Velofanas – toks keliautojo Imanto pseudonimas socialiniuose tinkluose – ypač aktyvus ir išsamus savo instagrame. Stengiasi nuolat pildyti savo istoriją ir atsakyti į visus smalsuolių klausimus.
Galima iš labai arti pajusti, ką reiškia dykumoje ieškoti šešėlio, kažkur netikėtai nusiskelti dantį ar apsinuodyti vietiniu maistu. Porą dienų jis buvo be ryšio, nes kėlėsi per sudėtingą Pamyro kalnyną.
Aukštybėse jis sugebėjo dalintis nuotraukomis. Tik vaizdo įrašų negalėjo įkelti dėl ypač lėto interneto. Paskutinį savaitgalį Pamyro kalnuose jis skaudžiai krito – išlakstė stipinai, skauda pusę šonkaulių. Keliautojas užsisakė iš Dušanbė naują ratą ir dabar rieda toliau.
Reikia būtinai spėti per rugsėjį Pamyro kalnus įveikti, nes paskui pasikeis oro sąlygos, patvins upės, nuošliaužos užvers kelius. Kol kas dar ateina žinios apie kalnų ožius, iš aukštybių barstančius grumstus ir akmenis.
Klausimų pasitaiko įvairių. Vieni klausia, kiek kainavo, koks tikslas, per kiek laiko apvažiuos pasaulį? Atsako Imantas greitai, nes viskas jo istorijoje yra daugiau nei paprasta. Viską pardavė ir išvažiavo. Be jokio konkretaus tikslo. Svarbiausia – gyventi.
Dar kitiems kyla klausimas, ar tik I.Greitmano kelionės neremia „Coca-cola“? Būtent šį gėrimą ir cukraus bombą nemažai dviratininkų meiliai vadina „koksiuku“. Neremia.
Dar klausia, kodėl apie savo kelionę neištriūbijo per visas televizijas ir portalus? Kuklus dviratininkas atsakė klausimu: „Gal pirmiausia reikia ką nors nuveikti?“
Nežino, kuriuo keliu likimas jį nukreips. Gal pro Australiją, Naująją Zelandiją. Neaišku, ar Amerikas šturmuos nuo pietų ar šiaurės. Ką čia gali spręsti, jei kasdieniai planai ne visada pildosi. Kaip gali vertinti sutiktus žmones, jei kasdien jie vis geresni pasitaiko.
– Sveikinimai – neseniai atšventei šimtadienį kelyje. Kiek daugiausia tokioje kelionėje galima suplanuoti?
– Ačiū už sveikinimus. Greitai tos dienos praėjo. Kiekvieną dieną vis naujas kelias, nauji nuotykiai, nauja nakvynės vieta. Niekada neplanuoju, kad kur nors turėčiau sustoti ir miegoti. Pradedu ieškoti, likus kelioms valandoms iki saulėlydžio.
Tikslaus kelionės plano kaip ir nėra. Jis jau spėjo kelis kartus pakeliui pasikeisti. Pirmas tikslas buvo tiesiog Kirgizija ir Tadžikistanas dėl neapsakomo gamtos grožio ir kalnų.
– Jei aiškaus plano nėra, tuomet yra kitų veiksnių, kurie pastūmėja į vieną ar kitą pusę?
– Naudoju žemėlapius ir kitas programėles su keliautojų patarimais. skaitau forumus. Šia nėra taip paprasta kaip Lietuvoje, kur sustoji bet kur ir miegi miškelyje.
Palikus pasą pasienio poste, galima per tiltą nueiti į Afganistano turgelį ir ten apsipirkti.
Kur kalnai, ten ir pavojai, bet kartu ir įsimintini iššūkiai. Tadžikistane laukia Pamyro kalnai, kurių aukštis – daugiau kaip 4000 metrų, o ir kelias sunkus bus. Nemažai bekelės. Taip pat – pasienis su Afganistanu. Gal net pavyks jame apsilankyti. Galima, palikus pasą pasienio poste, per tiltą nueiti į Afganistano turgelį ir ten apsipirkti.
– Tai kokia kelionės matematika? Kiek įveikta per šį greitai prabėgusį laiką ir koks vis dėlto kelionės tikslas?
– Per 100 dienų nuvažiavau 8500 kilometrų ir paviešėjau 14 valstybių. Man atrodo. Nelabai skaičiuoju. Tikslas paprastas – būti laimingam, daryti ką mėgstu. Tai darau dėl to, kad galiu ir esu laisvas. Laisvas būti savimi. Laisvė yra didžiausia vertybė. Jei nebūčiau laisvas, nebūčiau čia, kur dabar esu. O dviratis tikrai suteikia didžiulę laisvę.
Per dieną ir naktį pavyko nuvažiuoti 225 kilometrus. Tai kol kas didžiausias atstumas per tris mėnesius, bet gal bus kada nors ir dar daugiau.
– Kartais kelionėje tekdavo sustoti – tai sveikata sustreikuoja, tai liūtys užklumpa. Ar darysi kelionėje pertrauką tiesiog poilsiui?
