Balandžio vaikų ir paauglių knygų TOP10

„Kartais gyvenime taip būna: nutinka kas nors baisaus, bet kai praėjus keleriems metams žvelgi atgal, matai, kad taip atėjo laimė. Tik iš pradžių to dar nežinai,“ – Kristen Boie „Vasara Somerbyje“

Kaip tik apie tokius nutikimus pasakoja daugelis į balandžio vaikų ir paauglių knygų topą pakliuvusių knygų. Jos moko niekada nenuleisti rankų, eiti atvira širdimi ir pasiruošus maloniai nustebti, net jei kelias, kuriuo teks paėjėti, nebus pats gražiausias.

Parengė Eglė Baliutavičiūtė

Ši žaisminga ir eiliuota didaktinė paveikslėlių knyga, skirta paskatinti mažuosius elgtis gražiai ir palaikyti gerą, sveiką dienos rutiną: dalintis žaislais, susitvarkyti, nešliurpti maisto prie stalo, prieš miegą išsivalyti dantis ir panašiai.

Knygoje pamokymai vaikams neišsakomi tiesiogiai – tam randama pakaitalas. Tai drakoniukas, su kuriuo mažieji skaitytojai kartais gali tapatintis ir pasimokyti (kai jis elgiasi tinkamai), o kartais į jį žvelgdami gali pasijusti viršesni – įvertinti, koks drakoniuko elgesys tinkamas, koks ne. Kartais pasitelkus drakoniuką vaikams parodoma, kaip jie galėtų nurimti, atsipalaiduoti, kai yra pernelyg įsisiautėja ar nuvargsta.

Knygos piešiniai labai aiškūs ir iliustratyvūs, kaip ir pats tekstas.

Reikėtų pažymėti, kad greičiausiai knyga patiks tėvams, praktikuojantiems griežtesnį, tradiciškesnė auklėjimą, o laisvesnį auklėjimą praktikuojantiems kai kurios knygos žinutės gali būti ne visai priimtinos, pavyzdžiui, nurodymai vaikui suvalgyti viską, kas įdėta, ar neprieštarauti, kai maistas nepatinka.

„Atgyjantys gyvūnai“ – tai erdvinė pažintinė knyga (angl. pop-up book) apie gyvūnus. Kiekviename knygos atvarte mažieji skaitytojai nukeliami į penkis skirtingus žemės kampelius, pavyzdžiui, džiungles, savaną, povandeninį pasaulį, kur sutiks įvairiausių gyvūnų: beždžionių, tigrų, pandų, žuvelių...

Tekstai knygoje trumpučiai, pabrėžiantys kokią nors gyvūnų savybę, ypatybę ar elgesio momentą. Taip supažindinama su gamtos pasaulio kasdienybe bei įvairove.

Vis dėlto čia svarbiausi – erdviniai ir dargi judantys paveiksliukai. Taip, judinant puslapį mažieji galės stebėti, kaip beždžionės supasi ant šakų, iš už aukštų žolių priedangos išnyra tigrė, kaip pandos jauniklis vartosi kūliais, o jo mama šalia į burną dedasi bambuko galiuką.

Vienas pasaulyje žinomiausių lietuvių vaikų literatūros kūrėjų – Kęstutis Kasparavičius – kone kasmet savo kūrybos gerbėjams padovanoja po naują jaukią istoriją, iliustruotą itin kruopščiais, detaliais, išskirtinio stiliaus piešiniais. Kaip tik tokia yra ir naujausia jo knyga „Žvaigždžių paukštis“.

