Kodėl autostopu?
Nes tai daugiausia adrenalino suteikiantis bei pigus keliavimo būdas. Tranzuojant sutinki daugiau žmonių nei bet kokioje kitoje kelionėje, o ir kitų keliautojų akį patrauka dvi blondinės kelyje su didelėmis spalvingomis kuprinėmis. Tai buvo ypač lengva ir įdomu, nes kiekvienas vairuotojas ar sutiktas žmogus mums papasakojo tikrai įdomių vietinių ir negirdėtų istorijų bei nutikimų! Taigi, 58 automobiliai, 5100 kilometrų, 7 valstybės bei 5 sostinės per 17 dienų!!!
Slovėnija – meilė iš pirmo žvilgsnio!
Jei dar neteko pastebėti, netgi šios šalies pavadinime dominuoja žodis meilė – sLOVEnia! Kai po trijų dienų kelionės pasiekėme tokią šalį, kaip Slovėnija, akys raibo nuo kalnų bei gamtos grožio, užuodėme nuotykių kvapą ir nuo pat pirmos akimirkos žinojome – čia tikrai nenuobodžiausime!
 |
| I.Kaknevičiūtės nuotr./Ieva Liublijana ir Ieva |
Sostinė Liublijana – jaukus nedidelis miestas su XII a. pilimi ant kalno. Didžiąją dalį miesto žavesio sukūrė architektas J.Plečnik (1872–1957). Neįprasti pastatai, bažnyčios, fasadai ar trys tiltai šalia vienas kito – visa tai jo darbas. Miestas nepaprastai gyvas net vasaros savaitgalį, o po vakarinio pasivaikščiojimo Ljubljanicos upės pakrante su puikiu savo miesto žinovu mes jau krykštavom, koks šis miestas savas ir jaukus! Liublijanoje veikia vienas didžiausių Europoje universitetų, todėl gyvenimas čia verda ištisus metus.
 |
| I.Kaknevičiūtės nuotr./Panorama nuo Veliki Vrh viršukalnės |
Šalis labai žalia, net 60 proc. dengia miškai. Slovėnijos šiaurėje riogso trys kalnų grupės – Julian Alps, Karavanke Alps bei Kamnik-Savinje Alps. Patys slovėnai šmaikščiai juokiasi, kad šalies forma panaši į vištos siluetą. Mūsų draugai, aistringi keliautojai bei žygeiviai po kalnus, pasiūlė išbandyti populiariausią laisvalaikio praleidimo būdą – kopti į vieną aukštesnių Karavankos Alpių viršūnę – Veliki Vrh (2088m). Tai neįkainojama patirtis dviems kalnų mylėtojoms, tai jėgų išbandymas ir dar vienas neišbandytas ekstremalus sportas. Taigi, pasakome TAIP šiai avantiūrai ir valgome kaloringus bei sunkius pusryčius. Žinoma, tokiai išvykai nelabai tinka paprastieji lietuviški sportbačiai, tačiau troškimas pasiekti viršūnę buvo stipresnis už bet kokius skausmus. Puikus skatintojas buvo tiek draugas Gregoras, tiek žymiai vyresni žygeiviai, kurie aplenkdavo mus, sušukdavo „Dobrdan“ (sveiki) ir nurūkdavo pirmyn stačiu kalnų keliuku. Slovėnai sako, kad į kalnus eina tik geri žmonės ir siūlo kiekvienam vyrui ieškoti žmonos kalnuose – vaidinasi ji bus aktyvi, nedejuos sunkiomis gyvenimo akimirkomis ir ryžtingai sieks tikslo!!! Tada supratome, kodėl kiekvienas sutiktas vyras mus užkalbino ir buvo ypač mandagus.
 |
| I.Kaknevičiūtės nuotr./Laikrodis rodo mūsų esamą aukštį |
Žingsnis po žingsnio, prakaito lašas po prakaito lašo ir po 5 valandų varginančio ėjimo pagaliau pasiekėme Veliki Vrh viršūnę... Na ir koks neapsakomas jausmas apima, kai tu esi aukščiausioje viršūnėje iš visų aplinkui matomų kalnų, kai tave pasitinka ir prakaituotas sūrias kojas prausia kalnų avys, kai šaltas kalnų vėjas padeda tau atgauti kvapą, o tu, sukdamasis ratu, matai neaprėpiamus žydrus tolius! Jausmas, lyg staiga tapai visatos valdove – ant tavo delno Slovėnija, Austrija ir visas gražus pasaulis! Žinoma, Gregoras supažindino mus ir su žygeivių tradicijomis: pirmą kartą žmogus savo kojomis pasiekęs 2000 m virš jūros lygio turi būti pakrikštytas trimis draugiškais mušimais per sėdimąją vietą. Su šypsenomis veiduose buvome pakrikštytos ir mums buvo leista daryti nuodėmes! Taip, nes, pasak kalnų tradicijos – esant virš 2000 m nėra nuodėmių!!! Tad, kas įvyko ten, tas ir lieka TEN!!!
 |
| I.Kaknevičiūtės nuotr./Kalnų restoranas/viešbutis |
Viršūnėje ilgai neužsibuvome, nes per penkias kopimo valandas gerokai išalkome. Todėl skubėjome į kalno papėdėje įsikūrusį restoraną-viešbutį, kuriame išbandėme tradicinį naminį Slovėnišką kalnų gyventojų maistą. Ypač sužavėjo tai, kad daugelį produktų restorano darbuotojai turi savom jėgom užnešti į 1600 m aukštį. Maistas natūralus ir riebus, tad tikrai negundančios rudos spalvos, bet tuo metu atrodė suvalgytumėm ir gyvą besiganančią kalnų karvę.
