Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Andy Vaic – apie matematikos studijas Oksforde ir kodėl visgi pasirinko muziką

Andrius Vaicenavičius (31), kitaip dar žinomas sceniniu vardu Andy Vaic, yra grupės „Kūjeliai“ narys ir bene geriausio universiteto pasaulyje – Oksforfo – doktorantas, nepaisant savo mokslo laipsnių ir žinių tiksliuosiuose moksluose, didžiausią dėmesį gyvenime ir karjeroje vis tiek norintis skirti muzikai. O bijančius matematikos guodžia: „Gali išmokti gramatiką, bet kalba išsivystė be rašto, o muzika, plačiąja prasme – be natų. Kad kalbėtum, neprivalai žinoti teorijos. Matematika irgi yra kalba, ne kažkokia taisyklių krūva.“
Andrius Vaicenavičius-Andy Vaic
Andrius Vaicenavičius-Andy Vaic / Asmeninio archyvo nuotr.

– Ilgai pasirodydavai kartu su grupe „Kūjeliai“, tačiau dabar dažniau prisistatai kaip solo atlikėjas, slapyvardžiu Andy Vaic. Kuo skiriasi muzikavimas komandoje ir vienumoje?

– Yra ir privalumų, ir trūkumų. Muzikavimas kaip solistui irgi dažnai būna susijęs su kitais žmonėmis, nes solistas turi sau pritariančią grupę. Pavyzdžiui, kai dabar koncertuoju Oksforde, su manimi būna dar trys žmonės.

Skirtumas toks, kad būnant solistu, daugiausia atsakomybės tenka vienam žmogui. Iš vienos pusės esi lankstesnis, nes gali persigalvoti ir sugalvoti daryti kažką kito. Grupėje visi panašiai įmerkę kojas, grupė yra kaip automobilis, kuris daugiau sveria – sunkiau sustoti, sunkiau apsisukti. Kartais buvimas grupėje turi daugiau privalumų, nes jeigu pats kurį nors mėnesį neturi įkvėpimo, tai kitas grupės narys paragina veikti.

Modesto Endriuškos nuotr./Andy Vaic
Modesto Endriuškos nuotr./Andy Vaic

– O kaip tau pačiam labiau patinka?

– Aš esu labai ambicingas, noriu pilnai pasinerti į muziką, todėl šiame etape tai labiau pavyktų kaip solo atlikėjui.

Jau kurį laiką gyvenu Anglijoje, čia yra galimybių pakoncertuoti, esame čia turėję keletą turų ir su „Kūjeliais“, tačiau dabar keli grupės nariai jau turi šeimas, todėl ne visada gali sau leisti keliauti po užsienį. Su „Kūjeliais“ daugiau grosime Lietuvoje, o kaip solistas labiau norėčiau patekti į tarptautinius vandenis.

– 2020 metais dalyvavai „Eurovizijos“ atrankoje. Ką naujo tada sužinojai apie muzikos industriją?

– Manau, kad tiek kiekvienam žmogui, tiek muzikantui labai svarbu save išbandyti naujose aplinkose tam, kad tobulėtų. Tai buvo praturtinanti patirtis, dėl kurios daug ko išmokau.

Gal svarbiausia pamoka buvo ta, kad muzikos klausosi tikri, gyvi žmonės. Nes kartais atrodo – kas čia tos masės, kam jos. O masės yra tikri žmonės. Kad žmonės susigyventų su tavo muzika, kad ji jiems taptų artima, reikia laiko.

– Ar žadi dar kartą bandyti laimę „Eurovizijos“ atrankose?

– Nelabai. Žinoma, ateityje mano nuomonė dar gali ir pasikeisti, bet artimiausiu metu nežadu.

Nežinau, kiek man pačiam tokia konkurso forma dalintis muzika yra artima. Po visų konkursų, kuriuose dalyvaudavau, suprasdavau, kad muzika man yra ne apie tai. Manau, kad reikia eiti į konkursą ne dėl paties konkurso. Jeigu nori būti ilgalaikis muzikantas, labai svarbu suprasti, kad kartais žmonės žiūri „Euroviziją“ dėl pačios „Eurovizijos“, ne dėl ten pasirodančių muzikantų, todėl konkursas turėtų būti tiesiog žingsnelis visame procese.

Taip pat manau, kad meną ir muziką sunku pamatuoti. Tai nėra krepšinis ar bėgimas, kuriuose yra aiškus taškų ar laiko skaičius.

