Kai žodžių dar trūksta: vaikų jausmai atsiveria piešiniuose
Kaip rašoma LRT, remiantis „Gelbėkit vaikus“ ir Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos atlikta apklausa, už vaikų šypsenų neretai slepiasi nerimas, įtampa ir menka savivertė. Lietuvos vaikai savo emocinę būseną vidutiniškai vertina vos 6,8 balo iš 10, o pažeidžiamoms grupėms save priskiriantys vaikai – tik 5,5 balo. Tai rodo vis prastėjančią emocinės sveikatos situaciją, kurią dažnai sunku pastebėti plika akimi. Vaikai dar tik mokosi įvardyti sudėtingus jausmus, todėl neretai jie lieka nutylėti. Tokiais atvejais į pagalbą ateina kūryba – piešiniai tampa simboline kalba, leidžiančia pasidalyti tuo, kas slypi jų viduje.
Piešiniai – langas į vidinį pasaulį
Vaikų ir paauglių psichologė Karolina Kančiauskytė pabrėžia, kad piešiniai atskleidžia daugiau nei vien tik vaiko gebėjimą piešti.
„Piešinių testai, tokie kaip kinetinis šeimos piešinys ar įsivaizduojamo gyvūno piešinys, atskleidžia vaiko savijautą, jo pasaulio suvokimą ir santykius su aplinka. Tačiau vien piešinio neužtenka – svarbus ir pokalbis su vaiku apie tai, ką jis nupiešė“, – sako K. Kančiauskytė.
Anot psichologės, piešiniai gali padėti atpažinti socialinę įtampą, nerimą ar raidos ypatumus. Pavyzdžiui, šeimos piešinys parodo, kaip vaikas mato savo santykius namuose, o mokyklos piešinys – jo vietą klasėje. Įsivaizduojami gyvūnai tampa projekcija į socialinį pasaulį: ar vaikas jaučiasi vienišas, ar trokšta draugystės.
Vis dėlto K. Kančiauskytė pabrėžia, kad piešiniai nėra diagnostikos pagrindas: „Piešiniai – tai papildoma priemonė diagnostikai. Piešinių vertinime yra rizikos psichologo subjektyvumui ir interpretacijoms, taip pat nėra jokių standartizuotų normų, pagal kurias būtų galima tarsi vertinti piešinius, kaip, pavyzdžiui, intelekto testuose. Tad nors piešiniai ir gali atskleisti daug informacijos apie vaiką ir jo pasaulį, jie negali būti vienintelis diagnostikos įrankis.“
Pasak jos, įvairūs piešiniai gali papasakoti labai skirtingas istorijas. Panagrinėkime keletą vaikų piešinių pavyzdžių ir tai, kokias prasmes jie gali atskleisti.
Vaikas kiekvieną šeimos narį nupiešė atskirame kvadratėlyje, visi užsiima skirtinga veikla skirtingose vietose – virtuvėje, parke, prie tvenkinio. Psichologė tai interpretuoja kaip emociškai tolimus šeimos santykius, tačiau priduria, kad piešinys suteikia galimybę kalbėtis su vaiku apie jo šeimą.
Šiame piešinyje visi šeimos nariai veikia kartu, dalyvauja mėgstamoje veikloje, tačiau trūksta tėčio, kurį vaikas pasirenka nevaizduoti: „Vaikas sako, kad tėtis nebėra šeimos dalis. Tai gali reikšti gynybiškumą ir emocišką atstumą tėčio atžvilgiu“, – pabrėžė K. Kančiauskytė.
Vaikas sujungė įvairių gyvūnų kūno dalis ir sukūrė originalų personažą, kuris neturi draugų, nors labai jų norėtų. Karolina Kančiauskytė tai mato kaip galimą projekciją apie vaiko socialinę patirtį.
Vaikas save nupiešė šalia mokytojos, klasės draugės, visi su šypsenomis. Tačiau pasakojime atsiskleidžia, kad vaikas mažai bendrauja su klasės draugais, palaiko tik paviršutiniškus ryšius.
Visi šeimos nariai kartu vedžioja šunį, veiduose – šypsenos. Šis piešinys rodo artimus santykius, pozityvų požiūrį į šeimą ir saugumo jausmą.
Simboliai ir spalvos: dialogo priemonė
Dailės terapeutė ir geštalto psichoterapijos praktikė Vaida Adomaitienė pabrėžia, kad vaikų piešinių simboliai visada yra individualūs: „Vienam vaikui namas gali reikšti saugų prieglobstį, kitam – uždarumą ar net baimę. Svarbiausia yra tyrinėti kartu su vaiku, ką tas simbolis reiškia jam pačiam.“
Pasak jos, spalvų pasirinkimas taip pat nėra vienareikšmis. Juoda spalva ne visada reiškia liūdesį, o raudona – pyktį.
„Spalvos, linijos ir tuščios erdvės – tai kalba, leidžianti vaikui pasidalinti savo vidiniu pasauliu. Terapeutas kviečia vaiką pabūti spalva ar figūra, užduoti klausimus ir kartu tyrinėti emocijas“, – aiškina V. Adomaitienė.
Ji akcentuoja, kad piešinyje svarbu ne tik tai, kas užpildyta, bet ir tai, kas liko tuščia: „Tušti lapo plotai gali būti tokie pat reikšmingi, kaip ir tai, kas užpildyta spalvomis ar linijomis. Tuščia erdvė gali rodyti įvairius dalykus: kartais ji atspindi vaiko atsargumą, nesaugumo jausmą ar nenorą prisiliesti prie tam tikros temos. Kitais atvejais – tai gali būti kūrybiška vaiko intencija, noras išryškinti pagrindinį piešinio objektą.“
Todėl, pasak specialistės, spalvos ar simboliai neturi vieno universalaus paaiškinimo.
„Dailės terapijoje į tuščias erdves žvelgiame ne kaip į „trūkumą“, o kaip į dar vieną kalbos formą. Jos, kaip ir spalvos ar linijos, gali papasakoti svarbią istoriją apie tai, ką vaikas išgyvena viduje. Svarbiausia ne „teisingai iššifruoti“ simbolį pagal schemą, o kartu su vaiku tyrinėti, ką tas vaizdinys reiškia jam pačiam“, – pasakoja V. Adomaitienė.
Ji taip pat primena, kad tėvų vaidmuo šioje kelionėje yra ne mažiau svarbus: „Dažnai, kai tėvai ima ir patys suinterpretuoja vaiko piešinį, jie pamiršta, kad toje interpretacijoje yra daug jų pačių jausmų, tad svarbu pasikliauti terapeutais, kurie mokosi atskirti, išgryninti bei padėti suvokti. Taip pat svarbu mokytis priimti tiek vaiko, tiek savo – kaip mamos, tėčio, globėjo ar globėjos – jausmus ir jais pasirūpinti. Tėvų jausmai, kylančios emocijos yra itin svarbios vaiko gerovei.“
Vaikų piešiniai – tai ne testas, kurį galima „išlaikyti“ ar „neišlaikyti“. Jie – lyg tiltas tarp vidinio pasaulio ir realybės, tarp vaiko ir suaugusiojo. Psichologai ir terapeutai sutaria, kad svarbiausia nėra atrasti „teisingą atsakymą“, o per kūrybą užmegzti santykį, kuris padėtų vaikui būti išgirstam.