Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Abchazija – teritorija, kur saugumu turi pasirūpinti pats

„Kur toliau? Į Mestiją?“ – džiugiai klausia į Zugdidi miestą mus atvežęs mikroautobuso vairuotojas. „Ėėė... Ne, mes į Suchumį“, – atsargiai informuojame. Vairuotojas ilgesingai atsidūsta ir nuvažiuoja. Abchazijos karo pabėgėlis taksistas, vežantis mus iš Zugdidi iki Abchazijos sienos, vograuja apie Abchazijos tvarką, sėkmę ir turtus. Jam kelias į šį rojų uždarytas, todėl turi vargti vargą Gruzijoje. Susižavime jo pasakojimu. Norime kuo greičiau pakliūti į tą rojaus kampelį.
Šis ginklas yra Gruzijos teritorijoje. Jis nukreiptas į Abchaziją
Šis ginklas yra Gruzijos teritorijoje. Jis nukreiptas į Abchaziją / Vaido Mikaičio nuotr.

Abchazijai abejingų gruzinų nėra. Vieni ilgisi, kiti nekenčia, treti puoselėja keršto planus, ketvirti ja gąsdina keliautojus, bet kiekvienas savo nuomonę apie ją turi. Vykstame ten tam, kad susidarytume savo nuomonę.

„Ar jūs žinot, kad vykstate į okupuotą teritoriją?“ – pasienyje klausia gruzinų policininkas. Uoliai palinksime galvomis.

„Ar žinote, kad jums perėjus šį tiltą mes negalėsime užtikrinti jūsų saugumo?“ – tęsia. Neramiai pažiūrime į tiltą ir palinksime, tačiau nebe taip uoliai.

Palinkėjęs saugiai grįžti gruzinas mus praleidžia. Lėtu žingsniu žengiame per Inguro upę nutiestu tiltu, jungiančiu Gruziją ir nuo jos atskilusią teritoriją, žinomą Abchazijos vardu. Einame į teritoriją, kurioje už savo saugumą esi atsakingas tik pats.

Vaido Mikaičio nuotr./Suchumio geležinkelio stotis
Vaido Mikaičio nuotr./Suchumio geležinkelio stotis

Tragiška kova už nepriklausomybę

Netrukus po Sovietų Sąjungos subyrėjimo Gruzijoje įsiplieskė žiaurus karas. Abchazija pasiskelbė nepriklausomybę, gruzinai su tuo nesutiko ir reikalus pabandė išspręsti jėga.

Karą pradėjo sėkmingai, tačiau kaip ir buvo galima nuspėti, įsikišo rusai, įvedė savo armiją, parėmė separatistus, sumušė ir išvijo gruzinus iš Abchazijos.

Jų prezidentas Eduardas Ševardnadzė vos spėjo sraigtasparniu išnešti kudašių iš Suchumio viešbučio, kuriame buvo apsistojęs ir koordinavo gruzinų armijos veiksmus.

Karo pasekmės buvo baisios. Abchazai su rusais gruzinų negailėjo. Spėjama, kad žuvo arba dingo be žinios apie 8–10 tūkstančių gruzinų. Dar įspūdingesnis buvo pabėgėlių skaičius.

Iki karo Abchazijos teritorijoje gyveno maždaug pusė milijono gyventojų. Pusę jų sudarė gruzinai, abchazai – tik penktadalį. Po Suchumio žudynių ketvirtis milijono gruzinų turėjo palikti savo namus ir bėgti į Gruziją.

Abchazijos gyventojų skaičius neatsistatė iki šiol. Dabar jų yra apie ketvirtis milijono. 

Abchazijoje užsieniečių nesaugo nei gruzinų policija, nei jokios Lietuvos, ES ar kitos tarptautinės organizacijos. Nelaimės atveju reikėtų tikėtis tik vietinių institucijų geranoriškumo ar malonės.

O geopolitinė situacija išliko nepakitus.

Abchazijos nepripažino jokia normali pasaulio valstybė, išskyrus Rusiją, Venesuelą ir kelias nereikšmingas nykštukes. Likęs pasaulis Abchaziją laiko Gruzijos dalimi.

Deja, Gruzija tos dalies visiškai nekontroliuoja ir nepanašu, kad kada nors apskritai galės tą daryti.

Tai reiškia, kad Abchazijoje užsieniečių nesaugo nei gruzinų policija, nei jokios Lietuvos, ES ar kitos tarptautinės organizacijos. Nelaimės atveju reikėtų tikėtis tik vietinių institucijų geranoriškumo ar malonės.

Beje, į Abchaziją reikia vizų. Dėl jų internetu teko kreiptis į Abchazijos užsienio reikalų ministeriją. Jei nesate jiems ar rusams kaip nors prasižengę, po kelių dienų ateis patvirtinimo laiškas. Jį paduosite pasienyje.

Vaido Mikaičio nuotr./Suchumio promenada
Vaido Mikaičio nuotr./Suchumis

Atvykus į Suchumį būtina per daug nedelsiant išsiimti tikrą vizą iš vietinio saugumo skyriaus. Priešingu atveju rizikuojate ilgai ir nelabai maloniai užsilikti šalyje.

Prisiminkite, čia jūsų niekas negina, o šalies kalėjimai kurorto prie Juodosios jūros neprimena. Asmeniškai juose nesilankiau, bet intuicija sako, kad yra būtent taip. O ji mane retai apgauna.

Tad neverta stebėtis, kad gruzino policininko perspėjimai nepraėjo be pėdsakų. Nejaukiai jausdamiesi perpėdinome tiltą ir prisistatėme nuobodžiaujantiems rusų pasieniečiams. Buvo džiugu pamatyti, kaip mūsų pasirodymas išvaikė nuobodulį jų akyse.

Kiekvienas pasienietis jautė pareigą asmeniškai mus paklausinėti, išsiaiškinti, kas mes tokie, kur vykstame, ką turime, ką veiksime ir kas mus čia kvietė. 

Turbūt kasdien kertantys sieną vietiniai kaimiečiai su karučiais jau taip įgrisę, kad užsieniečiai keliautojai atrodo kaip šviežias kraujas. Vyrukai suaktyvėjo, pasitempė.

Nuo to, deja, mums smagiau netapo. Kiekvienas pasienietis jautė pareigą asmeniškai mus paklausinėti, išsiaiškinti, kas mes tokie, kur vykstame, ką turime, ką veiksime ir kas mus čia kvietė.

Turėjome kiekvienam parodyti savo kuprinę ir fotoaparatą, kad įsitikintų ar nefotografavome pasienyje, ko negalima. Fotografuoti griežtai nerekomenduoju. Apžiūra nebuvo maloni patirtis, bet galiausiai mus praleido ir įžengėme į šią pseudovalstybę, pasiruošę visiems nuotykiams.

Kitame pasakojime – lietuvių nuotykiai Abchazijoje su kreminiais pyragaičiais, agresyviais apsauginiais, puota su vietiniais ir tostais, slyvų degtine vienuolyne ir (negi gali būti kitaip?) – kitais lietuviais.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„Teleloto“ studija virs podiumu
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Reklama
„Daktare, man pašalino tulžies pūslę, tačiau aš nesijaučiu gerai...“
Užsisakykite 15min naujienlaiškius