Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Lilo brolis L.Kiveris: apie brolišką konkurenciją, sportą ir gyvenimą Australijoje

Išgirdę Kiverio pavardę ne vienas suklustų – kažkur lyg girdėta. Dauguma ją prisimintų, kai kalba pasisuktų apie Konstantiną Kiverį-Lilą, tačiau ne ką mažiau laurų nuskynė ir jo jaunesnysis brolis, sporto treneris Lukas Kiveris (25). Į jį šį kartą ir bus nukreiptos visos prožektorių šviesos.
Lukas Kiveris su draugais, Konstantinu Kiveriu-Lilu, Evgenya Redko
Lukas Kiveris su draugais, Konstantinu Kiveriu-Lilu, Evgenya Redko / Asmeninio albumo nuotr.

Prieš metus muzikinę karjerą su duetu „Lilas ir Innomine“ baigusio Konstantino Kiverio-Lilo koncertuose pirmose eilėse laukdavo ne tik jo visas dainas mintinai mokėję gerbėjai. Čia brolį palaikyti visada užsukdavo jauniausias šeimos narys Lukas Kiveris. Jis – ne ką mažiau populiaresnis už savo brolį, skiriasi tik sritis, kurioje pašnekovas vieną po kito muša savo asmeninius rekordus.

Lukas, kiek save pamena, jau nuo vaikystės dienas leisdavo sporto salėje, čia svorius kilnodavo ne tik jo du vyresnieji broliai Konstantinas bei Tomas, bet ir treneriu dirbęs karininkas tėtis. Imtynėmis kurį laiką vėliau domėjosi ir paaugęs Lukas, tačiau įvairios traumos privertė visam laikui atsisakyti šios sporto šakos.

Dabar jis, atrodo, seka tėčio pėdomis – dirba sporto treneriu bei padeda žmonėms tobulinti savo figūras. Nors gyvenime buvo etapas, kurio metu Lukas net buvo viską metęs ir apsigyvenęs Australijoje, šiandien Lukas – Lietuvoje, o vesdamas treniruotes yra įsitikinęs, kad eina teisingu keliu. Apie tai ir mūsų 15min pokalbis.

– Naršydama socialiniuose tinkluose pastebėjau, kad sportas dabar, atrodo, užima visą tavo kasdienybę. Domiesi juo jau nuo mažens?

– Mano istorija nėra tokia pati kaip daugumos, kurie pasakoja, kad atėję į sporto salę paėmė į rankas geležį ir ją pamilo (juokiasi). Tėtis buvo sporto treneris, tačiau manęs, kaip ir mano kitų brolių, sportuoti niekas nevertė. Kiekvienas pasirinkome savo karjeros kelius. Galbūt tik aš labiau nusekiau tėčio pėdomis.

Profesionaliai sportuoju nuo 8-erių. Turėjau kelerių metų pertrauką, kurios metu šiek tiek blaškiausi, bandžiau realizuoti save kitur. Dabar, kai pagalvoju, labai organiškai viskas klostėsi jau nuo vaikystės, o aplinkiniai niekada neabejojo, kad grįšiu į sporto sritį ir joje pasiliksiu. Galiausiai ir aš pats nusprendžiau nesiblaškyti. Pasirinkau profesiją, kuri man visada labiausiai patiko.

– Kokių asmeninių rekordų esi pasiekęs sporto srityje?

– Didžiausia mano, kaip ir tėčio, meilė buvo imtynės. Esu Lietuvos įvairių amžiaus grupių laisvųjų imtynių nugalėtojas ir prizininkas, taip pat esu pasiekęs pergalių tarptautiniuose turnyruose, bet šis kelias buvo nusėtas traumomis. Kiekvieną kartą jas patyręs turėjau sugrįžti į salę ir visko tarsi mokytis iš naujo.