Atgavusios jėgas leidomės žemyn, pasipildėme vandens atsargas kalnų šaltinyje ir sugrįžome į savo pradinį kelionės tašką – 800 metrų virš jūros lygio. Norėjosi tik išsimaudyti ir užsnūsti saulės atokaitoje, bet tuo mūsų diena dar nesibaigė...
 |
| I.Kaknevičiūtės nuotr./Bled ežeras ir pilis |
Jei jau slovėnas norės tau parodyti, kas šalyje yra gražiausio, tai jis tave tikrai nusiveš išsimaudyti į Bled ežerą. Užburiantis jaukus Bled miestelis, viduramžių laikotarpio Bled pilis ir žydras ežeras, su nuostabia sala viduryje – vos už 20 minučių kelio. Vėl krykštavome kaip vaikai, nardėme ir vėl jautėmės energingos, apsvaigusios nuo tokios nuostabios šalies panoramos. Vienintelėje natūralioje Slovėnijos saloje stovi bažnyčia, kurią norėjome apžiūrėti, tačiau nepanorome mokėti 12 eurų už kelionę valtele. Todėl sukaupėme jėgas ir 500 m atstumą įveikėme savo jėgomis. Būtų gėdinga to nepadaryti, nes net ir mažiausi vaikai ežere plaukioja ir nardo be jokios priežiūros. Taip pat turėjome įveikti ir 99 laiptelius, vedančius iki XV a. bažnyčios... Pasidžiaugėme klasikinės muzikos koncertu joje, apžiūrėjome Pasaulio irklavimo čempionato trasas (jis vyko pirmosiomis rugsėjo dienomis Bled ežere) ir vėl kaupėme jėgas plaukimui atgal. Jautėmės kaip tikros Slovėnijos gyventojos – aktyvios, nenustygstančios vietoje ir siekiančios aukštų tikslų. Ne be reikalo Slovėnija laimi tiek daug medalių Olimpinėse žaidynėse ir Pasaulio čempionatuose – jie sveika, aktyvi, sportišką ir užsispyrusi tauta! Kas be ko, būdami tokie aktyvūs, jie valgo daug nuostabaus kaloringo maisto, tad kalorijų pusiausvyrą buvome priverstos atgauti ir mes. Bled miestelyje būtina sukrimsti didžiulį gabalą tradicinio kreminio-vanilinio pyragaičio – kremšnita.
Ne be reikalo Slovėnija laimi tiek daug medalių Olimpinėse žaidynėse ir Pasaulio čempionatuose – jie sveika, aktyvi, sportiška ir užsispyrusi tauta!
Po šių nepaprastų nuotykių jautėme, kad kelionė jau pasiteisino ir jau yra viena geriausių mūsų gyvenime. Kitą kartą tikimės aplankyti garsiąsias Postojna uolas, galbūt kopti į Triglav viršūnes (Triglav yra aukščiausia Slovėnijos kalnų viršūnė (2864m), esanti Julian Alps), aplankyti Slovėnijos pajūrį bei
 |
| I.Kaknevičiūtės nuotr./Užkopus ant viršukalnės mus pasitiko kalnų avys |
plaukti srauniomis Slovėnijos upėmis plaustais. Tačiau mūsų laukė dar tolimas kelias ir dar kelios nepažįstamos šalys, todėl, atsikandus gardaus slovėniško gyvenimo kąsnelio, norėjosi judėti pirmyn. Ir, žinoma, pailsinti skaudančius raumenis po tokio aktyvaus laisvalaikio. Tačiau šiai šaliai uždėjome didelį pliusą ir tikrai norime ten sugrįžti. Po poros valandų autostopu, mes jau buvome Dievų krašte – Kroatijoje.
Tai nuotykiai tik iš vienos valstybės, jų be abejonės buvo daugiau Kroatijoje bei Bosnijoje ir Hercogovinoje, tačiau visko sudėti juodu ant balto neįmanoma. Be jokios dvejonės, ši kelionė mums buvo geriausia, pilna nuostabių žmonių ir tik dar ir dar kartą įsitikinome, kad pasaulis ir žmonės yra nuostabūs. Netgi, jeigu reikėtų suplanuoti sau tobulas atostogas, mes tikrai nesugalvotumėm tiek atrakcijų, tiek ypatingų akimirkų, kurias mums suteikė ši kelionė. Tikimės, kad tai įkvėps dar daugiau žmonių keliauti neįprastais būdais, ir kad pasaulis išliks toks pat taikus, malonus, beprotiškai gražus ir savas.
Ačiū visiems, prisidėjusiems prie šio stebuklo, ačiū mamoms, kurioms tikrai išdygo vienas kitas žilas plaukas! Ačiū visiems, kad meldėtės, laikėt kumščius ir priėmėt į savo namus bei mašiną dvi plačiai besišypsančias lietuves!! Tikime, kad palikome gerą bei šiltą įspūdį apie savo mielą krepšinio šalį – Lietuvą.