– Po Tadžikistano ir Kirgizijos laukia poilsis, nes jau bus daugiau nei 10 tūkst. kilometrų. Po tokių atšiaurų oro sąlygų tikrai reikės pasikrauti savo baterijas. Kur ilsėsiuosi, dar pats nežinau. Gal Mongolija, o gal Kinija, jei pavyks gauti vizą? Daug neplanuoju, o kartais tik prie kryžkelės nusprendžiu, kurį kelią pasirinkti.
– Kas labiausiai sužavėjo kelyje? Žmonės? Gamta?
– Kiekviena šalis labai skirtinga. Vienur stepės, o už pasienio – kalnai. Keičiasi tradicijos, eismas ir automobiliai, su kuriais tenka dalintis kelią. Išvykus iš Europos, mano, kaip dviratininko, teisės po truputį mažėja. Reikia būti dar atidesniam kelyje.
Keičiasi ir maistas, jo stengiuosi paragauti, bet po apsinuodijimo Sakartvele tapau truputį atsargesnis. Kartais nebūna kito pasirinkimo ir tenka valgyti nelabai skaniai atrodančiose vietose. Kuo toliau į rytus, tuo mažiau higienos.
– Kuo dviratininkui skiriasi Europa ir Azija?
– Europoje mažai kam buvau įdomus, bet nuo Turkijos – prasidėjo. Kiekvieną dieną – pasisėdėjimai, arbatos pertraukėlės, o kartais ir ne tik arbatos. Žmonės stabdo ir klausia, iš kur ir į kur važiuoju, kaip sekasi, gal reikia pagalbos, vandens, maisto. Kartais pasiūlo ir nakvynę.
– Ar visur pavyksta susikalbėti?
– Turkijoje policininkai nusivedė mane į kavinę ir pavaišino pietumis, o užėjus audrai, jų štabe žiūrėjom „Top Gear“. Kartais su žmonėmis net ir bendraudavome ženklais.
Sakartvele sekėsi geriau susikalbėti ir užmegzti ryšį dėl mano minimalių rusų kalbos žinių. Rusų kalba tapo pagrindine ir Azerbaidžane, Kazachstane, Uzbekistane, Tadžikistane. Manau, Kirgizijoje neturėsiu problemų.
– Ar pasitaiko nesklandumų kelyje? Ne tik su gamta susijusių, bet ir žmonėmis?
– Pasaulis pilnas gerų žmonių. Sakau, kad 99 procentai yra geri ir tik vienas nelabai. Pastarųjų tikiuosi nesutikti. Dažnai kviečia į svečius, bet ne visur sustoju. Pamojuoju, padėkoju ir minu toliau.
Labai norėjau spėti į Pamyro kalnus, nes rugsėjis paskutinis mėnuo, kai tinkamos sąlygos ten minti. Nors ir tai negali žinoti, nes sąlygos gali greitai pasikeisti, galbūt sulauksi netgi sniego ar audros, o paskui patvinsta upės, kurias reikia kirsti, padidėja ir nuošliaužų tikimybė.
Vieną vakarą Kazachstane nusprendžiau pabandyti minti naktį, nes dieną didelis karštis – daugiau nei 40 laipsnių. Nėra šešėlių, o dar ir vėjas dieną stiprus ir nepalankus.
Naktį pamačiau kelis skorpionus ant kelio. Taip pat mane sustabdė ir labai nepatenkintas džipo vairuotojas, kuris man pasirodė neblaivus. Jis iš toli pagalvojo, kad mano liemenė ir šviesos tai policijos ekipažas. Iškeikė mane, bet pradėjus kalbėti rusiškai ir perjungus galinį „mirksiuka“ į švietimo režimą, apsiramino ir nuvažiavo.
– Savo sekėjams kalbėjai apie „mirties tunelį“ Tadžikistane. Kas tai?
– Anzobo tunelis, dar kitaip vadinamas „mirties tuneliu“. Tai 2500 metrų aukštyje esantis penkių kilometrų ilgio tunelis su labai prastu apšvietimu, beveik be ventiliacijos, kartais apsemtas vandens.
Jis aptvarkytas, nes iš pradžių nebuvo nieko – tik skylė kalne. Įvažiavus į tokį tuneliu dviračiu gali ir neišvažiuoti, nes tavęs per dūmus gali nesimatyti. Gali apsinuodyti išmetamosiomis dujomis ir nualpti.
Pakeliui manęs laukė dar kokie aštuoni mažesni „mirties tuneliai“ po kelis šimtus metrų ar kilometrą.
Kildamas į kalną pradėjau stabdyti sunkvežimius ir man pasisekė. Sustojo pilnas anglies sunkvežimis, kurių čia kursuoja daugiau nei šimtas per dieną. Jie veža anglis į sostinę Dušambė. Net sunkvežimiu tuo tuneliu buvo baisu važiuoti.
Pasikalbėjom truputį su vairuotoju. Lietuvą atsimena kaip pirmą valstybę, palikusia Sovietų Sąjungą. Tarnavo armijoje visai šalia –Baltarusijoje.
Mano visi daiktai buvo juodi ir purvini nuo anglies. Reikėjo greitai leistis žemyn, kur šilčiau ir nėra tokio vėjo. Pakeliui manęs laukė dar kokie aštuoni mažesni „mirties tuneliai“ po kelis šimtus metrų ar kilometrą. Pastarasis buvo apšviestas, bet pilnas dūmų.