Galbūt tai skambės banaliai, bet išgijęs ir vėl pradėjęs sportuoti matydavau, kad kiti per, pavyzdžiui, pusmetį, yra gerokai pasistūmėję į priekį. O aš tuomet netikėtai varžybose nuskindavau bronzos medalį. Sportas mane taip pat labai išugdė ir kaip asmenybę. Tai yra svarbiausi mano pasiekimai.

Asmeninio albumo nuotr./Lukas Kiveris
Asmeninio albumo nuotr./Lukas Kiveris

– Užsiminei apie traumas. Sportininkui jos turėtų būti nesvetimos, tačiau, neabejoju, daug ką lemiančios tolimesnėje karjeroje.

– Tam tikra prasme taip, jos kenkia, bet tuo pačiu ir padeda. Man traumos nurodė tolimesnę kryptį. 13-kos buvau išsinarinęs kojos girnelę, vėliau trūko raiščiai, 17-kos – kryžminiai raiščiai. Lūžęs raktikaulis, o nugaroje – keturios išvaržos.

Gyvenime buvo įvairių periodų. Dėl didelio nugaros skausmo negalėjau atsistoti ir paeiti, todėl teko daryti operaciją. Tuo metu labai daug galvojau apie sportą. Supratau, kad turint tokias traumas pačiam profesionaliai sportuoti gali būti sudėtinga.

Juk keturios išvaržos nelygu sulūžusiam kaului, kurį sugipsavus ir nuėmus gipsą po kurio laiko, jei nėra komplikacijų, gali ramiai gyventi toliau. Kelios išvaržos rodo, kad man reikės save visą laiką saugoti, priešingu atveju jausiu didelius nugaros skausmus. Tačiau manau, kad esu puikus pavyzdys, kaip žmogus, turėdamas tiek traumų, gali būti aktyvus – tereikia save prisižiūrėti.

– O kaip emociškai priėmei, kad vienas gyvenimo etapas pasibaigė ir prasideda kitas?

– Sunkiai, pradėjau vėl iš naujo ieškoti savęs. Kai nuo 8-erių iki 20-ies metų sportuoji, o paskui supranti, kad viskas baigiasi ir turi priimti naujus sprendimus, rinktis naują kryptį, reikia laiko viskam suprasti. Bet toli nuo sporto nepabėgau. Viskas, ką patyriau, šiandien man išėjo į naudą. Dėl to jaučiuosi labai gerai.

– Sunkiu gyvenimo etapu buvai susikrovęs lagaminus ir išskridęs į Australiją. Kas paskatino priimti tokį sprendimą?

– Mokiausi sportinėje klasėje Vilniaus Ozo gimnazijoje, o ją baigęs, įstojau į kūno kultūros specialybę Edukologijos universitete. Po pirmo pusmečio mečiau mokslus, nes nusivyliau bendru studijų lygiu. Dėstytojai liepdavo padaryti kūlverstuką, įmesti baudą, tuomet rašydavo dešimtukus. Pamaniau, kad ketverius metus atiduosiu mokslui ir iš jo negausiu jokių žinių. O aš visą gyvenimą aukštąjį siejau su žiniomis, ne diplomu. Norėjau tobulėti kaip specialistas.

Metęs studijas Lietuvoje nemačiau galimybių, kur toliau tobulinti savo, kaip trenerio, žinias. Išvykau į Australiją, bet tuomet stipriai pablogėjo sveikata, teko grįžti į Lietuvą, atlikti operaciją ir tęsti karjerą čia.

– O kaip buvai sutiktas australų? Sugrįžimo į Lietuvą priežasčiai įtakos neturėjo kultūrinis šokas?

– Australijoje gyvenau pusmetį. Žmogus atvyksta į šią šalį studijuoti, moka didelius pinigus už mokslus, bet už tai gauna leidimą gyventi. Deja, jei nori savarankiškai užsidirbti mokslams, australai neleidžia to daryti daugiau nei puse etato. O, pavyzdžiui, jei į kokią nors darbo vietą pretenduos australas, kad ir kiek būtum pranašesnis, niekada jos negausi vien dėl to, kad esi užsienietis.

