Mudu su Irmantu po Lietuvą keliaujame pusantrų metų. Ir labai ryškiai (ryškiau nei norėtume) matome emigracijos padarinius: daugybę tuščių namų, pustuščių gatvių, apytuščių kultūros centrų, nepilnų klasių mokyklose ir tuštėjančių grupių vaikų darželiuose. Girdime istorijas apie vaikus ir anūkus, išvykusius į Londoną, Dubliną, toliau. Šį kartą apie išsivažinėjimą neišgirdome nė žodžio.
Kaimuose ir miesteliuose sutinkami žmonės labai dažnai (dažniau nei tikėjomės) ištaria tuos keturis žodžius, po kurių kyla ilga diskusija, pasibaigianti niekaip. „Anais laikais buvo geriau.“ Mudviem su Irmantu kartais apskritai draudžiama išsižioti, nes juk mes anais laikais negyvenome. O šįkart apie praeities šviesą nekalbėjo niekas. Šįkart žmonės nesiskundė.
Taip, kaip nesiskundžia legendinėje amerikiečių rašytojo Richardo Scarry knygoje vaikams „Ką žmonės dirba visą dieną?“ Knygoje apie visokius darbus ir kasdienybę. Knygoje apie miestelį, pavadintą Darbėnais.
Ir nors šiame pasakojime neišvysite Kirmėliuko (knygos nematę dabar galvoja, ar tikrai ką tik perskaitė tai, ką perskaitė), mes taip pat esame Darbėnuose, Kretingos rajone. Nes šįkart „100 Lietuvų“ – apie žmones, kurie dirba visą dieną.
Darbėnuose – maždaug pusantro tūkstančio gyventojų.
Trys keliai nuves į tris darbus.
Ir pamatysime žmones, kurie dirba visą dieną.
Odininką Tautvydą.
Kirpėją Raimondą.
Valį ir Ireną, turinčius kavinę.
Taigi, vienas iš trijų kelių.
Štai ką Tautvydas dirba visą dieną.
O štai ką padirbo kolega Irmantas.
Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia.
Trys mažos paslaptys.
Ir kitos trys, didesnės.
Antras iš trijų kelių.
Kaip manote, kas čia?
Neatspėjote. Nusprendėme išmėginti cheminį sušukavimą.
Darbėnai vidurdienį.
Rimantas, miestelio bendruomenės pirmininkas.
Likę tik čia.
Niekur nedingusios kryptys.
Renkamės trečią kelią iš trijų.
Valio baras. Kirčiuokite kaip norite.
Kaimynystė įpareigoja.
Irena ir Valys, šeimininkai.
Gal žemaičių blynų?
Bet išsirenkame cepelinus, be abejo.
Šiuo metu žiūrite į ekraną ir daugiau nieko neveikiate.
O štai Darbėnuose žmonės dirba visą dieną.
Valys atrakina arba užrakina duris.
Na, galbūt ragauja cepeliną.
Tautvydas ima į rankas odos skiautę.
O Raimonda baigia šukuoti Giedrę.
finansuoja
Apie projektą „100 Lietuvų“
Lietuva yra viena, tačiau skirtinga: auganti ir klestinti, nesikeičianti ir kintanti, apleista ir tuštėjanti. Lietuva yra ir didžiausi miestai, ir atokiausi vienkiemiai. Ir visiems žinomi miesteliai, ir mažai kam girdėti kaimai. Lietuva yra ten, kur esame bent vienas iš mūsų.
„100 Lietuvų“ – tai mūsų valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtas projektas, skatinantis atrasti ir pažinti visokią Lietuvą – jos savitumą ir kasdienybę. „100 Lietuvų“ – tai neįprasti maršrutai, nekasdieniai vaizdai, maži, bet dideli žmonės.
Po Lietuvos miestelius, kaimus ir vienkiemius keliauja kūrybingasis 15min fotografas Irmantas Gelūnas ir tekstų autorius Mindaugas Nastaravičius – žurnalistas, poetas, dramaturgas, 2015 metų Kultūros ministerijos Jaunojo menininko premijos laureatas.
Nelaukdamas 2018 metų Vasario 16-osios, naujienų portalas 15min kviečia į smagią, keistą ir asmenišką kelionę po Lietuvą. Aplenkiant pilis ir kitus turizmo simbolius. Neieškant gintaro. Nejodinėjant ant žemaitukų. Neragaujant cepelinų.
P. S. O jūs žinote, kad Rubežiaus kaime, Trakų rajone, yra toks medis, kurio viršūnėje kabo varpas? Tai va.