Vieną rytą į miestą iš dangaus nusileido žėrintis spalvomis milžiniškas paukštis. Pasisukiojo ir purptelėjo palikęs tokį pat milžinišką kiaušinį. Paukščio niekas nepastebėjo, o štai kiaušinis netrukus patraukė miestiečių dėmesį. Juk tas kiaušinis iš tiesų ypatingas – skleidžia šviesą ir šilumą, kasdien pasipuošia vis kitokiu ornamentu, iš jo sklinda muzika... Prie jo tiesiog norisi būti, glaustis, gėrėtis šiuo stebuklu. Bet tik ne katinėliui Dūmui, turinčiam mokslinių ambicijų ir trokštančiam išsiaiškinti daugybę dar neįmintų pasaulio mįslių. Vieną dieną jis nusprendžia pragręžti skylutę ir pažiūrėti, kas slypi kiaušinio viduje. Istorijos pabaiga bus šviesi ir labai netikėta.

Stebuklai kartais įvyksta tiesiai mums prieš nosis, pilkiausioje ir įprasčiausioje kasdienybėje, svarbu visada vaikščioti plačiai atmerkus akis ir pastebėjus kažką netikėto, leisti sau pasimėgauti tuo mažu ir dideliu stebuklu. Leisti sau išbristi iš kasdienybės ir patirti ką nors netikėto. Apie tai ši knyga.

Kaip ir ankstesnės autoriaus knygos, ji jauki ir smagi, moralas sunkiai apčiuopiamas, net nesiekiama skaitytojui įpiršti kokios nors vienos tiesos. Be to, atidesnis, vyresnis skaitytojas pajus ir švelnų šios knygos humorą, ironiją. Kai kas turbūt atpažins ir pasigėrės talentingai nupiešta Vilniaus Žvėryno architektūra.

Šarlis Pero (Charles Perrault) vienas svarbiausių pasaulio pasakininkų – ėmęs užrašinėti liaudies pasakas šimtmečiu anksčiau nei tuo Broliai Grimai ir kiti garsūs tautosakos rinkėjai. XVII a. Pero užrašė tokių plačiai Europoje paplitusių pasakų, kaip „Pelenė“, Raudonkepuraitė“, „Batuotas katinas“ ir kt., versijas, kurios skaitomos iki šiol, tik dažniausiai adaptuotos, pritaikytos šiandieniniams vaikams.

Ši knyga ne išimtis – Pero pasakas adaptavo britų rašytojas ir folkloristas Neilas Philipas, jau parengęs daugybę įvairių šalių liaudies pasakų rinkinių. Jis siekė išsaugoti Pero pasakų glaustumą, stiliaus šmaikštumą ir sąmojingumą, nenusaldinti ir nenubanalinti, kaip dažnai nutinka. Nors dabar nereta, kad klasikinės pasakos adaptuojamos itin laisvai, pavyzdžiui, keičiami veikėjai, griaunami klasikinėms pasakoms būdingi lyčių stereotipai, pabaigos, tačiau to šiame rinkinyje nerasime. Šios pasakos alsuoja klasikine dvasia.

Pasakas lydi ir Neilo Philipo įžanga, kurioje jis pristato Šarlį Pero ir jo nuopelnus, o pabaigoje trumpai aptariamos kiekvienos pasakos ištakos, variantai, ką į tą pasaką Pero įnešė savito. Be abejo, ši knygos dalis skirta suaugusiesiems – tėvams ar pedagogams, – kurie skaitys su vaikais šią knygą ir galės plačiau papasakoti apie pasakų reikšmę ir išskirtinumą.

„Svarbiausia ne kas tave pameta, o kas tave pakelia.“

Knyga nukelia į 8 dešimtmečio Ameriką. Luiziana su močiute nuolat kraustosi iš vienos vietos į kitą, ir dabar jos vidury nakties sėda į mašiną ir iškeliauja į kitą valstiją, už nugarų palikdamos viską, kas Luizianai svarbu. Močiutė tiki, kad jos gyvenimas nulemtas baisaus prakeiksmo – atskyrimo prakeiksmo, kurį sukėlė dar jos tėtis, o Luiziana tiki, kad tas prakeiksmas persekioja ir ją. Atsidūrusi dar vienoje naujoje vietoje Luiziana sužinos daug paslapčių apie save ir močiutę, dargi ras visai netikėtą kelią namo.

Knygoje itin žavi Luizianos mąstymas: jautrus, originalus, netikėtas. Ji, kaip į paaugystę beįžengiantis vaikas, moka būti ir griežta, nepaklusni, ironiška, grubi, ypač kai ir taip gyvenimas niekada nelepino, tačiau svarbiausiomis akimirkomis išryškėja gerumas ir tikėjimas pasauliu, tikėjimas, kad viskas gali baigtis gerai.

Knygos pabaiga palieka nemažai neatsakytų klausimų, kurie tikriausiai rūpės skaitytojams. Ir tai gerai, nes visa ši istorija kupina klausimų, į kuriuos nėra atsakymų ir tikriausiai pati Luiziana jų niekada neras, kartais taip gyvenime nutinka. Ir tai, nors liūdna, neturėtų trukdyti eiti į priekį, siekti laimės, dalintis gerumu ir tuo, ką turi, su kitais.

Kiekvieną kartą skaitant vienos reikšmingiausių šiuolaikinių amerikiečių autorės Kate DiCamillo knygas atrodo, kad ji jas parašė kone vienu prisėdimu. Lengvai, pagaviai, jautriai ir talentingai. Turbūt todėl ir jos knygų puslapiai skaitytojų rankose tirpste tirpsta. Ir nors, mano nuomone, ši knyga neprilygsta geriausioms autorės knygoms „Jei ne Vinis Diksis“, „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“ ar „Pasaka apie Desperą“, tačiau dėmesio tikrai verta.

Beje, „Luizianos kelias namo“ yra antra trilogijos dalis, pasakojančios apie tris mergaites, dalis. Pirma dalis „Reimė“ jau anksčiau išleista lietuviškai. Tačiau svarbu pažymėti, kad tai serija, kurios kiekviena dalis yra pakankamai savarankiška, tad knygas galima skaityti ne iš eilės ar tik vieną iš jų, bet, žinoma, skaitant nuosekliai viskas – įspūdis bus dar stipresnis.

Po akį traukiančiu knygos viršeliu ir keistoku, klausimus iš karto keliančiu pavadinimas, slypi šviesi, bet kartu ir liūdnoka istoriją apie mergaitę, turinčią disleksiją.

Šeštokei Alei siaubingai nepatinka mokykla. Nepatinka, kai mokytoja prie jos kabinėjasi ir ko nors reikalauja. Nepatinka, nes, kad ir ką darytų, kad ir kokių gerų intencijų turėtų, vis vien galiausiai atsiduria direktorės kabinete, o iš bendraklasių sulaukia patyčių. Nepaisant to, kiekvieną dieną Alė atkakliai eina į mokyklą ir bando susidoroti su iššūkiai it lakiajame smėlyje įstrigęs žmogus, taigi klimpdama vis giliau...

Situacija ima keistis, kai į klasę ateina naujas mokytojas – gal kiek per saldus ir entuziastingas, tačiau, skirtingai nei ankstesni mokytojai, jis į kiekvieną vaiką sugeba pažvelgti kaip į asmenybę, turinčią skirtingų stiprybių, trūkumų, iššūkių. Nors Alė puikiai maskuojasi, mokytojas pastebi, kad visos jos bėdos kyla dėl to, jog ji nemoka skaityti, o bandymas skaityti jai kelia net fizinį skausmą. Viskas pasisuka į šviesiąją pusę, kai mokytojas imasi padėti Alei išmokti skaityti kitais metodais, o ji pati užmegzta draugystę su keliais bendraklasiais.

Knyga labai pozityvi, saldoka ir turinti daug svarbių pamokų apie draugystę, kito priėmimą, atidumą kitam... jei jas išmoktume ne tik vaikai, bet ir mes, suaugusieji, pasaulis tikrai būtų gražesnis.