Nežinau, ar tai yra nemalonu. Galbūt būsi priimtas kaip svečias, bet australai man vis tiek leido pajausti, kad šis žemynas – mano namai. Jaučiausi kontroversiškai (šypsosi).

Asmeninio albumo nuotr./Lukas Kiveris su draugais Australijoje
Asmeninio albumo nuotr./Lukas Kiveris su draugais Australijoje

– Grįžęs į Lietuvą iš Australijos, net po stuburo operacijos vėl pasinėrei į sportą, tik šį kartą ėmeisi trenerio vaidmens. Vadinasi, savęs neįsivaizduoji jokioje kitoje srityje. Ką tokio turi sportas, kad taip tave žavi?

– Galima prisigalvoti banalių dalykų kaip „Sportas – sveikata“. Bet pamenu trenerio pasakytus žodžius vienos imtynių stovyklos metu, kai man labai prastai sekėsi: „Turbūt dar nesuprantate, bet didžioji dalis iš jūsų neužaugsite imtynininkais ar sportininkais, vis dėlto tai, ką darote šiandien, turės įtakos visam likusiam gyvenimui.“

Sportas tikrai daro įtaką žmogaus charakterio, savybių formavimuisi, ypač jaunesniame amžiuje, suteikia tvarkos ir disciplinos. Tikiu, kad jis man padeda būti tokiam, koks esu šiandien.

– Po dešimties metų save taip pat matai sporto srityje, trenerio pozicijoje?

– Nežinau atsakymo į šį klausimą (juokiasi). Po dešimties metų nematau savęs trenerio pozicijoje, bet nesinori nukrypti nuo šio kurso. Galbūt bandysiu specializuotis kokioje nors kitoje srityje, pavyzdžiui, reabilitacijoje. Pats nenoriu tikėti, kad trenerio specialybė yra galutinė stotelė.

– Dabar turi dvigubai daugiau atsakomybių – prižiūrėti ne tik save, bet ir motyvuoti kitus sportuojančius žmones. Kaip tau sekasi tai daryti?

– Mes, treneriai, lankomės įvairiuose seminaruose, kuriuose mokomės, kaip bendrauti su klientais, parduoti savo paslaugas, bet aš tikiu, kad šių dalykų, nors jie ir yra lavinami, greitai neišmoksi. Empatija, išklausymas, supratimas, nuomonės laikymasis sau yra raktas į sėkmingą bendravimą su klientu.

Pastebiu, kad kartais žmogus neprašo patarimo, užtenka jį tik išklausyti ir nebūtina net atsakyti. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad turėjau klientų, kurie po darbo dienos ateidavo ir būdavo pikti – atrodo, kad ir kokį pratimą duodavau, niekas nepavykdavo. Tuomet tekdavo kardinaliai keisti sudarytą treniruotės planą.

Pamenu, olimpinės rinktinės gydytojas Dalius Barkauskas yra sakęs, kad treniruotė yra emocinis dalykas. Gali žmogui leisti valandą šokinėti per šokdynę ir, jei jis iš treniruotės išeis laimingas, vadinasi, laikas bus praleistas ne veltui (šypsosi).

– Treniruotės nuo ankstaus ryto iki vakaro, bendravimas su klientais – taip, jei neklystu, turėtų atrodyti tavo dienos. Kaip tokią rutiną buvo pakeitęs karantinas?

– Vieni žmonės tikrai sėdėjo namuose, o kiti priešingai – susiėmė ir sportavo daugiau nei reikėjo. Pamenu, buvau nuvažiavęs į sporto prekių parduotuvę, labai nustebau užėjęs ir pamatęs, kad visa įranga iššluota,. Atrodo, buvo tikras aukso amžius (juokiasi).

