pajūrio sodybų yra ganėtinai kuklios. Pravažiuojant kartais matyti kiemuose stovintys prabangūs automobiliai, tačiau sodybėlės labiau atitinka senųjų lyvių gyventojų tradicijas ir stilistiką. Nėra ir pirtelių ant jūros kranto. Jei jų ten nebuvo prosenelių gyvenimo metu, tai nėra ir šiais laikais. Žodžiu, dominuoja paprastumas ir skandinaviškas kuklumas.

Beje, su šeima esame atradę tokį modelį, kuris laiką su šeima padeda suderinti su hobiu. Pavyzdžiui, sutariame, kad savaitgalio važiuosime praleisti į Kolką. Kol šeimyna miega, aš atsikeliu 5 val. ryto ir į tą pusę išminu dviračiu. Ilgiau pamiegojusi žmona su vaikais ta pačia kryptimi pajuda automobiliu. Susitariame laiką ir vietą, tačiau šeimoje vyksta lenktynės, kas tikslą pasieks pirmas. Visaip yra buvę. Kartais laimiu aš, kartais šeima, tačiau faktas, kad likusią dienos dalį būnu ramus ir jau niekur nesinori lėkti.

Robertas apie savo žygius kartu su bendraminčiais Europoje anglų kalba rašo tinklaraštyje.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„Teleloto“ studija virs podiumu
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Reklama
„Daktare, man pašalino tulžies pūslę, tačiau aš nesijaučiu gerai...“
Užsisakykite 15min naujienlaiškius