Tai pirmasis šios poros interviu. Jam reikėjo drąsos, bet Rasa ir Petras, rodos, jau nieko nesibaimina. „Mes leidome sau būti laimingiems“, – jiedu kalba tvirtai, kaip apsisprendę žmonės. Dėl laimės teko kai ką paaukoti: Petras atsisveikino su merginų širdis daužančio scenos gražuolio įvaizdžiu, Rasa – su ankstesniu šeimyniniu gyvenimu, Arlauskienės pavarde, kuri renginių versle jau buvo tapusi kokybės ženklu, ir pramogų pasaulio tviskesiu, kuriuo buvo apgaubtas jos portretas. „Tai nebuvo tikra“, – prasitaria ji ir priduria, kad daugelis žmonių, dabar ją sutikę, sako, kad pasikeitė – nurimo, ėmė tarsi švytėti.
Galbūt jiedu neatitinka kieno nors sukurtų standartų, netelpa į visuomenės nubraižytus rėmus, bet jiems tai nelabai rūpi. Jie myli vienas kitą, ir to pakanka laimei kurti.
„Rasa už tave vyresnė“, – dažnai girdžiu, betgi ne įrašą pase reikia vertinti, o žmogų. Rasa turi daugiau jaunatviškumo už kai kurias jaunas merginas! Aš tarp mūsų nejaučiu jokio amžiaus skirtumo“, – tikina Petras. „Kartais Petro paklausiu: „Ar tavęs netrikdo dar viena mano raukšlelė?“ „Visai netrikdo, – sako, – ne tai man svarbu.“
O tuoktis jiedu neketina? „Aš palauksiu, kol man pasipirš“, – nusišypso Rasa.
Interviu bei fotosesija – naujausiame žurnale „Žmonės“