„Kiekvienas esame protingas savaip. Bet jei apie žuvį spręsi pagal jos gebėjimą įlipti į medį, ji visą gyvenimą manys, kad yra kvaila.“

Michaelis Morpugo bene geriausiai žinomas kaip knygos „Karo žirgas“, pagal kurią pastatytas ir Holivudo kino filmas, autorius. Jis sukūrė ir daugiau įkvepiančių istorijų apie gyvūnus bei gyvūnų ir žmonių draugystes. „Gimęs bėgti“ – viena iš jų, skirta kiek jaunesniems skaitytojams nei „Karo žirgas“

Tai istorija apie kurtų veislės šunį, kurį įgrūstą į maišą ir įmestą į vandens kanalą išgelbsti pradinę mokyklą lankantis Patrikas. Šuo, pavadintas Bičiuliu, stipriai pakeičia baikštaus berniuko gyvenimą, deja, draugystei nelemta tęstis ilgai. Bičiulis pagrobiamas šunų lenktynėms. Jam teks pažinti žemiausius žmogiškus poelgius ir pačius gražiausius, sutikti piktadarius ir

nepaprastai gerus žmones. Jo lauks daugybė išbandymų, kol ras kelią į tikruosius namus. Ir tie namai bus nebūtinai tie, kurių labiausiai vilsis skaitytojai.

Autoriaus stiprybė – įtaigiai ir be didelių įmantrybių, išvedžiojimų ar literatūrinių žaidimų papasakoti istoriją taip, kad ji įstrigtų skaitytojams. Knyga tikriausiai patiks vaikams, itin mėgstantiems jautrias, kartais net ir ašarą išspaudžiančias istorijas apie gyvūnus

„Kartais gyvenime taip būna: nutinka kas nors baisaus, bet kai praėjus keleriems metams žvelgi atgal, matai, kad taip atėjo laimė. Tik iš pradžių to dar nežinai.“

Dvylikametė Marta ir jo jaunėliai broliukai Matis bei Mikelis išsiunčiami pas močiutę į kaimą, kad tėtis galėtų rūpintis į avariją patekusia mama. Tėvai su močiute jau daug metų nebendrauja, tad dideliame mieste augantys vaikai nieko nenutuokia apie gyvenimą kaime, net ir močiutės visai nepažįsta. Tačiau mažiesiems kaimas iš karto patinka – čia tiek nuotykių, gyvūnų, tiek veiklos, užtat Martai čia viskas svetima – nėra interneto ryšio, močiutės požiūris į vaikų auklėjimą atrodo siaubingai pasenęs, pati močiutė stačiokiška ir keista, kaimo namelis visai nejaukus... Ji, kaip vyriausia duktė, jaučiasi atsakinga už broliukus ir niekaip negali atsipalaiduoti, o jie tuo tarpu dūksta ir patiria vasarą, kokios dar niekada nepatyrė, kokią įsimins ilgam. Ar pavyks ir Martai ką nors gero išsinešti iš šios patirties?

Žymios vokiečių vaikų rašytojos knyga alsuoja lindgreniška dvasia ir pasakoja apie šeimą, vasaros atostogas, naujas patirtis ir atradimus (tiesa, į pasakojimą įpinta ir kriminalinė linija, nes į močiutės namus kai kas kėsinasi...). Nors knygos nuotaika skaidri, tačiau autorė talentingai sugeba užkabinti ir gilesnius veikėjų charakterius, jų psichologijos sluoksnius. Visi veikėjai klysta, nesupranta vienas kito, nenori įsiklausyti, tačiau nė vienas jų nėra smerkiamas, pajuokiamas, kiekvienas gauna progą suprasti kitą, pripažinti savo klaidas, praplėsti savo pasaulėvaizdį.

Puiki knyga vasarai.

Kasmet grupelė trylikamečių atrenkami tapti vienaragių raiteliais ir išsiunčiami į salą. Neužmezgę ypatingo ryšio su jiems skirtu raiteliu ir taip pavojingi skraidantieji ir magiškų galių turintys vienaragiai, tampa dar grėsmingesniais žiauriais padarais, sėjančiais mirtį ir neviltį.