– O kodėl nebandėte dalyvauti „Eurovizijoje“ su grupe „Kūjeliai“?

– Turėjau dainą, kuri galvojau, kad visai tinka tam žanrui ir tiesiog taip nusprendžiau. Brolis, kuris yra „Kūjeliuose“, padainavo pritariamojo vokalo partiją. Aš turėjau norą pamatyti, kas vyksta tarptautiniame konkurse ir rinkoje, ir iš tikrųjų po „Eurovizijos“ atrankų atsirado sekėjų užsienyje, kurie mane palaiko iki šiol. Lietuvoje „Eurovizija“ yra puiki galimybė rasti savo klausytoją ir pajusti galimybę augti.

Organizatorių nuotr./„Kūjeliai“
Organizatorių nuotr./„Kūjeliai“

– Tavo sesė Liucė irgi muzikuoja. Ar buvo mintis pakviesti ją prisijungti prie „Kūjelių“?

– Liucė yra dažnas mūsų koncertų svečias. Jai dabar gerai sekasi solinė karjera, mes nemažai kartu muzikuojame, aš jai padedu su jos muzika. Šiuo metu ji irgi yra Londone, aš jai akompanuosiu koncerte, kurį ji čia rengs. Ji labai gražiai auga kaip nepriklausoma atlikėja, rašo daug gražių dainų, todėl man atrodo daug svarbiau padėti jai įsigyvendinti kaip atlikėjai.

– Tu esi ne tik muzikantas, bet ir puikus matematikas, Oksfordo universitete baigei matematikos bakalauro ir magistro studijas, o tavo magistrinis darbas netgi buvo apdovanotas kaip geriausias matematikos magistrinis darbas universitete. Taip pat esi Oksfordo universiteto informatikos mokslų daktaras. Galbūt suradai atsakymą, kodėl visi taip gretina muziką ir matematiką? Koks yra tavo santykis su šiomis dvejomis sritimis?

– Aš manau, kad abu dalykai reikalauja kūrybiškumo. Abiejuose dalykuose būna flow būsena, kur labai susitelki, įsijauti ir esi tame kūrybiškume. Kai muzikuoji, norisi pilnai pasinerti į tą veiklą. Matematika irgi toks savas pasaulis, kuriame yra tam tikros taisyklės. Daina irgi yra atskiras pasaulis, kur garsas sutampa su žodžiais, aranžuote. Kai rašai dainą, atrodo, kad išskrendi į kitą visatą, kur viskas yra susirišę, visai kaip ir matematikoje.

Kai reikia parodyti, ar kas nors yra įmanoma ar neįmanoma, visada į pagalbą ateina matematika.

– Ar studijos Oksfordo universitete buvo tavo sena svajonė?

– Ne. Man mokykloje gerai sekėsi matematika ir muzika. Tiesiog sprendžiau matematikos uždavinius ir grojau. Mokiausi Licėjuje. Tada į Oksfordą įstojo mano brolis. Aš išsikėliau sau tikslą pabandyti įstoti. Daug mokiausi ir pavyko. Tada viskas išėjo natūraliai: man gerai sekėsi Oksforde, o baigęs bakalaurą tęsiau magistro studijas, tada doktorantūrą.

– Su kokiais iššūkiais susidūrei studijų metu?

– Vienas didesnių iššūkių buvo tas, kad nelengva būti sėkmingu. Tas Oksfordo, kaip geriausio universiteto, vardas, sukelia tam tikros atsakomybės ar netgi spaudimo iš aplinkinių. Kartais jausdavausi nepakankamas, kad būčiau ten, pavargdavau, nuvertindavau save. Kai praeidavo šiek tiek laiko, suprasdavau, kad viskas gerai. Tai tokie iššūkiai – daug darbo ir kartais sunku patikėti, kad esi čia, Oksforde.

– Ar krūvis ten didelis? Kaip kovodavai su stresu prieš egzaminus?

– Krūvis buvo didelis, mokytis reikėjo daug. Kovoti su stresu išmokau tik nuo trečių metų Oksforde, o iki tol su juo kovojau gan vidutiniškai. Supratau, kad iš tikrųjų viskas yra kaip žaidimas, o egzaminai – kaip koks sportas. Tai buvo pats efektyviausias būdas – nedaryti kažko konkretaus, bet pakeisti požiūrį, kad nėra taip, jog man reikia laikyti egzaminus, o kad pats noriu tai daryti. O kai darau tai, ką noriu, sumažėja stresas, nes sumažėja atsakomybės.

