B.Vanagas pripažįsta, kad svajonės tapti lenktynininku nuo mažens neturėjo. Kaip pats sako, jo gyvenimą būtų galima skirstyti keliais etapais. Ir nors kiekviename jų elgėsi skirtingai, svarbiausia, kad visada tiksliai žinojo, ko nori.
„Kai buvau jaunas, man rūpėjo greitis, automobiliai, atrodė, kad viską labai gerai moku ir esu geriausias, nors tikrai taip nebuvo. Prieš 30 metų buvau visiškas gatvių siaubas. Teko suprasti, kad iš tikrųjų nieko nemoku ir turiu mokytis iš naujo. Visada sakau – svarbiausia žinoti, ko nori gyvenime, tačiau keliaujant tam tikru keliu reikėtų turėti platų matymą. Nebūtinai tikslas, kurio sieki, yra tikrasis tikslas – jis gali būti kažkur netoliese“, – aiškina B.Vanagas.
Profesionaliai vairuoti lenktynininkas pradėjo tik sulaukęs 18-os, todėl pripažįsta, kad kuo anksčiau pradedama, tuo anksčiau galima pasiekti rezultatų. O proceso metu svarbiausia nepamiršti svajoti ir ieškoti kuo daugiau galimybių.
„Aš turėjau labai daug svajonių, nors visada sakau, kad svajoti reikia atsakingai, nes jos pildosi. Svajonė yra tai, kas tampa tavo noru, o paskui ir tikėjimu. Sėkmingiems žmonėms gyvenime reikia daugiau nei duoda tėvai ar mokykla. Ieškantys daugiau visada suranda galimybių“, – tikina B.Vanagas.
B.Vanagas pabrėžia, kad kiekvienam profesionalui, nesvarbu, kuo jis dirbtų, būtina tikėti savimi ir būti užsispyrusiam. Būtent šios savybės lenktynininkui padėjo išgyventi pirmąjį Dakarą.
„Prisimenu, kai pirmą kartą atvykau su požiūriu parodyti visiems, kaip reikia važiuoti. Tuo metu visiškai nesupratau, kas yra Dakaras ir ką ten reikia daryti. Labai daug klydau. Rankas nuleisti buvo galima 10 tūkst. kartų, bet vidinis tikėjimas, kad privalome finišuoti, nugalėjo. Mes darydavome neįmanomus dalykus, pavyzdžiui, dykumoje suradome degalų. Dažniausiai protas pasako, kad tam tikri dalykai yra neįmanomi, nors iš tiesų tai įgyvendinama“, – pasakoja B.Vanagas.
Visą pokalbį su B.Vanagu kviečiame žiūrėti vaizdo įraše:
