Jauni mokytojai: pirmieji žingsniai, iššūkiai ir atradimai
Pirmą kartą pravėrus klasės duris – dešimtys akių. Vienos smalsios, kitos abejingos, dar kitos pasiruošusios išbandyti ribas. Štai tokia akimirka laukia kiekvieno jauno mokytojo, pirmąsyk atsistojusio prieš klasę. Jaudulys, nerimas ir begalė klausimų – ar sugebėsiu išlaikyti discipliną, ar pavyks mokinius įkvėpti?
Tokie klausimai šiandien ypač aktualūs – Lietuvoje vis labiau jaučiamas mokytojų trūkumas. Kaip skelbia BNS naujienų agentūra, šiais metais prieš mokslų metų pradžią, 2025 m. rugpjūčio 25 d. duomenimis, šalyje trūko 458 mokytojų, daugiausia – matematikos ir lietuvių kalbos specialistų. Dalis mokyklų šias spragas bando užpildyti daliniais etatais ar kviesdamos į pensiją išėjusius pedagogus, tačiau ilgalaikiai sprendimai priklauso nuo naujų specialistų pritraukimo.
Apie tai, ką reiškia pradėti šį kelią, kokie iššūkiai lydi pirmuosius žingsnius ir kas padeda išlikti, atvirai pasakoja trys jaunos pedagogės – Vilniaus r. Nemėžio Šv. Rapolo Kalinausko lietuvių kalbos mokytoja Silvija Čekuolytė, Vilniaus Vyčio gimnazijos biologijos mokytoja Miglė Bukauskaitė ir Vilniaus humanistinės mokyklos istorijos mokytoja Raminta Mickevičiūtė. Šių pasakojimų kontekstą papildo programos „Pradedu mokyti Vilniuje“ vadovės Editos Linkevičiūtės komentarai apie mokytojų palaikymą.
Kelias į mokyklą – kartais netikėtas
Pedagogės pripažįsta – mokytojo profesija retai kada būna vaikystės svajonė. Dažniau ji atsiranda iš bandymų, atradimų ar netikėtų posūkių.
„Apie mokytojos profesiją rimtai pradėjau galvoti tik baigdama studijas. Ilgai dvejojau, bijojau atsakomybės, ar sugebėsiu įkvėpti kitus, bet ilgainiui supratau, kad šis kelias artimas mano sielai“, – sako lietuvių kalbos mokytoja Silvija Čekuolytė.
Biologijos pedagogikos studentė Miglė Bukauskaitė taip pat nematė savęs mokykloje, kol neišbandė darbo su vaikais.
„Dvyliktoj klasėj buvau puikiai išlaikiusi egzaminus, bet nežinojau, kur stoti. Įstojau į mikrobiologiją, pradėjau dirbti korepetitore. Ir tada man nušvito – supratau, kad gyvenimas turi prasmę, kai dirbu su vaikais. Tuomet ir nusprendžiau keisti studijas“, – dalijosi jau antrus metus mokytojaujanti biologijos pedagogikos studentė Miglė.
O istorijos mokytoja Raminta Mickevičiūtė, teigia, kad jos kelias į pedagogiką susiklostė natūraliai. Praktikos metu įgyta patirtis ir suvokimas, kad prekybos darbas neteikia džiaugsmo, paskatino imtis šio kelio: „Niekada nesvajojau būti mokytoja, bet praktikų metu supratau, kad baigusi studijas noriu dirbti su vaikais.“
Pirmoji pamoka – jaudulio egzaminas
Įžengimas į klasę pirmą kartą jauniems pedagogams dažnai tampa tikru išbandymu. Nerimas kyla dėl disciplinos, bendravimo su mokiniais. Miglė prisimena, kaip jautėsi pirmą kartą stojusi prieš klasę.
„Kinkos drebėjo, o didžiausias jaudulys kilo dėl santykio su mokiniais. Bijojau, kad mokiniai galvos taip, kaip aš kažkada – kad jauni mokytojai nieko nesupranta, kad neturi patirties, – sakė ji, prisimindama mokinių žvilgsnius. – Bet kai čia atėjau, buvau kaip naujas vėjo gūsis, visi į mane žiūrėjo tokiom didelėm akim, kas čia dabar bus.“
Silvija jautė panašiai, tačiau, jos nuomone, jaudulys buvo natūralus. „Tai buvo pirmasis žingsnis mokytojos karjeroje. Pirmoji patirtis parodė, kad pasiruošimas, nuoširdumas ir ryšys su mokiniais yra svarbiausia“, – pasakojo ji.
Tuo tarpu Ramintai labiau įsiminė ne pati pirmoji pamoka, o tos, kurios klostėsi sėkmingai arba, priešingai, reikalavo daugiau pasiruošimo: „Atmintyje labiau liko pamokos, kurios buvo labiau sėkmingos, arba kaip tik priešingai – kurioms buvau mažiau pasiruošusi.“
Autoritetas ar draugas?
Užtikrinti tvarką klasėje, bet kartu palaikyti ir draugišką ryšį, kone sunkiausia užduotis jauniems pedagogams. Silvija pabrėžia, kad jos prioritetas – aiškus mokytojos vaidmuo. Nors stengiasi būti supratinga ir draugiška, svarbiausia, anot jos, išlaikyti pagarbų atstumą: „Man svarbu išlaikyti tvarką, ugdyti atsakomybę ir išlaikyti mokytojos autoritetą.“
Anot Silvijos, šiandienos mokiniai yra drąsesni, labiau linkę išbandyti ribas, todėl jaunam mokytojui neretai tenka pasitikrinti savo kantrybę. Vis dėlto ji tiki, kad pagarba ir nuoširdus santykis padeda atrasti bendrą kalbą.
„Su kantrybe ir pastangomis įmanoma rasti kelią į kiekvieną mokinį ir kurti palankią, saugią mokymosi aplinką“, – komentavo ji.
Miglė savo požiūrį formuoja šiek tiek kitaip. Jos tikslas yra sukurti šiltą ryšį, kuriame mokiniai drąsiai kreiptųsi ne tik dėl biologijos, bet ir dėl kitų dalykų ar asmeninių klausimų.
„Esu mokytoja, bet kartu kuriu ryšį. Pas mane mokiniai ateina ne tik dėl biologijos – mes sprendžiame matematikos uždavinius, diskutuojame apie gyvenimą, karjerą. Noriu, kad jie jaustų, jog galiu padėti“, – aiškino Miglė.
Raminta ieško pusiausvyros tarp autoriteto ir draugiškumo. Pamokų metu ji išlaiko tvarką ir taisykles, tačiau jei mokinys rodo poreikį artimesniam ryšiui, leidžiasi į pokalbį: „Stengiuosi, kad klasėje būtų pagarba, bet kartu jaučiamas ir mano palaikymas.“
Pirmųjų metų sunkumai
Mokytojai susiduria su daugybe praktinių iššūkių. Drausmės palaikymas klasėje, pasiruošimas pamokoms, laiko trūkumas – tik dalis jų kasdienybės. Silvija pripažįsta, kad vienas sunkiausių momentų yra suvaldyti klasę, kai mokiniai nusprendžia patikrinti jos kantrybę.
„Jaunam mokytojui drausmės palaikymas pamokos metu yra nemenkas iššūkis. Vaikai šiandien daug drąsesni, jie nebijo išsakyti savo nuomonės, kartais ir patikrinti, kiek gali sau leisti. Tokiais momentais svarbiausia neprarasti autoriteto ir išlaikyti ramybę“, – atvirauja Silvija.
Miglė priduria, kad sunkiausia – suderinti darbą su studijomis: „Praėjusį pavasarį miegodavau tris, keturias valandas per parą. Buvo be galo sunku, bet vedė į priekį draugiškas kolektyvas mokykloje.“
Pasak Ramintos, iššūkių netrūksta ir jai. Bene daugiausia laiko atima pasiruošimas pamokoms: „Pirmieji metai sunkiausi dėl didelio darbo krūvio. Labai daug laiko atima pamokų rengimas.“
Bendruomenės svarba ir programos pagalba
Pirmieji metai mokykloje jaunam mokytojui dažnai tampa ištvermingumo maratonu. Reikia ne tik pasiruošti pamokoms, suderinti studijas su darbu, bet ir išmokti susikalbėti su skirtingais mokiniais. Tokiu metu, pasak pašnekovių, stipriausiu ramsčiu tampa bendruomenė – kolegos, vadovai ir net patys mokiniai.
Miglė atvirauja, kad jai palaikymas iš aplinkos buvo esminis.
„Praėjusį pavasarį miegodavau vos tris ar keturias valandas per parą, dabar – penkias ar šešias. Atrodė, kad krūvis nepakeliamas, bet labai palaikė draugiškas kolektyvas mokykloje. Tai ir vedė pirmyn. Vis dėlto, jei kas paklaustų, ar verta taip daryti, tikrai sakyčiau – ne“, – šmaikštavo ji.
Apie palaikymo svarbą kalba ir Raminta. Pasak jos, tiek kolegos, tiek mokiniai naujus pedagogus priėmė šiltai.
„Priešingai nei galvojau, nesusidūriau su požiūriu, kad jaunas mokytojas yra nepatyręs ar prastesnis. Mano atveju – tik palaikymas iš kolegų ir džiaugsmas iš mokinių, kad atsirado naujų veidų“, – tvirtino ji.
Silvija pritaria, jog draugiškas kolektyvas padeda jaustis tvirčiau net sunkiausiomis dienomis.
„Šalia manęs buvo kolegės, kurios visada pasiruošusios padėti. Jos ne tik patarė, kaip tvarkytis su kasdieniais iššūkiais, bet ir palaikė emociškai. Jaučiau, kad nesu viena – tai labai svarbu pradedančiajam“, – dalijosi ji.
Prie bendruomenės stiprinimo prisideda ir iniciatyvos, tokios kaip programa „Pradedu mokyti Vilniuje“. Jos tikslas – padėti pradedantiems, jau dirbantiems pedagogams įsitvirtinti mokyklose, suteikti ne tik metodinės pagalbos, bet ir bendrystės jausmą. Raminta yra mačiusi, kaip ši programa padėjo kolegoms ir kursiokams: „Turiu pažįstamų, kurie pradėjo dirbti būtent įkvėpti šios iniciatyvos.“
Į šią iniciatyvą buvo užsiregistravusi ir Miglė. Vis dėlto, kadangi jau buvo pradėjusi mokytojauti, seminarai, skirti pirmosioms pamokoms, jai pasirodė kiek per vėlai: „Kadangi jau turėjau pamokų patirties, seminarai, skirti pirmosioms pamokoms, man buvo lyg žingsnis atgal. Bet pati idėja – labai gera, nes daugelis būtent to ir ieško.“
Programos „Pradedu mokyti Vilniuje“ vadovė Edita Linkevičiūtė pabrėžia, kad ši iniciatyva gimė iš realaus poreikio palaikyti tuos, kurie pradeda dirbti mokykloje. Vėliau prie programos prisidėjo ir kvietimas sugrįžti tiems, kurie jau turi pedagogo kvalifikaciją, bet kurį laiką nedirbo mokykloje. Ji atvira ir tiems, kurie dar tik svarsto apie mokytojo kelią – neturi pedagogo kvalifikacijos, bet nori ją įgyti studijuodami ir tuo pačiu metu pradėti dirbti.
„Pagal atnaujintą formatą norintieji tapti mokytojais dalį pedagogikos studijų kreditų surenka per pirmuosius metus dalyvaudami programoje „Pradedu mokyti Vilniuje“, o likusią dalį – studijuodami universitete antraisiais metais. Tokiu būdu jie gali pradėti dirbti mokykloje ir tuo pačiu metu siekti pedagogo kvalifikacijos.“
E. Linkevičiūtė
Mokytojų trūkumas išlieka dideliu švietimo iššūkiu, todėl „Pradedu mokyti Vilniuje“ siūlo trejų metų kelionę, padedančią naujai atėjusiems ar sugrįžusiems mokytojams įsitvirtinti sostinės mokyklose.
„Kiekvienais metais auganti programos bendruomenė rodo, kad palaikymo poreikis pradedant darbą mokykloje yra itin svarbus“, – pabrėžė programos vadovė.
Tarp pamokų ir poilsio
Suderinti darbą su studijomis ar papildoma veikla nėra lengva. Nepaisant to, mokytojos stengiasi atrasti laiko sau. Praėjusį pavasarį Miglės kasdienybė dažnai balansavo tarp darbo ir miego – miegodavo vos tris–keturias valandas per parą, o dabar jau penkias ar šešias.
„Laisvalaikis išnaudojamas arba darbui, arba miegui. Šiaip mėgau sportuoti, plaukti, lankiau baseiną, bet kol kas dienotvarkėj tam laiko surasti sudėtinga. Gal klaidingai prioritetus dėliojuosi. Man daug svarbiau dabar yra darbas ir mokslai. To laisvalaikio nelabai ir yra, bet, aišku, grįžtu namo, praleidžiu kai kuriuos savaitgalius Panevėžyje,“ – pasakojo ji.
Tuo tarpu Silvija savo laisvalaikį skiria intelektualinėms veikloms, kurios padeda atsiriboti nuo kasdienybės ir praturtina pasaulėžiūrą. Ji aistringai domisi islamu, skaito tikrais faktais paremtas istorijas apie musulmonių moterų gyvenimą, nagrinėja kultūrų skirtumus ir tradicijų įtaką: „Toks laisvalaikio praleidimas turtina mano pasaulėžiūrą ir leidžia atitrūkti nuo kasdienių rūpesčių bei darbo.“
Be to, knygų skaitymas Silvijai yra ne tik poilsis, bet ir asmeninis procesas, leidžiantis pabūti su savimi.
Raminta taip pat akcentuoja laisvalaikio svarbą: bėgiojimas, ilgi pasivaikščiojimai ir trumpos kelionės svetur padeda atgauti jėgas. Ji sako, kad domėjimasis ugdymu ir literatūra yra jos hobiai, kurie padeda nuolat augti profesionaliai. „Bet ir patį ugdymo procesą, domėjimąsi juo, galėčiau įvardinti kaip hobį. Mėgstu skaityti, domėtis su ugdymu susijusia medžiaga“, – sakė ji.
Prasmė, dėl kurios verta pasilikti
Nors mokytojo kelio pradžia dažnai pareikalauja ištvermės ir kantrybės, jaunos pedagogės sutaria – šį darbą verta rinktis dėl patiriamos prasmės. Kaip pasakoja Raminta, didžiausia motyvacija ateina iš matymo, kad mokiniai auga ir atsiveria naujoms žinioms: „Prasmės matymas ugdant mokinius ir grįžtamasis ryšys iš mokinių yra tai, kas labiausiai įkvepia.“
Tuo tarpu Miglei svarbiausia, kad mokiniai ją matytų ne tik kaip biologijos mokytoją, bet ir kaip žmogų, pas kurį galima ateiti pasitarti.
„Pas mane mokiniai ateina ne tik dėl biologijos. Mes sprendžiame matematikos uždavinius, diskutuojame apie gyvenimą, karjerą. Noriu, kad jie jaustų, jog galiu padėti“, – atviravo ji.
Savo patirtį atskleidžia ir Silvija. Pasak jos, net pati pradžia, kupina jaudulio, leido suprasti, kas yra svarbiausia šiame darbe: „Pirmoji patirtis parodė, kad pasiruošimas, nuoširdumas ir ryšys su mokiniais yra svarbiausia.“