– Dėstei ir Oksforde, ir vedei privačias matematikos pamokas čia, Lietuvoje. Ką galėtum pasakyti apie šiuolaikinius vaikus? Ar juos tikrai truputį sugadino „TikTok“ tendencijos?

– Turėjau galimybę palyginti studentus Oksforde ir moksleivius Lietuvoje, tad galiu pasakyti, kad viskas yra gerai ir su tais, ir su tais. Tarp jų nepastebėjau jokio didelio skirtumo. Man atrodo, kad mes visi turime skirtingas patirtis, gabumus, pavyzdžiui, vieni gabesni matematikai, kiti – sportui ar audiovizualiniams menams. Visiems svarbu padėti atrasti tą kabliuką, už kurio užsikabinę jie susidomi dalyku.

– Kokie tavo karjeros tikslai? Ar norėtum mokytojauti toliau?

– Mano pagrindiniai karjeros tikslai yra susiję su muzika. Galbūt papildomai dėstysiu Oksforde, nes žadu čia būti, galbūt šiek tiek su švietimu padėsiu ir Lietuvoje.

– Tada pasvajokim: kaip save įsivaizduotum po penkerių metų?

– Na, matai, aš turiu aiškių svajonių. Savo nueitą kelią gali įvertinti tik tada, kai praeina kažkiek laiko. Bet ateinančius penkerius metus užsiimsiu muzika. Muzika yra įdomus reiškinys, nerdiškas, nes užtrunka laiko suprasti, kokia kryptimi nori kurti, užtrunka ir žmonėms susigyventi su tavo muzika, kad ji taptų jų dalimi. Tikiuosi, kad turėsiu stiprią bendruomenę aplink save: tiek muzikantų, tiek gerbėjų, tiek dainų, kurios kvies būti viso judėjimo dalimi.

Modesto Endriuškos nuotr./Andy Vaic
Modesto Endriuškos nuotr./Andy Vaic

– Ar pavadintum save karjeristu? Ką tau reiškia šis žodis?

– Taip. Dėl to, ką šiuo metu darau, aš galėčiau dirbti bankuose, geriausiose programavimo įmonėse, galėčiau pasilikti Oksforde, nes man siūlė, galėčiau ir toliau būti mokslininku, bet iš mokslo šiuo metu man labiausiai patinka dalinimasis ir dėstymas. Yra daug galimybių, bet laikui bėgant aš supratau, ko noriu. Manau, kad karjeristas man reiškia alkį padaryti dalykus. Kai kantriai darai, susikoncentruoji į judėjimą ir bandai kažkur nukeliauti toliau.

– Gal turi receptą, kaip neperdegti? Kaip reikalauti iš savęs tiek, kiek gali pavežti?

– Vienas labiausiai man įsiminusių dalykų šia tema yra tas, kad nelabai svarbu galvoti, kur nori nueiti. Svarbiausia yra tiesiog eiti, susikoncentruoti į patį ėjimą. Gali abstrakčiai žinoti gaires, į kurią pusę eini. Bet nekonkretizuoti. Visos komandos nori laimėti čempionatą, muzikantai – surengti koncertą dideliam skaičiui žmonių, bet ne tikslai mus veda į priekį. Tas, kas veda mus į priekį, yra tik gairės. Tas ir padeda neperdegti. Nes kai galvoji tik apie tikslą – tada ir atsiranda perdegimo momentai.

– Minėjai, kad gali dirbti bankuose, geriausiose programavimo įmonėse, turi daug visokių karjeros galimybių su savo specialybe, tačiau vis tiek renkiesi muziką. Kaip į tokį sprendimą reaguoja tavo artimi žmonės? Gal bando pakreipti kita linkme?

– Manau, kad kai kuriems yra keista, bet tiems, kurie mane geriausiai pažįsta – jiems nėra keista. Darymas kitaip, negu daro kiti, gyvenime sukuria labai daug galimybių. Aš išklausau žmonių patarimus, tačiau sprendimus priimu pats. Kai daugiau pasikalbu su žmonėmis ir papasakoju jiems, kas mane veda į priekį, jie supranta, kad tai yra nuoširdu. Iš aplinkos susilaukiu labai daug palaikymo, jie man sako: „Varyk, kada, jeigu ne dabar.“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„Teleloto“ studija virs podiumu
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Reklama
„Daktare, man pašalino tulžies pūslę, tačiau aš nesijaučiu gerai...“
Užsisakykite 15min naujienlaiškius