Skandaras irgi svajoja tapti raiteliu ir ruošiasi egzaminui, tačiau, nors jam ir lemta tapti raiteliu, tačiau jo kelias bus kur kas sudėtingesnis, vienišesnis ir pavojingesnis nei kitų bendraamžių, patekusių į salą.

Be gausaus veiksmo, pavojingų nuotykių ir netikėtumų, knygoje paliečiama ir nemažai jautrių temų, pavyzdžiui, sudėtingi santykiai tėvais ir šeima, artimųjų netekties skausmas, psichikos ligos, kaltės jausmas dėl to, kad tau labiau pasisekė nei tavo artimiesiems.

Tai magijos ir nuotykių kupina knyga, kuriai, kaip ir jos pirmtakėms – „Hario Poterio“, „Persio Džeksono“, „Eragono“ ir panašioms serijoms – būdingi tam tikri bendri siužeto elementai: sudėtinga vaikystė ir patyčios, magiškos galios ir mokymasis jas įvaldyti, magijos mokykla, buvimas išrinktuoju, kova su tamsos jėgomis, ypatingas ryšys su magišku gyvūnu, moderni mitologijos interpretacija ir t. t. Todėl labiau apsiskaičiusiems skaitytojams daug kas knygoje pasirodys jau girdėta ir nelabai nustebins. Tačiau kartu knyga pasižymi įdomiu, netikėtu fantastiniu pasauliu, kuris tikrai patrauks panašių istorijų gerbėjus.

Skelbiama, kad šią knygą lydės dar keturios dalys.

Prieš dešimtmetį JAV išleista knyga apie dviejų septyniolikmečių vaikinų draugystę bemat sulaukė ir jaunimo, ir kritikų liaupsių. Tai pasakojimas apie du keistus, didžių mąstytojų vardus turinčių paauglių bandymą suprasti vyriškumą, savo tapatybę, santykius su šeima, meilę. Paliečiamos čia ir LGBTQ temos.

Kaip ir dauguma problemų prozos knygų, kuriose kalbama apie jauno žmogaus tapsmą, brandos kelią, taip ir čia veiksmas nėra stipriai išvystytas, daug svarbesnis čia jausmų, potyrių, emocijų pasaulis, tai psichologinio pobūdžio knyga, kurioje veikėjai daug gilinasi į save ir pasaulį. Pasakojime labai daug paaugliško sumišimo – kai pasaulis pilnas paslapčių, o didžiausia paslaptis jame esi pats sau. Kai nori suprasti save ir tai, kas vyksta aplink tave, tačiau ne visada drįsti pažvelgti tiesai į akis, pripažinti tai, kas glūdi giliai tavyje, o kartais paprasčiausiai dar nesugebi suprasti. Ir tai kankina, verčia elgtis chaotiškai, neapgalvotai.

Neretoje knygoje paaugliams santykiai su tėvais nustumiami į net ne antrą, o greičiau trečią planą, šioje jie itin svarbūs abiem paaugliško amžiaus veikėjams. Tėvai kūrinyje yra tie, į kuriuos žvelgdamas paauglys formuoja save, savo santykį su pasauliu ir kitais. Bet taip pat ir tėvai paauga kartu su savo vaikais.

Knyga parašyta trumpais, dialogų kupinais skyriais. Pasakojimas lyriškas, jautrus, taupus ir atviras (pasakoja vienas iš paauglių – Aristotelis). Akcentuojama tik tai, kas svarbiausia, juk knygos veiksmas trunka net dvejus metus, tad kasdienėms smulkmenoms, bereikalingiems išvedžiojimams čia tiesiog nelieka vietos. Todėl kartais kyla apgaulingas įspūdis, kad knyga labai lengva ir greitai perskaitoma, nors iš tiesų reikalauja atidumo ir lėto skaitymo.