Norint pajusti tikrąją vietos kultūrą ir spalvas verta bent vieną dieną leistis į kelionių topus nepatenkančias, todėl turistų masių aplenkiamas vietas.
Vienas tokių netradicinių objektų Toskanoje – piligrimų kelias „Via Francigena“, kuris, kaip ir visi keliai, veda į Romą.
Ramybė piligrimų kelyje
Istoriniuose šaltiniuose minima, kad šis kelias prasideda Anglijoje, kerta Prancūziją, Šveicariją ir baigiasi Italijoje, ties Šventuoju Sostu.
Kadangi keliu dažniausiai žygiuota iš Prancūzijos į Romą, jis gavo pavadinimą „Via Francigena“, kas išvertus reikštų „Kelias iš Prancūzijos“.
Kadangi keliu dažniausiai žygiuota iš Prancūzijos į Romą, jis gavo pavadinimą „Via Francigena“, kas išvertus reikštų „Kelias iš Prancūzijos“.
Žygiuodami šiuo keliu neįstrigsite tarp turistų grupių, kurie seka paskui gido vėliavą, ir tikrai nejusite paranojos, kad kažkas čiupinėja jūsų kuprinę.
„Via Francigena“ dėl nepakankamai išvystytos infrastruktūros nėra taip gausiai lankomas turistų, kaip pavyzdžiui Šv. Jokūbo kelias Ispanijoje. Bet ieškantiems ramybės ir pažinties su neturistine Italija, „Kelias iš Prancūzijos“ puikiai tinka.
Žygiuodami per turistų retai lankomus miestelius, nepraleiskite progos pasikalbėti su vietiniais. Tačiau patiems imtis iniciatyvos greičiausiai net neprireiks – jie jus užkalbins patys. Malonus pokalbis visada prasideda nuo mandagaus pasisveikinimo „ciao“ (labas).
Kelio atkarpa: Siena – Ponte d'Arbia
Pasakojimą iliustruojančios nuotraukos yra iš piligrimų kelio atkarpos „Siena – Ponte d'Arbia“. Juo keliavau kartu su „Erasmus“ studentais iš Sienos.
Pasirinkome būtent šį maršrutą, nes nereikėjo iki jo važiuoti. Tiesiog susitikome prie miesto vartų, pavadinimu „Porta Romana“, ir leidomės į 30 km žygį, kurį įveikėme daug greičiau, nei tikėjomės – per 5 val.
Žygiuoti Toskanoje nėra sunku. Tai patvirtino ir kelyje sutikta vokietė, kuri piligrimų keliu žygiavo jau keletą savaičių. Ji kelionę pradėjo Italijos šiaurėje ir keliavo iki Romos.
Kelis kartus teko žygiuoti palei autostradą, bet ši netikėta ir nelabai maloni patirtis vėliau tik dar labiau pabrėžė kraštovaizdžio grožį ir gamtos ramybę.
Moteris pasakojo, kad kraštovaizdis nuolatos keičiasi: kelionės pradžioje teko žygiuoti per kalnus, vėliau – per kalvas.
Kelio atkarpa nuo Sienos driekiasi per truputį aštresnes nei lietuviškas kalvas.
Tiesa, kelis kartus teko žygiuoti palei autostradą, bet ši netikėta ir nelabai maloni patirtis vėliau tik dar labiau pabrėžė kraštovaizdžio grožį ir gamtos ramybę.
Išklysti iš kelio beveik neįmanoma, nes nuolatos esate lydimas kelio ženklų, kurie nurodo ir artimiausius lankytinus punktus.
Atsisiuntę programėlę, kurią galite nusiskenuoti tiesiog nuo bet kurio piligrimų kelio ženklo, informacijos gausite dar daugiau.
Be to, vietiniai italai nepraleis progos pasidalinti savo patarimais, net jei ir nesuprantate nė žodžio itališkai.
Kelionės pabaigoje jų patarimų prireikė ir man su bendrakeleiviais. Nesupratome autobusų kursavimo tvarkos, tad Ponte d'Arbia miestelio gyventojai bandė paaiškinti, kas ir kaip.
Bet, kaip įprasta italams, visi sakė skirtingą informaciją. Galų gale nusprendėme nelaukti autobuso, o susitranzuoti pakeleivingus automobilius. Tai padaryti pavyko per pirmąsias 5 minutes.