Kalbant apie mane, nemanau, kad atsipalaidavau. Pavyko laikytis disciplinos ir net paįvairinti sportinę kasdienybę. Jei iki karantino sportuodavau sporto salėje, tai jo metu išbėgdavau į lauką, nuvažiuodavau į Valakampiuose lauke esančią medinę sporto salę. Taigi, eksperimentuodavau (šypsosi).

– Pastebėjau, kad į tavo treniruotes ateina ir žinomi atlikėjai. Kaip jie tave surado?

– Savo klientus įvardiju kaip draugus ir draugų draugus. Kai tik pradėjau dirbti šioje sferoje, kartu su broliu Konstantinu ir jo draugais nufilmavome treniruotę. Padarėme kelis reklaminius vaizdo įrašus, kuriuose pasirodė Evgenya Redko ir Rolandas Venckys. Nuo to laiko sportuojame iki šiol, tai tapo reguliari fizinio aktyvumo praleidimo forma.

Asmeninio albumo nuotr./Evgenya Redko ir Lukas Kiveris
Asmeninio albumo nuotr./Evgenya Redko ir Lukas Kiveris

– Sportuoti pas tave užsuka ir brolis Konstantinas. O tu pats neturėjai kada nors minčių pasikeisti su juo vaidmenimis ir užlipti ant scenos?

– Natūraliai pasiskirstome vaidmenimis, kurių vienas iš kito neperimame. Man, kaip jauniausiam broliui, visada norėjosi peraugti vyresniuosius brolius Konstantiną ir Tomą, būti geresniam. Bet šis jausmas kyla ne iš noro išpopuliarėti.

– Niekada nejautei konkurencijos vyresniems broliams?

– Pavydo niekada nesu jautęs, negalvojau, kodėl scena ar inžinerija ne man. Aš jaučiu labai sveiką konkurenciją, man ji patinka, nes mėgstu varžytis. Tai veda į priekį, priverčia neatsipalaiduoti. Į tokią konkurenciją žiūriu iš teigiamos pusės, nejaučiu to tamsaus jausmo, kad kažkam labiau pasisekė.

Asmeninio albumo nuotr./Lukas Kiveris su broliu Konstantinu Kiveriu-Lilu
Asmeninio albumo nuotr./Lukas Kiveris su broliu Konstantinu Kiveriu-Lilu

– O koks tavo santykis su šeima? Sako, kad augantys vaikai šiek tiek atsiriboja nuo savo tėvų, tau taip nenutiko?

– Tai, manau, mūsų krašto žmonių intravertiškumo savybė, bet nereiškia, kad nejaučiu ryšio su šeima. Jis yra geras su visais jos nariais, nors kiekvieną dieną ir nesusiskambiname.

Nemanau, kad santykis su šeima yra ir kintantis, nepriklausomai nuo to, ar pusę metų nesikalbėjai. Jei paskambinsiu, žinau, viskas bus lygiai taip pat. Svarbiausia, kad mums vieniems iš kitų nereikia reikalauti dėmesio ar šilumos, ji atsiranda savaime.

– Įžengėme į 2022-uosius metus. Kokių tikslų, susijusių su profesine veika, esi jiems išsikėlęs?

– Klišinė trenerio svajonė – atidaryti savo salę (juokiasi). Bet aš manau, kad maloniausia – matyti, kaip pasikeiti per metus, kaip profesionalas pagilini žinias. Aš savo kryptį žinau, džiaugiuosi, kad galiu mokytis, turiu tam laiko, manęs niekas nespaudžia. Gyvenu komfortabiliai, tik gal verčia sunerimti tai, kad labai daug dirbu, dėl kiekvieno žmogaus jaučiu neapsakomai didelę atsakomybę. Norėčiau rasti daugiau laiko savianalizei. Vis dėlto bandau suderinti savo ir klientų poreikius ir, manau, kol kas man neblogai sekasi (šypsosi).

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„Teleloto“ studija virs podiumu
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Reklama
„Daktare, man pašalino tulžies pūslę, tačiau aš nesijaučiu gerai...“
Užsisakykite 15min naujienlaiškius