Saugyklą, kurios teritorija aptverta tvora, o vartai eiliniams vilniečiams visada būna užrakinti, panoro aplankyti šimtai vilniečių. Jie kantriai stovėjo eilėje, klausė istoriko Dariaus Pocevičiaus trumpos šios vietos istorijos, o įėję į saugyklos vidų neretas, ypač vaikai, būtinai sušukdavo. Tam, kad pajustų, su kokia jėga čia sklinda aidas. Tiesa, kai saugykloje vaikštinėjo daugybė žmonių, aidas kiek prislopo.
Bet vis dėlto balsai, šviesos ir daugybė žmonių išbaidė šikšnosparnį, kuris blaškėsi palubėje.
Saugyklos duris puošia statybos data – 1916-ieji. D.Pocevičius pasakojo, kad sostinė turi tris didelius senuosius rezervuarus – be esančio Liepkalnyje, dar yra ant Tauro kalno ir Bernardinų sode. Pastarieji du iki šiol nuolat naudojami, vandeniu iš jų aprūpinami Senamiesčio, Naujamiesčio gyventojai.
Liepkalnio vandens saugykla buvo naudojama iki septintojo dešimtmečio. Anot „Vilniaus vandenų“ atstovų, šis rezervuaras paliko svarbų istorinį įspaudą – pastačius jį vandens kiekis pradėtas matuoti kubiniais metrais, kaip daroma ir iki šiol. Anksčiau matuojama buvo kibirais.
Šis rezervuaras – halės tipo, ganėtinai erdvus. „Įėjus būtinai reikia sušukti „Auuu“ ar „Aha“, aidas atkartoja kokius 8 ar 9 kartus. Todėl tiems vokalistams, kurie neturi klausos, labai tinka šioje vietoje dainuoti“, – šypsosi D.Pocevičius, siūlydamas tai išmėginti kiekvienam atėjusiam.
D.Pocevičius pasakojo, kad yra daug legendų, jog išvystytą vandentiekį Vilnius turėjo jau XVI amžiuje, kai vanduo sostinę pasiekdavo iš Vingrių ar Aušros vartų šaltinių. „Tačiau archyviniai duomenys rodo, kad vandentiekiu naudojosi tik išrinktieji, 20-40 namų gaudavo vandenį, kuris atitekėdavo vamzdžiais į namus“, – priminė istorikas.
Ir tik XIX amžiaus antroje pusėje pramoninė revoliucija, pasak D.Pocevičiaus, suteikė pretekstą kalbėti apie centralizuotą vandentiekį. „Vilnius atrodo labai atsilikęs, lyginant su Vakarų Europos miestais ar Rusijos imperijos metropolijomis, kur centralizuotas vandentiekis pradėtas statyti jau 1850-1860 metais, o mes tik 1893 metais turėjome pirmą Vilniaus miesto dūmos posėdį, dešimt metų nusitęsė įvairūs projektų parinkinėjimai, derinimai. Galvota imti vandenį iš Neries aukščiau Vilniaus ir vamzdžiais atvesti vandenį į miestą. Kitas pasiūlymas – gręžti gręžinius, 40-50 metrų gylio, ir siurbti vandenį iš žemės gelmių“, – pasakojo D.Pocevičius.
Kaip tik šis siūlymas ir buvo pasirinktas, kadangi jis pigesnis, o vanduo, išgaunamas iš žemės gelmių, kokybiškesnis, jo nereikia valyti. Tačiau kertinis akmuo Bernardinų sode esančiai siurblinei padėtas tik 1912 metais.
Planuota Vilniuje pastatyti keturis rezervuarus. Ketvirtąjį, be anksčiau minėtų Liepkalnio, Tauro kalno ir Bernardinų sodo, siūlyta statyti ant Gedimino kalno. Esą piliai jis netrukdys. Bet visuomenei pasiūlymas nepatiko, tad vandens saugyklos liko trys. Vandentiekio sistemai taip pat buvo svarbios siurblinės su arteziniais gręžiniais bei J.Jasinskio gatvėje buvusi nuotekų valykla.
„Vilniaus vandenys“ ketina saugyklą lankytojams atverti du kartus per metus.
